Su Prokopjevsko maldininkais. Vargdienių seserų nuotrauka

„Visų pirma terodo didžiausio dėmesio bei uolumo toms šalims, kur Bažnyčios būklė yra sunkiausia, kur ji labiausiai varžoma piktais įstatymais, kur vienuolijos persekiojamos ar net visiškai uždarytos“ (Vedamoji mintis ir dvasia).

Pagalba tėvams redeptoristams

„Žiūrėkit, koks milžinas čia pat, mūsų pašonėje, snaudžia, ateis laikas, jis pabus, tada reikalingi bus darbininkai. Tam reikia būti pasiruošusiems“, – 1926 m. atvykęs į Marijampolę kalbėjo arkivyskupas J. Matulaitis. Sovietų okupacijos metu šis vienuolijos steigėjo įspėjimas Vargdienių seserims buvo paskatinimas imtis naujų uždavinių – plėtoti krikščionišką tarnystę Rytų Sibire.

Senuo Veronika Beišytė Sibite. Vargdienių seserų nuotrauka

1983 m. s. Juozapa M. Paulė Laurinavičiūtė ir s. Česlova M. Kristofora Rasiulytė išvyko į Sibirą kun. Prano Račiūno MIC duotais adresais. Prokopjevske susitiko su tėvais redeptoristais Vasilijumi Rudko ir Jaroslavu Spodaru, kuriems labai reikėjo seserų pagalbos. Prie jų prisijungusi s. Veronika M. Kazimiera Beišytė atsiminimuose rašė, kad jai buvo tikra laimė pabūti ir pagyventi toje vietoje, kur prieš 40 m. stovėjo kalinių ir tremtinių barakai, kur iš Pavolgio atvežti vokiečiai pradėjo iš rąstų statyti mažas trobeles. Savo atsiminimuose ji pasakoja, kaip 85-metis Pilypas Zimermannas kiekvieną sekmadienį sau, žmonai ir dar keliems atėjusiems pas jį pasimelsti, niekad nesuklysdamas skaitydavo to sekmadienio Evangeliją. „Kai parodė skrynelę, visą prikrautą storų sąsiuvinių, kuriose gražia rašysena gotiškom raidėm išrašytas Šv. Raštas, aš norėjau priklaupus pabučiuoti jam ranką. Deja, jos nebuvo – šachtose per sprogimą buvo nutraukta.“

Seserys iš savo koplytėlės Švenčiausiąjį nešdavo po insulto gulinčiai Katerinai. Jos 74 m. vyras, sulinkęs iki žemės, būdavo, pradeda melstis už Šventąjį Tėvą, už tėvą Vasilijų, už visus kunigus ir už tą, kur Lietuvoje kankino (kun. Vaclovą Stakėną). Jis su šventu įsitikinimu teigė: „Kunigas negalėjo žūti, juk jis turėjo Heiligsten (Švenčiausiąjį).“

Redeptoristas t. Jaroslavas Spodaras kiekvieną dieną šachtoje kasdavo anglį, kęsdamas kitų šachtininkų keiksmus, patyčias, pajuoką, replikas. Per keturis mėnesius jo šachtoje įvyko 3 avarijos: vieną kartą žuvo 9 vyrai, kitą – 3, paskutinį – 5. Todėl eidamas į šachtą visada pasiimdavo Švenčiausiąjį, nes, jei užgriūtų, dar spėtų priimti... Tėvas Jaroslavas globojo visų to krašto tikinčiųjų, ypač vokiečių, numylėtinį t. Vasilijų Rudko. Bet nepamainoma t. Vasilijaus slaugytoja buvo s. Veronika Beišytė, turėjusi medicinos sesers kvalifikaciją ir didelę ligonių slaugos patirtį. Atsiminimuose ji rašė: „Kai po šv. Mišių nuėjau perrišti jo žaizdotų kojų, nusigandau. Atrodė, kad reikia man jį vežtis į Lietuvą skubiai guldyti į ligoninę ir išgydyti. Tačiau per vasarą buvęs t. Bogdanas mane atšaldė: „Pirma – jis kunigas, antra – vienuolis, trečia – ne kiekviena liga mirčiai, bet kad apsireikštų Dievo galybė.“

Karagandoje Pirmajai Komunijai seserų paruošti vaikai, viduryje – t. A. Dumbliauskas SJ. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Garbingajam Dievo tarnui Jurgiui užtariant

Karagandoje, kur buvo didelė vokiečių kolonija, darbavosi kun. jėzuitas Albinas Dumbliauskas. Vargdienių seserys Juozapa ir Veronika jo kvietimu atvyko spalio viduryje. Pirmiausia apžiūrėjo t. Dumbliausko rūpesčiu pastatytą katalikų bažnyčią ir džiaugėsi, kad ji savo vidumi primena Kauno Kristaus Prisikėlimo mažąją bažnyčią. Tik Karagandoje šviesesnė, tviska švara, šviežumu, tvarka ir skoniu. „Gėlių kukliai, ne per daug, – rašė s. Veronika. – Dešinėje – Juozapo altorius, kairėje – Marijos, Malonių Dalytojos, virš kurios (mus maloniai nustebino) iš ovalaus paveikslo geru žvilgsniu į mus žvelgė mūsų brangus Tėvelis Garbingasis Dievo Tarnas Jurgis.“ Kun. Albinas todėl paveikslą įdėjo, kad tėvui Jurgiui pavesti visi tos bažnyčios reikalai.

Jonas Paulius II, priimdamas Karagandos bažnyčios statytoją kun. A. Dumbliauską. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Tėvas Albinas seserims pasakojo, kad Jurgis Matulaitis, į kurį jis melsdavosi, padėdavo nugalėti iškilusias kliūtis ir statybos sunkumus. Ieškodamas papildomų lėšų bažnyčios statybai, vyko į Lietuvą. Neradęs rėmėjų ėjo nusiminęs, ir staiga vienas netikėtai sutiktas kunigas jam sako, jog kaip tik norįs paaukoti statyboms. „Tiesiog stebuklas. Vadinasi, Dievui tos statybos reikėjo, kad taip globojo.“ Seserims dėstydamas tolesnius planus sakė, kad dar nori paaukštinti bažnyčią: padaryti kaip Telšiuose – su balkonais, kuriuose tilptų apie 300 žmonių. „Vėl pulsime prie garbingojo Dievo tarno Jurgio, – šypsodamasis sakė t. Albinas. – Jo reikalas ši bažnyčia, tai tegu ir tvarko.“ 

Vyskupo Josepfo Verto vizitacija

Prokopjevsko maldos namuose virte virdavo pasiruošimo darbai, laukiant Novosibirsko vyskupo Josepfo Verto SJ vizitacijos. Jis gimęs Karagandoje, gausioje vokiečių šeimoje, pašaukimą pajuto pažinęs lietuvius jėzuitus. Atvykęs į Lietuvą, J. Vertas išmoko lietuvių kalbą ir pogrindyje pradėjo noviciatą. Kadangi devintajame dešimtmetyje buvo lengviau įstoti į Kauno kunigų seminariją, tai jėzuitų provincijolas jaunuolį ten ir nusiuntė. Kelerius metus tarnavo Pavolgio vokiečiams, o 1991 metais šv. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį viso Sibiro vyskupu. Po kelerių metų, kai buvo sukurtos dvi Sibiro vyskupijos, vysk. J. Vertas SJ buvo paskirtas Kristaus Atsimainymo vyskupijos Novosibirske vyskupu. Kai pirmą kartą vizituoti atvykęs vysk. J. Vertas pamatė t. Jaroslavo Spodaro vargus, atidavė savo mašiną „viliuką“.

Laukiant vyskupo vizitacijos, s. Veronika triūsdavo iki išnaktų, kartu su parapijietėmis pynė žalumynų girliandas durims vainikuoti, raudonu pliušu traukė iš namų atneštą fotelį ganytojo sostui. „Vyskupas toks ramus, dvasingas, kuklus, – rašė atsiminimuose. – Atsivežė savo labai gražų, lengvutį arnotą. Per rytiečių šv. Mišias jis sėdėjo paruoštame „soste“ ir sekė sekmadienio pamaldas, taip elgėsi, kaip ir visi žmonės.“ Vyskupui J. Vertui aukojant šv. Mišias, giedojo vokiečiai, tačiau pamokslą, kaip to pageidavo tikintieji, ganytojas sakė rusų kalba. T. Jaroslavui Spodarui aukojant šv. Mišias vyskupas ėjo klausyti išpažinčių. Prokopjevsko tikintieji, pasak s. Veronikos, uolūs išpažinčiai: „Taip visi ir sustojo per viską koplyčią į eilę. Kai visus išklausė, ir aš ėjau. Buvo labai gera, kad galėjau lietuviškai prieiti išpažinties. Baigęs klausyti vyskupas pasakė: „Tau čia liūdna vienai, prašyk, kad ką nors duotų...“

Sibiro link. Vargdienių seserų nuotrauka

Vyskupui svečiuojantis vidurnaktį s. Veronika išgirdo triukšmą ir broliuko Petro šūksnį „Dega kaimynystėje namas.“ „Keliu“, – atsiliepė s. Veronika. O Petras ramina: „Nekelk, jau baigia gesinti, jau nubėgo ir tėvas Jaroslavas, ir vyskupas.“ Atsisveikindamas su tikinčiaisiais vyskupas Vertas šypsodamasis kalbėjo: „Čia pas jus įdomu ir dieną, ir naktį.“

„Dažnai būdavo, kad tėvą Jaroslavą Spodarą po darbo įsodindavo į mašiną saugumiečiai, – atsiminimuose rašė s. Veronika Beišytė, – nusiveždavo į mišką ir grasindavo sušaudyti, jei jiems netarnaus, nepranešės, kas pas juos vyksta ir klausdavo: „O kas girdėt Lietuvoje?“ Tėvas atsakydavo: „Nežinau.“ Buvo aišku, kad ir mes sekamos budrios saugumiečių akies...“