Akademijos kultūros centro nuotrauka

Spalio 27 d. vyko kun. Algirdo Mykolo Dobrovolskio – Tėvo Stanislovo OFM Cap. – gimimo ir krikšto 100 metų sukakties minėjimas (1918 m. spalio 27 d.–2018 m. spalio 27 d.) Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Mišias celebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, pamokslavo – kun. br. Julius Sasnauskas OFM. Giedojo kamerinis choras „Aidija“, vadovas Romualdas Gražinis, Vilniaus universiteto grigališkojo giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“, Panevėžio grigališkojo choralo studija „Vox Letitia“.

Akademijos kultūros centro nuotrauka

– Neatsiklausęs Jūsų, užrašinėju žmonių pasakojimus apie Jus.

– Aš nieko negaliu – nei prieš, nei už – pasakyt. Žinoma, visuomet, kai klebonas išvažiuoja, palieka tam tikrą atsiminimą. Jeigu tai nebus labai išpūsta, rašyk. Esi metraštininkas, o metraštininkui pastabų neduodama. Metraštininkas, ką tik gali, turi užfiksuoti. Aš neprisidedu prie to niekuom – nei už, nei prieš. Metraštininkas turi teisę toj vietoj rinkti žinias, blogas ar geras. (Iš pokalbio su tėvu Stanislovu 2002 m. Paberžėje)

Žilvino Jasio nuotrauka

Apie tėvą Stanislovą su savo netektimis ir vargeliais glaudėsi paklydėliai ir priklydėliai (tėvas Stanislovas juos vadino nelaimėliais, visuomenės prarastaisiais), nes dar pulsavo troškimas pakilti iš nuopolių, suvokti ir susivokti. Tada buvo svarbūs tėvo Stanislovo savi, nepakartojami elgsenos receptai, taikomi tiek mokinių grupėms, tiek suaugusiems: darbu, nuovargiu užpildyti laiką – nelieka laiko pykčio ir blogio tarnams. Taip ne vienam ištiesė Dievo ranką, įsikabinusį pakėlė kelio vingiuose, taip eita tiesiau saulės link.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ne vienam pirmiausia įstrigo tėvo Stanislovo keičiama ir sukurta aplinka. Savo rinkinių tėvas Stanislovas nevadino kolekcijomis. Apsidairome: iš žemės kilęs daiktas – girnapusė, puodas, spyna, raktas, lova. Akmens, metalo ir medžio vienovė. Iš daiktų kurta autentika, užpildyta vaizdu, jutimais, kvapu, kurta daikto filosofija. Pasak t. Stanislovo, vyko „daiktų, meno ir žmogaus sąlytis“

Tėvo Stanislovo sukaupta žalvarinių puodų kolekcija. Kėdainių r., Paberžės k. 1988 m. Mečislovo Sakalausko nuotrauka / LCVA

„Kai pažiūriu į metrinio storio Dotnuvos vienuolyno sienas, pagalvoju: kaip galima leisti suirti tam, kas kažkada pareikalavo tiek žmonių prakaito, sveikatos, lėšų. Aš griūdamas einu, kad tos sienos nesugriūtų. Pirmomis dienomis buvo tikras košmaras, o paskui – geryn, geryn. Nežinau, už ką Dievas man suteikė tiek sveikatos. Pats stebiuosi, kad kiekvieną dieną galima tiek pasistūmėti. Kasdien slinkomės iš griuvėsių, kurie buvo gal jau daugiau negu griuvėsiai. Ir buvo labai daug gerų žmonių. Dabar taip pat turiu puikų ansamblį dirbančių žmonių, kurie padeda pakelti visus rūpesčius. Dengiami stogai, statomos krosnys – gūžta kuriama. Apsikuopėme ir apsilopėme, kad čia būtų jauku ateinantiems“ (iš 1991 m. interviu).

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tėvas Stanislovas Bažnyčioje gaivino (tai jo žodis) choralų tradiciją. Kvietė įsiklausyti – ne kartą girdėjome įvairiomis progomis lotyniškai giedantį liturginius Viduramžių tekstus per Šv. Mišias, palydint mirusįjį kapinėse, įvairiuose renginiuose. Žodžių prasmių ir melodijų vingiai, gamtos ir žmogaus ritmo pajautos, kai giedojimas susilieja su tyla, su Dievo balsu.

Tėvas Stanislovas. Paberžė, 2004 m. Gintaro Česonio fotografija

Pamaldos laikytos sąžiningai pagal liturgiją, buvo neskubama, tačiau ir neuždelsdavo, nesuveliamas ritualas. Laikėsi senojo liturgijos ritualo, veidu atsigręžęs į altorių... Tarp žmonių atsirasdavo ir per Mišias. Pamoksle nebuvo daug kalbų. Pripažinkim, pirmąsyk klausydamas pamokslo, šiek tiek sutrikdavai (gal net priblokšdavo), nes negirdi tradicinio turinio, neapsiribojama tik įprastu skaitinio komentaru; girdėjai ne tik apie Dievą, bet ir apie žmogų; bet nebuvo priekaištų, bauginimų, nebuvo nuolatinių pagraudenimų dėl per trumpų drabužių, dėl alkoholio, neištikimybės Bažnyčiai. Tėvo Stanislovo pamokslo turinys galbūt buvo unikalus, nes sakralumas kildavo iš gamtos duotybių, metų laiko darbų. Paprastai pamokslą ar pamaldas baigdavo: eikite. Net ir sekmadienį ragindavo: eikite tvarkyti šieno, kasti bulvių, nes saulutė motinutė teikia malones.

Ištraukos iš Ryto Tamašausko pranešimo, skaityto per t. Stanislovo minėjimą Dotnuvoje.