Aktorė Viktorija Kuodytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šių metų sausį įvyko danų režisierės Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“ premjera Valstybiniame jaunimo teatre (VJT). Šis teatro meno kūrinys – išties unikalus būdas kalbėti vaikams apie karą. Būtent tokią idėją pasiūlė VJT vadovas Audronis Liuga režisierei. Nors iš pirmo žvilgsnio K. Dehlholm šis sumanymas pasirodė neįmanomas, tačiau jis išsipildė.

Aktorė VIKTORIJA KUODYTĖ rengia „Liūtaširdžių kūrybines dirbtuves“. Apsilankyti jose kviečiama po K. Dehlholm spektaklio, kuris lapkričio ir gruodžio mėnesiais vaidinamas Menų spaustuvėje, nes VJT rekonstruoja savo Didžiąją salę. Šios kūrybinės dirbtuvės suvoktinos kaip erdvė, kurioje tarps ir bręs jaunosios asmenybės. Belaukiant „Liūtaširdžių kūrybinių dirbtuvių“ – pokalbis su jų rengėja, aktore V. Kuodyte, spektaklyje įkūnijančia išmintingąją kovotoją Sofiją. Ką ir kaip byloja „Broliai Liūtaširdžiai“ jai?

Scena iš rež. Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

A. Lindgren kūryba, pasaulio suvokimas, meno patirtys

K. Dehlholm teigimu, „Broliai Liūtaširdžiai“ Skandinavijoje yra neatsiejama vaikystės dalis. Pasidalinkite asmeniniu santykiu su šia knyga, apskritai su A. Lindgren kūryba iki spektaklio.

Atrodo, kad ir Lietuvoje A. Lindgren kūryba yra neatsiejama vaikystės dalis. Neišskirčiau tik „Brolių Liūtaširdžių“. Gausu šios autorės kūrinių, įtrauktų į privalomos literatūros sąrašą mokyklinėje programoje. Daug vaikų atrado nuostabų ir įtraukiantį A. Lindgren pasaulį paskatinti tėvų, jų vaikystės prisiminimų. Taip pasireiškia puikios literatūros, pranokstančios ir pralenkiančios laiką, kuriamas ryšys tarp kartų. Literatūra yra geras būdas susikalbėti vaikams su tėvais ar tėvams su savo tėvais.

Į mano vaikystės pasaulį A. Lindgren personažai atėjo daugiausia iš televizoriaus ekrano, o ne iš perskaitytų jos knygų. Ypač gerai prisimenu „Mažylį ir Karlsoną“. Žavėjausi puikiai nupiešta (animacinis filmukas) Freken Bok ir tragikomišku Karlsono balsu (garsintas Vasilijaus Livanovo). Mano atmintyje įsirėžė A. Lindgren knygų personažų vaizdiniai (piešti), o ne jų charakteristikos, emocijos, veiksmai. Tikriausiai nebuvau labai smalsus vaikas ir netroškau matyto literatūros kūrinio inscenizacijos patirti originaliu pavidalu – perskaityti. O gal tiesiog mane tuo metu labiau žavėjo kitokio tipo literatūra.

Pamenu „Drąsiųjų kelių“ serijas, paskęsdavau jų istorijose apie indėnus ir kaubojus, apie gyvūnus ir t. t. Tos knygos man atrodė tikresnės. Jose buvo mažiau fantazijos, daugiau labai įdomių ir svarbiausia baisių istorijų.

Labai džiaugiuosi grįžusi prie šios autorės kūrybos. Juokinga, bet 48-erių būdama. „Broliai Liūtaširdžiai“ mano liko nepažinti nei skaitomu, nei žiūrimu (ekranuose) pavidalu. Puikiai pamenu savo mergaitišką požiūrį į šią knygą vaikystėje. Tiksliau, net ne į knygą, o į jos pavadinimą.

Man jis nepatiko, todėl knygos net neatsiverčiau. Nežinojau, nei apie ką ji, nei ar įdomi – nieko. Visi trys pavadinime esantys žodžiai: „broliai“, „liūtai“, „širdis“ – man nederėjo ir nedomino. Ypač liūtai. Kažkodėl įsivaizdavau, kad tai bus apie brolius, kurie raganos paverčiami liūtais. Man tai atrodė vaikiška.

Ir štai praėjus 40-iai metų praėjusią vasarą sėdėjau Sicilijos pakrantėje ant karštų uolų su savo 11-mete dukra Mija ir skaičiau „Brolius Liūtaširdžius“, kurie buvo (ačiū Dievui) mokiniams privalomų knygų sąraše. Kaip gera turėti vaiką. Jų dėka atrandi ar prisimeni daug nuostabių nepatirtų arba užmirštų dalykų. Skaičiau balsu A. Lindgren sakinius, gausius vaizdinių, kvapų, garsų, emocijų. Laikiau dukters ranką, žvilgčiojau į didelius kalnus šalia, klausiausi ošiančios jūros, marksčiausi nuo svilinančios saulės, verkiau kartu su knygos personažais ir savo dukra ir galvojau, kokia laiminga, kad esu. Paprasta.

K. Dehlholm pripažino, kad A. Liugos idėja kalbėti apie karą vaikams teatro menu jai iš pradžių atrodžiusi neįmanoma. Jūsų supratimu, kokiu būdu kalbėtis su vaikais apie tai, kad pasaulis, gyvenimas yra įvairūs, apie skaudžias patirtis, apie blogį?

Nebuvau dalyvė to pokalbio tarp spektaklio režisierės ir A. Liugos, tad negaliu žinoti, kas tiksliai buvo akcentuojama kalbantis jiems. Tačiau, matydama sukurto spektaklio rezultatą, prisimindama jo kūrybą, galiu teigti, kad spektaklyje nekalbama apie karą visomis jam būdingomis apraiškomis: žmonių sužalojimai, mirtys, kraujas, sugriauti namai, miestai, benamystė, badas, ligos, smurtas ir t. t. Spektaklyje kalbama apie karą, kuris vyksta žmonių (vaikų) mintyse, jausmuose, išgyvenimuose. Tas slypintis žmonių vidinis konfliktas su savimi, su aplinka, kitais žmonėmis. Galbūt K. Dehlholm stengėsi rasti būdą, kaip kalbėti vaikams, jaunimui, įvairaus amžiaus žiūrovams ne tiek apie karą, kiek apie nepatogius dalykus: mirtį, ligą, baimę, vienatvę, vienišumą.

Turbūt labai neteisinga būtų jų (vaikų) atžvilgiu apie tai nekalbėti. Mat jie tai mato, stebi, suvokia, patiria labai anksti. Žinoma, vaikų patirtys labai skirtingos priklausomai nuo aplinkos, kurioje jiems buvo skirta gimti ir augti, gyventi. Tačiau blogis patiriamas labai ankstyvame amžiuje nepriklausomai nei nuo socialinio sluoksnio, nei nuo lyties, nei nuo dar kitų išorinių faktorių. Skaudžios patirtys dažnu atveju yra ankstyvos vaikų gyvenimų viešnios. Kartą su jomis susidūręs vaikas jau turi emocinę patirtį, tad natūralu, kad tiki, jog panaši situacija gali pasikartoti, jis paprasčiausiai jau žino, kad tai tiesiog egzistuoja.

Galbūt ne tiek svarbu kalbėtis su vaiku apie sudėtingus, baisius, blogus dalykus, kiek tikslingiau būtų kartu su jais aiškintis, diskutuoti, ką daryti, kai tai nutinka. Arba kaip elgtis, kad taip neatsitiktų. Turbūt retu atveju veikia tas statusų auklėjimo modelis: aš tėvas (mama), ir tu privalai manęs klausyti. Geriau būtų kartu su vaiku ieškoti atsakymų į sudėtingus gyvenimo klausimus. O kai ateis laikas, vaikas pats nebijodamas vienas juos spręs.

Na o kaip su vaiku kalbėtis, čia jau labai individualu. Režisierės K. Dehlholm būdas – kalbėti apie tuos nepatogius dalykus teatrine raiška, žadinant pojūčius, jusles, jausmus, atmintį. Man asmeniškai šis jos būdas labai artimas. Režisierė negąsdina, bet ir neslepia skaudžių temų. Jas aiškiai pristato, tačiau neiliustruoja, nespalvina vaikiškais pavidalais. Veikėjai papasakoja istoriją jos nedramatizuodami, nesusitapatindami su kuriamais personažais, neryškindami jų charakteristikų ir tarpusavio santykių.

Veikėjai – tarsi popierinės lėlės, ir tik nuo žiūrovo vaizduotės, jautrumo, noro priklausys, ar tos lėlės taps gyvos jo fantazijoje. Žiūrovas priverčiamas mąstyti, kad atsivertų spektaklio reikšmės. Jis turi analizuoti vienas ar su tėvais, draugais teksto, vaizdo, garso jungtį ir ją interpretuoti. Atlikęs šias užduotis jis bus ne tik pamatęs, išgirdęs istoriją, bet ir neišvengiamai atradęs dalelę savęs joje. Taip netiesiogiai ir kalbama apie tuos įvairius skaudžius dalykus, laukiančius jauno žmogaus gyvenime. Menu.

Pasidalinkite savais meno – literatūros, teatro ir kt. – patyrimais jauname amžiuje kaip gyvenimo, būties atvertimis. Kokios buvo jūsų teigiamos, sektinos ar priešingai – nepavykusios patirtys?

Niekada netikėjau, kad menas gali pakeisti pasaulį. Deja. Jei taip būtų, mūsų planeta seniai gyventų aukso amžiuje pagalvojus, kiek grožybių prikurta. Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesėje „Nusiaubta šalis“ vienas personažas, Velnias, sako, kad tikroji žmogaus prigimtis – blogis. Kartais tuo patikiu.

Tačiau, kad ir kaip ten būtų, menas egzistuoja iki dabar. Tikėjimas egzistuoja iki dabar. Kalbu apie dalykus, kurie, matyt, žmogui reikalingi kaip ir maistas, materialūs dalykai, nors jie (menas ir tikėjimas) sunkiai išsilaiko (ar vis sunkiau) tame būtinų žmogaus gyvenimo elementų sąraše. Kalbėdama apie meną (literatūrą, teatrą), vis dėlto pritarčiau jūsų minčiai, kad jis veria pasaulį, gyvenimą jaunosioms asmenybėms. Bet ne tik joms. Mane nuo pat penkerių metų vertė groti pianinu. Po kažkiek metų jau grojau neverčiama. Lankydavau klasikinės muzikos koncertus (ne visai savo noru), namuose visada skambėdavo muzika (mama pianistė, tėtis dainininkas).

Baigusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą kaip pianistė, mečiau tą veiklą ir įstojau į aktorinį. Netapau profesionale muzikante, tapau aktore. Tačiau tiksliai žinau, kad muzikinis išprusimas leido patirti daugiau pasaulio spalvų, atspalvių, pustonių, niuansėlių. Tampi jautrus nederėjimui. O tai labai svarbu teatre. Muzikoje ieškodavai teisingos harmonijos, o teatre – tiesos (meluojant). Muzikoje, be melodijos, vienas svarbiausių elementų yra ritmas. Na o ritmas dalyvauja kiekvienoje žmogaus gyvenimo situacijoje. Tad galime sakyti, kad ritmas veria pasaulio pažinimą: laiko pojūtis, tempų kaita, tavo asmeninis ritmas, jo derėjimas su kito, šalia gyvenančio. Daug dalykų.

Kokio nors instrumento valdymas (muzikinio) labai lavina reakciją, koncentraciją, discipliną. Vardiju dalykus, ugdomus muzikiniu lavinimu, padedančius ir gyvenime, ir, mano atveju, renkantis aktoriaus profesiją. Muzika – greičiausias būdas paliesti žmogaus jausmus, emocijas, sujaudinti.

Žiūrovai, man atrodo, bijo, vengia tokių būsenų teatre. Arba teatro kūrėjai eina kitu keliu, pasirinkdami kitus teatro meno raiškos būdus: performatyvumą, vizualumą, socialinių temų dokumentinį pristatymą. Aš už teatro formų įvairovę. Daug skirtingų žiūrovų su savo individualiais poreikiais. Daug jaunų ir jau nebejaunų aktorių, režisierių, ieškančių erdvių kūrybai pristatyti ir savo žiūrovų. Tačiau man asmeniškai labai patinka (ir kaip aktorei, ir kaip žiūrovei) tas iš antikos atėjęs katarsio (sukrėtimo) pojūtis teatre. Man norėtųsi, kad teatras (kaip ir muzika) treniruotų žmonių jautrumą. Tą vadinamąjį širdies raumenį. Ne tik nugaros, pilvo, sėdmenų ar rankų.

Apie tą patį raumenį kalbu ir dirbdama su studentais (LMTA), ir su vaikais dramos būrelyje.

Kartą, kalbėdama vaikams apie ekologiją ir norėdama, kad jie tą temą patirtų savo pojūčiais, ne tik protu suvokdami, įjungiau jiems įrašą gyvūnų, įtrauktų į Raudonąją knygą, balsų. Nykstančių paukščių, žuvų, kitų žvėrių klyksmas, kurio fone – nuostabi fortepijono melodija. Vaikams tereikėjo klausytis, kurie norėjo, galėjo ir judėti įsivaizduodami tuos dėl žmogaus kaltės mirštančius gyvūnus.

Įvyko tas minėtas katarsis. Aš verkiau nuo to, kaip jie tai vaizdavo, o kai kurie jų verkė nuo įsijautimo į tai, ką vaizduoja. Nežinau, ar tai galima pavadinti vykusiu ar nevykusiu pavyzdžiu, kai menas veria pasaulį jaunosioms asmenybėms. Galbūt, jei sakysit, kad vaikus reikia saugoti nuo skaudžių emocijų, tada tai nevykęs bandymas. Bet kodėl tada ketvirtoje klasėje vaikai pagal programinę literatūrą skaito Jono Biliūno „Kliudžiau“? Beje, po tos minėtos pamokos apie ekologiją daugelis vaikų išeidami pasakė: „Kokie bjaurūs būna žmonės.“

Viktorijos Kuodytės nuotrauka

VIKTORIJA KUODYTĖ: Pati apie mirtį negalvoju. Kai jos pavidalas priartėja artimų ar tolimų žmonių praradimais ar kai susiduri su rimtomis sveikatos problemomis, tada ir taip supranti, kad ji visada šalia. Kaip ir gyvenimas. Tad ir džiaugiesi juo, kol gali.

Mirtis ir gyvenimas anapus

Vienas dalykų, apie kuriuos vengiama kalbėti ne tik su vaikais, bet ir apskritai, yra mirtis. Mirtis kelia liūdesį, žadina baimę dėl kito ir, žinoma, dėl paties savęs. Bijoma to, ko nežinoma. Jūsų suvokimu, kas yra mirtis?

„Mirtis – natūraliausias dalykas pasaulyje“ – sako vienas personažas (Robertas Šusteris) Thomo Bernhardo pjesėje „Didvyrių aikštė“. Sakote, bijoma to, ko nežinoma. Galbūt. Tačiau juk būtent tai, kad po mirties nieko nėra, – daugelio žmonių požiūriu (atmetus visus įvairiausius religinius įsitikinimus), – yra žinoma. Ne tik žinoma, bet ir mokoma, moksliškai įrodyta, kad po mirties fizinis žmogaus kūnas yra nebegyvas amžiams. Nežinoma, tik dėl to kito – dvasinio – kūno. Čia didžiausia intriga.

Taip, gąsdina tas nežinojimas ir žinojimas, kad niekada nepatirsi fizinio kontakto su mirusiu žmogumi, nekalbėsi su juo, tiksliau, negirdėsi, ką jis tau kalba, nepaliesi, nematysi. Gąsdina tas nežinojimas, atsirandantis vos tampi sąmoningas, kad tu, nori nenori, turėsi mirti. Gąsdina tas neturėjimas pasirinkimo. Galbūt kai kuriuos gąsdina pats mirimo momentas – kaip tai bus? Gąsdina, nors gal labiau liūdina tai, kad tu nematysi, nedalyvausi savo artimųjų gyvenime.

Bet, matyt, dėl to mirties natūralumo, kurį minėjau, galima būtų šiek tiek nusiraminti. Visi skaudžiausi praradimai išgyvenami, ir žmonės atsigauna po jų, tęsia jiems skirtą gyvenimo atkarpą. Praradimai (susiję su mirtimi) tampa taip pat natūraliu dalyku.

Bet jei mes, išpažindami vieną ar kitą tikėjimą (atstovaudami įvairioms religijoms), pasitelkdami vaizduotę, vadinasi – meną, pripažįstame, kad mirties procese gali dalyvauti ir dvasinis kūnas, na tada galime labai save padrąsinti ar paguosti. Tada galbūt kai kurie gali sakyti, kad mirtis – tik perėjimas į kitą gyvenimą. Arba – mirtimi viskas prasideda, o ne pasibaigia. Būtent tokia mintis atsispindi ir A. Lindgren knygoje „Broliai Liūtaširdžiai“. Ji leidžia mums sužinoti, kad, jos nuomone, po mirties nukeliauji į kitą šalį, bet kad ir ta šalis ne paskutinė, kad po jos gali būti dar kitų kelionių, šalių, pasaulių.

Pati apie mirtį negalvoju. Kai jos pavidalas priartėja artimų ar tolimų žmonių praradimais ar kai susiduri su rimtomis sveikatos problemomis, tada ir taip supranti, kad ji visada šalia. Kaip ir gyvenimas. Tad ir džiaugiesi juo, kol gali. 

Užsiminėte, kad A. Lindgren knygoje tai perteikiama būtimi kitoje šalyje – Nangijaloje. Ten gyvenimas, rodos, visiškai toks pat. Kiek jums priimtinas toks vaizdinys? Nors ir negalvojate apie mirtį, kaip vaizduojatės anapusinį gyvenimą, būtį po mirties?

Vaikystėje patikėti pomirtiniu gyvenimu yra lengviau nei suaugus. Vaikai turi vaizduotę. Sakoma, kad mes visi gimstame labai kūrybingi, o su amžiumi tą kūrybingumą prarandame. Vaizduotę įvardijame kaip nereikalingą ir svarbiausia – nenaudingą (nepraktišką) dalyką. Tad vaikystėje, įsivaizduojant, kad po mirties tikrai yra ta nuostabi Nangijala, Rožių ir Erškėtrožių slėniai ir kitos šalys, tampa ne taip skaudu laidoti ir išsiskirti, pavyzdžiui, su savo mirusiais augintiniais: šuneliais, katėmis, žiurkėnais, žuvelėmis. Atsiranda vilties, kad kai nugyvensi tau skirtą gyvenimą, toje šalyje susitiksi su galbūt jau mirusiais savo tėvais, seserimis, broliais, seneliais, draugais.

Suaugus vaizduotę ir fantaziją daug kam pakeičia tikėjimas į Dievą. Esu katalikė. Nors ir sakau tuos žodžius „tikiu kūno iš mirusiųjų prisikėlimu ir būsimu amžinu gyvenimu“, tačiau juos suvokti nėra taip paprasta. Nors mano pojūčiuose ir vaizduotėje formuojasi tuo sakymo momentu mintis, kad manęs laukia kažkoks susitikimas... Aš tikiu, kad ryšys su artimais, anapilin iškeliavusiais žmonėmis išlieka. Ypač jis juntamas sapnuose. Kas tai? Jie aplanko mus įdomiausiomis aplinkybėmis. Jie kažką praneša apie save, kažką pasako apie save.

Man labai įdomu buvo patirti, kaip K. Dehlholm perteikia žemiškojo ir Nangijalos šalies gyvenimo būtį. Taip, A. Lindgren savo knygoje tarsi neakcentuoja kokio nors esminio skirtumo tarp šiųdviejų šalių – Žemės ir Nanagijalos. Tarsi skamba maldos tekstas „Kaip Danguje, taip ir žemėje“... Bet nereikia pamiršti, kad Skrebučio (jaunesniojo brolio) vyresnysis brolis Junatanas pasako žodžius „Ten bus visai kas kita, geriau negu čia, kur turi visą laiką sirgti, kosėti, niekada negali žaisti.“ Autorė lyg pabrėžia, kad Nangijalos šalyje nebekalbama apie kūną. Jis nebeegzistuoja savo žemiškuoju pavidalu.

Šio spektaklio režisierė, priešingai nei rašytoja, išskiria šias dvi šalis. Ji sulėtina tempą, ritmą, kai broliai abu kartu atsiduria Nangijaloje. Visi kalba žymiai lėčiau, be didelių emocijų. Tarsi siekiama pabrėžti, jog žmogui, gyvenant žemėje, trūksta įsiklausymo, stabtelėjimo, susitelkimo į gamtą, jos grožį, į žmogų, vienam į kitą, į sąžinę, į draugystę, į labai labai paprastus dalykus, pavyzdžiui, laužo susikūrimą. Skrebutis vienoje spektaklio vietoje sako: „Kodėl aš nemačiau viso to grožio anksčiau?“ Tarsi kritikuodamas save. Tarsi kalbėdamas mūsų visų dažno nepasitenkinimo gyvenimu balsu.

Scena iš rež. Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

VIKTORIJA KUODYTĖ: Man atrodo, kad žmogus labiausiai panašus į save – žmogų – tada, kai trokšta kažkokių dalykų tik sau. Mes visi norime būti sveiki, norime gero maisto, gražių namų, mašinos, gerų daiktų, gero darbo, atlyginimo... Išsiskiria žmonės, kurie nori ko nors ne sau, bet kitiems, kitam. Arba žmonės, kuriems reikia labai labai mažai, pavyzdžiui, tik sveikatos.

Savęs suvokimas ir tarpasmeniniai ryšiai

Jaunesnysis Liūtaširdžių brolis – Karlas, kitaip Skrebutis – ligotas, kitoks vaikas. Šiandienio pasaulio, kuriame galioja standartizuojantis grožio kultas, kuriantis tam tikrus tipažus atitinkančias atvaizdų kopijas, o ne individualias asmenybes, akivaizdoje kaip jums regisi skirtingumas, išskirtinumas ar net negrožis – negalios grožis, kurį liudija A. Lindgren apsakymas? Kiek visuomenė yra paveikta, pasiduoda stereotipams? Kiek menas, kuriamas grožio kulto, jį stiprina, o kiek – stereotipus griauna, keičia mąstymą?

Nesinorėtų teigti, kad tik šiandieniame pasaulyje grožio kultas yra standartizuotas. Skirtingose civilizacijose, epochose, laikotarpiuose egzistavo savi grožio standartai. Ir vis skirtingi. Ir kalbant apie žmogaus estetinį suvokimą (mada, kūno grožis, mąstymo kryptys, vertybės), ir apie jo saviraišką, ir apie gyvenamos aplinkos kūrimą.

Sakyčiau, kad būtent šiandieniame pasaulyje, t. y. XXI amžiuje (palyginti su kitais laikotarpiais), yra daugiausia laisvės ir galimybių individualios asmenybės raiškai. Visi norime kuo nors būti, ir visi trokštame ką nors turėti. Šiuodu veiksmai greičiausiai ir nulemia daugelio žmonių gyvenimą. Kartais mums pasirodo, kad kuo daugiau ar kuo geriau mes turėsime (kalbant ne tik apie materialinę gerovę, bet ir, pavyzdžiui, apie profesinę veiklą), tuo labiau mes būsime. Vis dėlto manau, kad pats žmogus pasirenka, gal net nesąmoningai, kiek jis nori turėti ir koks jis nori būti.

Kartą įsigijau labai prabangią mašiną. Mielas, geranoriškas kaimynas pasiūlė tą modelį kaip labai puikų ir išskirtinį, norint mėgautis komfortišku važiavimu. Prisipažinsiu, kad tai, ką patyriau pirmą kartą įsėdusi ir pavažiavusi, prilygo dvasiniam pasitenkinimui, nors šaltinis visiškai materialus. Mėgavausi, tiksliau – įtikinėjau save, kad iš tiesų mėgaujuosi šiuo pirkiniu apie trejus metus. Po to pardaviau. Pats automobilis neturėjo jokių neigiamų dalykų, problema buvo susijusi su manimi.

Tas turėjimo faktas (vos įsėdus į didelį ir komfortišką saloną) disonavo su buvimo suvokimu. Ir man, ir mano vyrui. Ypač dažnai užduodavau sau klausimą „Ar tau to reikia? Tikrai?“, kai viena važiuodavau mūsų tikrai nedidelio miesto gatvėmis. Viena – daug vietos užimančiame, daug teršalų išmetančiame, pavydžią akį traukiančiame automobilyje. Prisipažinsiu, kad jokios nuostabiau važiuojančios mašinos neturėjau ir veikiausiai neturėsiu, bet kažkaip jaučiuosi labiau „aš“ jos nematydama po savo langu.

Jei dabar kaltinama visuomenė, kad ji pasiduoda stereotipams, kad jų paveikta, tai dėl to galima padėkoti galingiausiai visų laikų reklamos industrijai. Iš tiesų kartais labai sunku pasirinkti ir suprasti, ko tu nori ir ko tau iš tiesų reikia. Prisimenu tekstą iš Euripido tragedijos „Bakchantės“, kuriame dievas Dionisas kreipiasi į žmogų: „Žmogau, ko nori, kas esi ir ką darai?“

Galbūt kuo žmogus sąmoningiau atsako gyvendamas į šiuos klausimus, tuo labiau skleidžiasi jo individualybė? Mes daugiausia visi, paklausti „Ko nori?“, atsakytume: „Būti laimingas“. Laimę suprantame be galo skirtingai, kaip ir kelią į ją (nors ir suvokiama, kad tai ne kažkoks galutinis taškas, o tik būsena). Šioje kelionėje didelis krūvis tenka žmogaus valiai (o tai ir yra tas klausimas „Kas esi?“, nes tik žmogus pajėgus kontroliuoti, ugdyti savo valią) ir pasiryžimui (o čia jau tas trečias klausimas „Ką darai?“).

Man atrodo, kad žmogus labiausiai panašus į save – žmogų – tada, kai trokšta kažkokių dalykų tik sau. Mes visi norime būti sveiki, norime gero maisto, gražių namų, mašinos, gerų daiktų, gero darbo, atlyginimo... Išsiskiria žmonės, kurie nori ko nors ne sau, bet kitiems, kitam. Arba žmonės, kuriems reikia labai labai mažai, pavyzdžiui, tik sveikatos.

Sakot, kad A. Lindgren savo apsakymu liudija negalios grožį. Tikrai taip, manau, jei negalią supranti ne tik fizine prasme, bet ir kaip žmogaus charakterio bruožą. Ne veltui danų režisierė mūsų minimame spektaklyje Skrebučio nevaizduoja paliegusio, silpno fiziškai. Ne. Scenoje matome gyvybingą jaunuolį, turintį tam tikrų charakterio ypatybių, kurios nužymimos vykstant spektakliui. Ryškiausia jų – baimė. Kol Skrebutis bijo pasaulio, bijo savęs kitokio, tol jis negali pajudėti iš vietos. Ne veltui spektaklis pradedamas tarsi nuo pabaigos, nuo A. Lindgren pasakojime parašytos paskutinės frazės: „Ne, nebijau. Bijau. Bet aš vis tiek šoksiu. Šoksiu ir daugiau niekada nebebijosiu.“ Tarsi norint akcentuoti, kad tik nuo žmogaus veikimo, pasiryžimo priklauso jo būtis.

Kalbėdama apie negalios suvokimą mūsų visuomenėje negalėčiau apibendrintai teigti, kaip yra. Matau neįtikimų pavyzdžių, kai žmonės savo negalią paverčia galia. Pirma, kas ateina į galvą – žmonės iš muzikos pasaulio, pavyzdžiui, italų dainininkas Andrea Bocelli, lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, pasaulinis modelis Winnie Harlo. Daugybė sportininkų. Jūs pati, Elvina, esate tarp tų galingųjų. Man atrodo, kad visuomenė neišskiria žmonių su negalia, t. y. neatskiria nuo tų, kurie neturi sveikatos sutrikimų, tačiau tikrai daro nepakankamai, kad tiems žmonėms ir jų artimiesiems būtų lengviau.

Na o kalbėti apie meno galią griauti ar atvirkščiai – stiprinti grožio kulto suvokimą, tai – labai plati tema. Užtenka pažymėti, kad daugybė meno krypčių, šedevrų atsirado būtent dėl noro nepaklusti stereotipams, bet taip pat didelė mūsų kultūros dalis dėl meno, kuris įvairiais laikotarpiais laikėsi tam tikrų standartų ir kanonų, iki dabar mus žavi savo kūriniais.

Vyresniojo brolio Junatano meilė liudija sielos, dvasinio ryšio galią, kuri stipresnė už visa ką. Santykiai šeimoje tarp brolių, seserų, tolesnėje aplinkoje – draugystė, jūsų suvokimu, šiandien turi vertę? Ar mokama ryšius užmegzti, palaikyti, išlaikyti? Ar tarpusavio santykio galima išmokyti, išmokti, ar tai daugiau intuityvus gebėjimas būti (su) žmogumi, kuris galbūt lavinamas kiekvienam unikaliu, todėl slaptingu būdu?

Sekmadienį pamaldų metu visai bendruomenei kalbant maldą „Tėve mūsų“ stebėjau šeimą: mama, tėvas ir du sūnūs, maždaug dvylikos ir aštuonerių metų amžiaus. Jie visi susikabino rankomis, kaip ir daroma (nebūtinai) sakant šią maldą. Vyresnysis brolis savo jaunėliui taip suspaudė ranką staigiu judesiu (matėsi, kad konfliktavo prieš tai), kad brolis net riktelėjo ir tūptelėjo. Tėvai kažką pasakė vyresniajam, ir tas, nebaigęs maldos, išėjo iš bažnyčios ar tiesiog atsitraukė nuo šeimos tolėliau.

Pasakoju šią sceną kaip atvejį, rodantį, kaip sunku tuos tarpusavio santykius branginti. Ypač šeimoje. Minimos šeimos įvaizdis rodė, leido numanyti, kad tėvai sūnus auklėja krikščioniškų vertybių pagrindu – akcentuodami dėmesį ir meilę artimo. Bet kaip sunku tas tiesas priimti jaunam žmogui, kuris pilnas konfliktų. Tas vyresnėlis, net suvokdamas kontekstą, kuriame jis yra (bažnyčia, tėvai šalia, malda), nesugeba tramdyti nepasitenkinimo ir agresijos.

Man tas vaikas buvo labai mielas savo atvirumu, ir užjaučiau jį dėl to, kas, – įsivaizduoju, – jo laukė po pamaldų. Manyčiau, kad svarbu mokyti – knygomis, muzika, įvairiomis veiklomis, kūryba, taip pat teatru – ne tik vaikus, bet ir brandaus amžiaus žmones to tarpusavio santykio. Kaip tai pavyks, priklausys ir nuo konkretaus žmogaus intuityvaus gebėjimo susikalbėti, užmegzti ryšį ar jį išlaikyti su kitu. Kaip jūs sakote, kiekvienam unikaliu būdu.

Junatanas – tobulumo idealo išsipildymas. Jūsų įsivaizdavimu, ką reiškia būti tobulam, sėkmės žmogumi? Kiek, jūsų manymu, tobulumas, sėkmė iš tiesų yra tariami, nes tai – arba žmogaus pastangų, darbo vaisius, arba tik išorinis reginys? O galbūt manote kitaip?

Na vėl norisi cituoti Šventojo Rašto mintis. Ten sakoma, kad žmogus – tobuliausias Dievo kūrinys. Man iš karto kyla pasipriešinimas šiam teiginiui, nes yra begalė pavyzdžių, kurie ne tik kad ne tobuli, bet ir neverti žmogaus apibūdinimo. Arba ten kalbama apie tai, kad žmogų sukūrė tobulą, o jis savo gyvenimu arba patvirtino tą teiginį, arba ne. Bet, jei Dievas žmogų kūrė pagal savo paveikslą (kuris yra tobulas), ir iki šių dienų neatsirado kito tokio nors kiek panašaus į Jį, vadinasi, niekas nepasiekė tobulybės. Nes tai – ne rezultatas, o procesas. Tad, sakyčiau, tobulas esi tiek, kiek gyveni pagal šiuo atveju krikščioniškąsias vertybes.

Na o žmonės, išpažįstantys kitas arba neprisirišę prie jokio tikėjimo, veikiausiai susikuria savą tobulo žmogaus įvaizdį. Dažniausiai tas tobulumo idealas būna žmogus, kuris mums imponuoja savo pasiekimais. Vadinasi, mes matome jau rezultatą, faktą ir sakome: „O, tobula.“ Bet dažniausiai nežinome viso proceso iki šio fakto. Nejučia pradedame jaustis menkesni, nemokantys, nežinantys, nesugebantys, kokie nevykėliai arba neišsipildę žmonės. Paverčiame save auka. Čia nupiešiau liūdniausią variantą. Kitas gali būti ir atvirkštinis.

Pradedame iš paskutiniųjų siekti tapti tokie pat arba bent labai panašia to mūsų tobulumo idealo kopija. Netgi galime, viską sužinoję apie mūsų idealo sėkmės kelio strategiją, patys eiti tokiu pat keliu, įtikindami save, kad tai mums tinka ir patinka. Gal kam ir pasiseka. Bet juk žmogus visados trokšta patirti ką nors nauja, susipažinti, permąstyti, keistis pats ir keisti savo požiūrį. Tai neišvengiama. Vadinasi, tas tobulo, sėkmingo žmogaus aprašymas, modelis taip pat gali greitai pasikeisti. Tad, regis, sakyti apie žmogų „tobulas“ yra labai labai subjektyvu ir niekaip negalėtų būti apibendrinama.

Jaunystėje labai gerai būtų turėti autoritetą, skatinantį savęs paties ir aplinkos pažinimą. Gerai būtų, kad jų net ne vienas, o ir daugiau atsirastų. Man asmeniškai tai labai padėjo įvairiuose skirtinguose gyvenimo etapuose susivokti ir nepasimesti. Pastebiu, kad su amžiumi autoritetingų žmonių vietas užima knygos. Jos tampa autoritetais.

Galvojant apie teatrą, aktorystę, kai scenoje vaidmuo žiūrovų akivaizdoje turi išsipildyti tarsi savaime – be aktoriaus pastangų, kiek, jūsų patyrimu, iš tiesų personažas gimsta intuityviai kaip žmogaus talento duotis, o kiek vis dėlto yra publikai nematomo darbo vaisius?

Nemanau, kad aktoriaus (su)kuriamas vaidmuo apskritai gali egzistuoti be jo pastangų. Buvimas scenoje nėra natūralus dalykas, tai visų pirma – darbas. O bet kokiame darbe dalyvauja, kad ir minimali, bet pastanga. Gal įvardyčiau tai labiau valia. Aktorius privalo valingai kažkuo susidomėti, tai nevyksta natūraliai kaip gyvenime. Jei kažkas suklyks už lango, mes natūraliai, nedalyvaujant valiai, eisime pažiūrėti, kas ir kodėl. Kai suklyks scenoje (ir jau 100-ąjį spektaklį), čia jau dalyvaus valia, pastangos, – kaip jūs sakote, – kad susidomėtum (arba ne, jei toks kontekstas) tuo klyksmu taip, kad žiūrovas patikėtų, jog tai jūs girdite dabar, šią sekundę, o ne septyniasdešimt penkis kartus vaidinto spektaklio minutę.

Intuicijos šioje profesijoje taip pat labai daug. Tačiau, kad ji pasitvirtintų scenoje, aktorius turi turėti žinojimą. Daug nuostabių dalykų nutinka scenoje, kai pasiduodi intuicijai. Tačiau prieš tai visada būna patyrimas. Nors... Prisimindama savo aktorystės pradžią, pastebiu, kad daug dalykų suvaidindavau intuityviai. Dabar daugiau to žinojimo, ir tampi ne toks drąsus. Save dažnai koreguoji. Bet tai neišvengiama. Manau, daugelis aktorių su tuo susiduria.

Viktorijos Kuodytės ir jos draugės rankos. Asmeninio archyvo nuotrauka

VIKTORIJA KUODYTĖ: Turiu draugę. Jai devyniasdešimt dveji metai. Ji nebepakyla iš lovos. Jau senokai. Kalbuosi su ja apie viską viską po septynias aštuonias valandas be sustojimo. Apie teatrą, koks buvo ir koks dabar (visas naujienas nupasakoju, o ji komentuoja), apie meilę, apie Dievą ir tikėjimą, apie žmonių santykius...

Negalia kaip galia – (ne)kūniškumas

Tęsiant Karlo – Skrebučio – būties interpretavimą, išplėskite savo galios ir negalios suvokimą, pajautimą. Kaip nusakytumėte, kas yra negalia ir tikroji galia žmogaus, žmogui?

Turiu draugę. Jai devyniasdešimt dveji metai. Ji nebepakyla iš lovos. Jau senokai. Kalbuosi su ja apie viską viską po septynias aštuonias valandas be sustojimo. Apie teatrą, koks buvo ir koks dabar (visas naujienas nupasakoju, o ji komentuoja), apie meilę, apie Dievą ir tikėjimą, apie žmonių santykius...

Ji man sako: „Štai tu žiūri į mane ir galvoji, kad aš sena ir neturiu jėgų, bet aš viduje jaučiuosi taip, kad, rodos, atsistočiau ir nubėgčiau per pievą.“ Bandžiau įsivaizduoti jos pojūtį, savyje pajusti – prisiminti, nes man jis dar įmanomas fiziškai. Ir visiškai aiškiai supratau savo draugę, jos jauseną. Ji geba susitaikyti su savo kūno negalia, bet galingai laikosi ir išsilaiko sava minčių galia.

Du dalykai, padedantys jai išgyventi, – kaip ji pati sako, – yra prisiminimai ir bendravimas su kitais. Mudviem abiem bendraujant įvyksta galių apsikeitimas. Kaip sakote, pasireiškia vieno žmogaus galia kitam. Aš matydama šį žmogų, daug laiko nebuvusį lauke, nejautusį oro gaivos, prikaustytą prie lovos ir vis tiek gebantį būti, pasijuntu neturinti nė vienos problemos. Pakalbėjusi su ja įgaunu daugiau išminties ir pasijaučiu stipresnė. O mano draugė bendraudama dalijasi brangiais prisiminimais. Jai svarbu ir gera būti išklausytai. Jai bendravimas su žmogumi, kuris gali pasidalinti tuo, kas vyksta už namų sienų, yra gyvybė ir galia. 

Kūnas aktoriui yra kaip instrumentas, tiksliau – ištisas instrumentarijus, galbūt savotiška prasme orkestras. Kas yra kūno laimė jums? Kaip, kur, kada galima ją patirti, ar asmeniškai patiriate ją?

Man kūno laimė yra tada, kai pamiršti, kad jį turi. Kai nieko neskauda, nejauti atskirų kūno dalių, organų. Mąstant tokiu požiūriu, ją galima patirti bet kur.

Jūsų nuomone, ar galima išmokti individui būti vieniu su gamta, ar priešingai – mokantis atitolstama nuo savęs ir kito, aplinkos pajautimo kaip galimybės būti? Pasidalinkite savomis patirtimis, kada, kur ir kaip išgirstate vidinę tylą, būties kalbą?

Man atrodo, kad vaikams būtina kuo daugiau būti gamtoje. Būtų gerai, kad suaugęs žmogus, esantis šalia, galėtų atkreipti dėmesį į gamtos cikliškumą ir natūralumą. Į tai, kad viskas, kas gyva, ir miršta. Į augimo procesą, kaip tai vyksta. Manau, svarbu vaikui pažįstant suvokti, kad ne žmogus yra valdovas, o gamta. Kad žmogus turi būti dėkingas už visa tai, kas jį supa. Kad jis yra tik dalelė pasaulio, o ne visatos centras. Svarbu, žinoma, kad tas pažinimas vyktų švelniai, ne peršant, o patraukliai. Svarbu, kad augantis žmogus, o ir jau subrendęs, žinotų, kad gamtoje, jos natūralume yra daug atsakymų, kad tai ir nusiraminimo, energijos šaltinis.

Apibendrintai pasakyčiau, gamtos nereikia išmokti, ją reikia jausti. Norėdamas suprasti rožę, turi ne skaityti apie ją, bet ją užuosti. 

Scena iš rež. Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

VIKTORIJA KUODYTĖ: Niekada nepagalvojau, kas man yra garsas. Priimu jį kaip visumos dalį, neišskiriu jo gyvenimo kasdienybėje. Jei tyla yra garsas, – o aš taip manau, – tai man jis vienas mielesnių.

Buvimas tarp garso ir tylos

Sutelkime mintis į „Brolių Liūtaširdžių“ spektaklį. Papasakokite apie savo įkūnijamą Sofiją – balandžių karalienę. Kokią ją įsivaizduojate, kuriate?

Buvau šiek tiek nustebinta, kai režisierė Sofiją įprasmino kario pavidalu. Ji aprengta lyg medžiokliniu kombinezonu, su keliais šalikais, avi kariškus batus, mūvi pirštinėmis. Skaitydama knygą ją mačiau kur kas minkštesnę. Baltą. Ne visai žemišką. Jos didžioji išmintis yra tai, kad ji neatkalbinėja jaunojo Liūtaširdžio – Skrebučio – nuo rizikingų veiksmų, neteigia, kad reikia vengti pavojų, ji neslepia, o net tvirtina, kad bus sunku. Tačiau pabrėžia: „Tu privalai ištverti.“ Tai yra lyg jos palaiminimas prieš didžiąją Karlo kelionę pažinti patį save. 

Koks jausmas išgyventi šį spektaklį scenoje jums kaip aktorei?

Patirtis visai nauja, kaip ir minėjau anksčiau, dėl to, kad turi lyg nužymėti, bet nesusitapatinti su kuriamu personažu. Čia buvo reikalaujama valdyti emocijas, reiškiamas kūno plastika – ryškia – ar dramatišku balsu. Sunkumas visas tai, kad turi labai tiksliai atrasti kalbėjimo toną, kaip ir kūno plastiką. Ji turi būti tiksli ir tikslinga. 

K. Dehlholm ypač didelį dėmesį skyrė garsui kaip vaizduotę žadinančiam, jaudinančiam elementui. Pasidalinkite, kas jums yra garsas? Kokia jo reikšmė gyvenimo kasdienybėje, teatrinėje kūryboje? Ką jums reiškia žmogaus balsas mąstant apie garsą? Kiek svarbu jį girdėti šiuolaikinėje susirašinėjimo, žinučių srauto bendravimo kultūroje?

Iš tiesų režisierė buvo labai reikli ir kruopšti garso takeliui. Matyt, todėl už jį buvo atsakingas jos daugelio darbų bendrakūrėjas Kristianas Hverringas – kompozitorius ir garso režisierius iš Danijos. Skaitant patį apsakymą juntami ir net girdimi – vaizduotėje – įvairiausi garsai. Apsakymas turi garso partitūrą. Tad K. Dehlholm, labai vertindama šį A. Lindgren kūrinio elementą, siekė jį lyg pabrėžti, iš garsų kuriamas siužetas, siekiant aktyvinti vaizduotę.

Niekada nepagalvojau, kas man yra garsas. Priimu jį kaip visumos dalį, neišskiriu jo gyvenimo kasdienybėje. Jei tyla yra garsas, – o aš taip manau, – tai man jis vienas mielesnių. Net ir teatrinėje kūryboje man artimesni pastatymai, kuriuose tarsi nėra specialių garsų. Įdomu ir labai smalsu stebėti pastatymus, kuriuose nėra muzikos arba kuriuose žmonės scenoje ne kalba, bet kuria garsus.

Labai nemėgstu kalbėti telefonu, man priimtinos trumposios žinutės, t. y. informacijos gavimas ar teikimas. Bet tai ne bendravimas. Aš už tai, kad žmonės kalbėtų, bendrautų, susitiktų. Bet pati nelabai moku arba nelabai mėgstu.

Išmokti būti žmogumi

Sakoma, kad šiuolaikinė visuomenė yra susvetimėjusi. „Broliuose Liūtaširdžiuose“ labai svarbus drąsos aspektas. Karlas – Skrebutis – iššūkių akivaizdoje jaučia baimę, tačiau elgiasi narsiai, aukojasi dėl kitų, visada prisimena brolį Junataną, kuris jį be galo myli, džiaugiasi juo, palaiko, vertina. Aukojimasis dėl kitų, drąsa, kito matymas, palaikymas, sekimas pavyzdžiu – savybės atitolusių, nutolusių žmonių visuomenėje – kaip jas regite, kiek to esama?

Atrodo, kad žmogų galima išmokyti ko nors tik tada, kai jis pats to nori. Turiu galvoje tikrai išmokyti, o ne supažindinti. Prisimenu savo mokymąsi mokyklos metu ir, pavyzdžiui, LMTA studijų metais. Arba dar vėliau, kai prieš kelerius metus studijavau magistro pakopoje. Tai labai skirtingi mokymosi poreikio prasme etapai.

Pats įdomiausias buvo studijų LMTA periodas. Buvo įdomu kurti, bet nesugebėjau tada reikiamai studijuoti teorinių disciplinų. Na o štai prieš porą metų – atvirkščiai. Labai domino būtent teorinės disciplinos, akademinę, mokslinę literatūrą atradau. Kalbu apie tai todėl, kad panaši mintis man skleidžiasi ir šiame A. Lindgren apsakyme. Kol Karlas – Skrebutis – pats asmeniškai neapsisprendžia mokytis – būti drąsus, ryžtis, tol nei pats sau, nei kas kitas negali jam padėti. Gali tie kiti tik palaikyti, mylėti, būti šalia. Bet kai jis pats suformuoja sau lyg gyvenimo moto „Kartais yra tokių dalykų, kuriuos reikia daryti, nors ir pavojinga, – kad būtum žmogus, o ne šlamštas“, tada jis lyg pradeda pažinti pasaulį iš naujo.

Kitas labai svarbus dalykas, kalbant apie tai, kas žmogui suteikia drąsos patikėti savimi, tai – kito paskatinimas. Karlas sako: „Pirmą kartą išgirdau, kad esu narsus.“ Man atrodo, kad mūsų visuomenėje yra visko – ir besiaukojančių dėl kitų, ir gyvenančių savo poreikiais; kaip ir drąsių, matančių šalia esantį, palaikančių; kaip ir tų, kurie atitolę nuo žmogaus ir prisirišę prie kitų vertybių, jiems artimesnių, svarbesnių.

Kartą viena žurnalistė mane įvardijo kaip nevisuomenišką. Ne, jei visuomeniškumą įvardijame kaip visur dalyvavimą, pasisakymą, viešumą, tai turbūt galima sutikti. Tačiau tai – mano pasirinkimas. Savo visuomeninę pareigą jaučiuosi atliekanti aktyvia pedagogine veikla ir su studentais, ir su vaikais, lankančiais dramos būrelius. Na ir teatro scena ne paskutinėje vietoje. 

Jūsų įsivaizdavimu ir patarimu, kaip ugdyti brandžių, laisvų asmenybių visuomenę, jaučiančią ir atjaučiančią, esančią pavyzdžiu ir kuriančią pavyzdžius?

Šis klausimas paprastas, nors skamba labai pompastiškai.

Stengtis nedaryti gyvenime to, kas prieštarauja tavo sąžinei, netgi jei tau ir atrodo, kad aplinkybės reikalauja. Man atrodo kartais, o gal ir dažnai, paminame ar nuslopiname, numariname savo sąžinę prisidengdami alternatyvos ieškojimu, diplomatiškumu, tolerancija. Ši kova vyksta kiekvieną dieną net ir paprasčiausiose buitinėse situacijose. Bet verta šios kovos nepralaimėti.

Scena iš rež. Kirsten Dehlholm spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

VIKTORIJA KUODYTĖ: Kartą vienas vaikas, mano paklaustas, kodėl jam patinka žiūrėti ir klausytis „Yuotube“ baisios istorijos, pasakė: „Aš galvoju, kaip išsigelbėčiau.“ Veikiausiai tokiu būdu vaikai ruošiasi susitikti su šiuo jų laukiančiu pasauliu. Kaip daug norėtųsi padaryti, kad jie bijotų mažiau. 

Laisvė, atmintis, praeitis

Kas jums yra laisvė? Kiek jos patiriate gyvenime, kiek jos jaučiatės turinti kaip aktorė teatre, scenoje, vaidmenyse, kūryboje?

Matyt, laisvė nusakoma kaip privaloma žmogui būsena. Kad niekas neturi teisės žeminti manęs – žmogaus be mano – jo paties – sutikimo. Paradoksalu, kad nemažai žmonių sutinka būti žeminami. Patys nejausdami arba nekreipdami į tai dėmesio, nes tai, pavyzdžiui, apsimoka.

Aš laisvę stipriausiai pajuntu kaip pasirinkimą žvelgti į dangų. O į dangų gali pasižiūrėti kiekvieną akimirką, kai pasijunti, kad jau reikia.

„Brolių Liūtaširdžių“ istorijoje sukurtas baisus drakonas Katla, kurį galima aiškintis kaip savitą praeities, to, ko prisiminti nenorima, įprasminimą. Kaip jūs aiškinatės Katlos įvaizdį?

Nebuvau pagalvojusi apie tai, kad Katla yra praeities metafora. Man labai graži Jūsų mintis. Man Katla simbolizuoja blogį.

Pats urvas, kuriame ji gyvena, yra žmogaus vidus, jis pats. Žmogus gimsta tobulas, tačiau jame vis dėlto slypi blogio dalelė, laukianti to šeimininko rago, kuriam pasigirdus ji galėtų išlįsti iš urvo ir tarnauti savo darbais šeimininkui.

Jūsų santykis su praeitimi – kiek ji verta ir vertinga, atmintina pačiai asmeniškai? Taip pat ar šių laikų žmonės, dabartinė visuomenė žino istoriją, mena, saugo ją?

Lyg ir stengiuosi neprisirišti prie praeities, bet ji visada tavyje ir išlenda. Beje, aktorystėje – vienas svarbiausių elementų grąžinti atsiminimus, patyrimus iš praeities. Bet labai tikiu viena citata iš spektaklio „Didvyrių aikštė“, kuria Robertas Šusteris sako, kad praeitis visa mums pateikia iškreiptą vaizdą.

Kalbant apie dabartinės visuomenės požiūrį į istoriją, meną, saugojimą tos praeities... nežinau. Visaip yra. Negaliu abstrahuotai atsakyti. 

Kaip drugelis...

Neretai kalbama apie lietuvių liaudies pasakų baisumą, kuris esą netinkamas vaikams. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Kaip jūs suvokiate pasaką?

Man taip pat tėtis vaikystėje pasakodavo baisias pasakas. Iš galvos. Arba apie pokario laikus, o tai skambėdavo kaip kraupios pasakos. Man atrodo, kad didesnis blogis vaikams yra žiūrėti atviro smurto scenas, negu skaityti lietuviškas pasakas. Vaikas yra labai kūrybingas ir iššifruoja pasakose girdimas istorijas savo vaizduotėje tokiais vaizdais, kad joks suaugęs to nesugebėtų padaryti. Tai dažnai priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje gyvena ir ką mato šalia, kokias patirtis jau turi.

Visos žiūrimos medijos: televizorius, internetas, telefonai, atima iš vaiko fantazijos dovaną. Ten viskas už jį apgalvota ir sukurta. Jam tenka tik vartoti. Ir nors vaikams tai labai įdomu ir jie nebegali nuo to atsitraukti, tačiau būtų puiku rasti teisingą balansą tarp to, kiek aš žiūriu kitų sukurta, ir to, ką gebu sukurti pats.

Kartą vienas vaikas, mano paklaustas, kodėl jam patinka žiūrėti ir klausytis „Yuotube“ baisios istorijos, pasakė: „Aš galvoju, kaip išsigelbėčiau.“ Veikiausiai tokiu būdu vaikai ruošiasi susitikti su šiuo jų laukiančiu pasauliu. Kaip daug norėtųsi padaryti, kad jie bijotų mažiau. 

Pasakos jums ir jūsų vaikystėje, gyvenime apskritai: mėgstamiausia istorija, siužeto detalė, veikėjas?

Mama skaitydavo pasakas apie gėles. Tiktai. Dainuodavo vieną ir tą pačią (kaip sako Skrebutis apie mamos dainuojamą dainą apie išplaukusį jūrininką) lopšinę apie drugelį, kuris gimė, džiaugėsi skraidydamas kvepiančiomis rožėmis, buvo laimingas, bet pamatęs pro langą žvakutės liepsnelę nutarė pažaisti su jos liepsna ir nudegė sparnus. Gulėjo kitą, tokį patį nuostabų rytą asloje. Visada verkdavau, bet vis tiek prašydavau būtent šios lopšinės. 

Pokalbio pabaigai – jūsų mėgstamiausia gėlė, medis, paros metas, mėnuo, metų laikas?

Man visada patiko baltos tulpės.

Man labai patinka aukštos drebulės.

Man patinka pavakarys, kai šviesa švelniai pereina į tamsą.

Turbūt gegužė man labiausiai patinka.

Visi metų laikai man patinka.