Evgenios Levin nuotrauka

Kai sakoma, kad viešajame gyvenime „vadovaujamės emocijomis“, paprastai tai būna priekaištas, neva, taip daryti nereikėtų. Ir dažniausiai tas priekaištas gerokai nepagrįstas. Emocijos yra svarbus informacijos šaltinis, ir pačios savaime jos visai nėra blogas dalykas. Tiesiog reikia iš tikrųjų jomis vadovautis – surinkti jų teikiamą informaciją ir priimti sprendimą, o ne kalbėti ir veikti impulsyviai, lyg tarp išorinių dalykų keliamų emocijų ir atgal į išorę išeinančių žodžių bei veiksmų nebūtų jokio sveiką protą ir laisvą valią turinčio asmens.

Turbūt dažniausiai iš viešosios erdvės keliamų emocijų apmąstome baimę. Man rodos, jau tikrai įpratome apie ją kalbėti kaip apie pagrįstą ar nepagrįstą, ir net kaip apie manipuliacijų priemonę, jausmą, kurį galima sukelti kitiems visai ar beveik be jokio pagrindo. Galėtume geriau apmąstyti pyktį ir nusivylimą, kuriuos, man regis, dažnai minime, bet vis nesiimame iki galo ištirti. Ir tikrai anksčiau ar vėliau turėsime apgalvoti gailestį, kurio tiek daug sukeliama specialiomis gailesčio sukėlimo priemonėmis, o kartu jo taip trūksta tikroms kančioms ir skausmui. Bet pastaruoju metu man krenta į akis tai, kiek daug viešojoje erdvėje pasišlykštėjimo. Man net ėmė rodytis, kad tai dažniausia ir kartu mažiausiai apmąstoma emocija iš visų, kuriomis vadovaujamės.

Pasišlykštėjimas yra labai stiprus ir labai primityvus jausmas. Tai, kas mums šlykščiai atrodo, bjauriai dvokia ar yra kokios nors gličios faktūros, kurią labai nemalonu liesti, gali būti nuodinga arba kėsinasi mus kuo nors apkrėsti. Todėl nuo šlykščių dalykų skubiai atšokame. Tai tiesiogiai susiję su mūsų fiziniu išgyvenimu, todėl ir gerai, kad tas impulsas toks stiprus, jog negaištame laiko jo apmąstymams. Nuo to, kas sukelia pasišlykštėjimą, atšlijame taip greitai ir užtikrintai, kad paskui to nenorime nė prisiminti, niekam apie tai nepasakojame – nes papasakoję patys būtume šlykštūs, ir kiti žmonės atšlytų nuo mūsų, – stengiamės apskritai pamiršti, kiek įmanoma atsiriboti. Užtat net ir labai stiprų pasišlykštėjimo jausmą pasidaro labai sunku ramiai apmąstyti ir pažinti, kada jis mus klaidina.

Šie du ingredientai – tai, kad jausmas toks stiprus, ir tai, kad jis sunkiai leidžiasi apmąstomas – pasišlykštėjimą daro galbūt veiksmingiausia manipuliacijos priemone. Tai labai parankus būdas mus nuo bet ko atkirsti. Prisimenu paauglystėje į rankas pakliuvusią sovietinę knygą apie Ameriką. Ten buvo labai smulkiai aprašyta, kaip bjauriai nutukėliai amerikonai pirštais kemšasi į burną tuos savo hamburgerius. Ir net nebereikia ieškoti rimtesnių jų ydų. Amerikonai šlykštūs.

pakursčius mūsų pasišlykštėjimą, ypač jeigu jis nejučia kyla ir savaime, mes atkertami

Tą kvailą aprašymą vis prisimenu, kai dabar girdžiu, kokia dvoko pritvinkusi žiniasklaida, rašanti vien apie smurtą ir skleidžianti bjaurias žinias. Kokia ištvirkusi Europa, koks purvas iš jos plūsta. Kokie bjaurūs valdžiažmogiai, čiaumojantys prie lovio, kaip vemt verčia kraugėriai priputę verslininkai, kokie purvini vatnikai, kokie dvokiantys muslimai ir juodašikniai. Kokie tamsūs debilai mūsų oponentai, ir nesvarbu, kas tie mes. Svarbu, kad jie šlykštūs.

Pakursčius mūsų pasišlykštėjimą, ypač jeigu jis nejučia kyla ir savaime, mes atkertami. Šlykštaus klausytis ir suprasti ne tik kad nereikia, bet ir beveik neįmanoma, nes pasišlykštėjimas mumyse gyvenantį gyvūną primygtinai ragina trauktis. Ir kaip dabar užjausi, pavyzdžiui, už žodžio laisvę sukilusius žurnalistus, jeigu jie vien purvais drabstosi?

Bėda ta, kad jeigu nesuvaldysime pasišlykštėjimo, jeigu nepasipriešinsime jam ir nesustosime pagalvoti, ar tikrai tai, kas akimirką pasirodė ar buvo parodyta kaip šlykštu, yra bloga ir kenksminga, vis daugės dalykų, nuo kurių liksime atkirsti. Kol galiausiai liksime atkirsti nuo paties viešojo gyvenimo, nuo bet kokio išėjimo iš savo mažo švaraus kambarėlio. Ir tada niekieno kėslams nebetrukdysime.

Aišku, nėra jokio greito ir užtikrinto būdo išmokti apmąstyti emocijas, o ne veikti impulsyviai. Tiesiog reikia nuolat stengtis atkreipti dėmesį į tai, ką darome ir sakome. Bet prilaikyti liežuvius visi galėtume pramokti: ne vien nesikeikti rusiškai, bet ir nešnekėti šlykščių dalykų viešumoje. Tada turėtume aiškiau ir geriau apgalvotai pasakyti, kas mums nepatinka ar kam nepritariame. O tai ir yra laimė vadovautis emocijomis, o ne būti jų valdomiems.