Evgenijos Levin nuotrauka

„Jei asmuo yra gėjus ir ieško Viešpaties, turi gerą valią, kas esu aš, kad jį pasmerkčiau?“ – ši popiežiaus Pranciškaus frazė, ištarta per skrydį iš Brazilijos 2013 metais, tebeskamba kaip svarbi pagarbos homoseksualų potraukį jaučiantiems asmenims nuostata. Galima matyti, kad Šv. Tėvas kalbėjo su atjauta ir nuoširdžiai. Ir šiame, ir kitame interviu panašia tema Pranciškus sakė, kad, „susitikdami su homoseksualiu asmeniu, mes turime matyti skirtumą tarp to, jog žmogus yra homoseksualus ir [gėjų] lobizmo, nes lobizmas nėra gerai“. Popiežius paminėjo ir gobšuolių, politinį bei masonų lobizmą. Negeras yra „visoks lobizmas. Tai yra didžiausia problema“.

Taip pat spaudos konferencijoje skrydžio iš Armėnijos metu, 2016-aisiais, Šv. Tėvas pakartojo Katalikų Bažnyčios katekizmo nuostatą, pasak kurios, homoseksualų potraukį turintys žmonės neturi būti diskriminuojami, kad juos reikia gerbti bei palydėti pastoracinėje globoje. Ką nors pasmerkti galima, pasak Pranciškaus, ne dėl „ideologinių priežasčių“, tačiau „dėl politinio elgesio, dėl tam tikrų manifestacijų, kurios truputį per daug žeidžia kitus žmones“.

Tad ar „Baltijos pasididžiavimo“ eitynės yra tik pagarbos ir meilės reikalaujanti akcija, ar čia susiduriame ir su „lobizmu“ bei „lygių teisių“ reikalaujančia „politine manifestacija“? Nepritarimą pastarosioms popiežius parodo ir veido išraiška – regis tai irgi svarbus šio spontaniško, iš „virš debesų“ ne visada labai preciziškai tiksliai kalbančio ganytojo minčių supratimo šaltinis. Jo veide matosi meilė, neteisingiems veiksmams – nepritarimas.

Popiežius kviečia mylėti kiekvieną asmenį kaip brolį ir seserį, bet, kaip matėme, pasisako prieš lobizmą. 

Teisių klausimas išties čia svarbus. Kaip ir kitose šalyse, gėjų politinis judėjimas  Lietuvoje siekia įtvirtinti „šeimų įvairovę“;  įstatymų normą, pagal kurią „kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę į tėvą ir motiną, kylančią iš lyčių skirtingumo bei motinystės ir tėvystės tarpusavio papildomumo“, yra skelbiama „transfobine“ ir „homofobine“. Tuo tarpu Apaštaliniame paraginime „Amoris Laetitia“ (#172)  Šv.Tėvas rašo, kad „kiekvienas vaikas turi teisę patirti meilę tiek iš tėvo, tiek iš motinos; abu yra būtini harmoningam vaiko vystymuisi“, ir dar pastiprina šį teiginį atitinkamu Australijos vyskupų pareiškimu.

Popiežius kviečia mylėti kiekvieną asmenį kaip brolį ir seserį, bet, kaip matėme, pasisako prieš lobizmą. Tad gal ne tie asmenys, bet „lobizmas“ į meilę atsako gerai organizuotu politiniu teroru jiems nepritariantiems? Juk girdėjome, kad nesutikusi iškepti gėjų vestuvėms torto amerikiečių pora buvo nubausta šimtatūkstantine bauda; kad Anglijoje iš tėvų grasinama atimti keturiolikmetę dukrą, kuri šiuo metu mano, jog yra vyras, nori sunaikinti savo vaisingumą, o jos tėvai su tuo nesutinka – arba kad Ohajo universiteto profesoriui buvo liepta moterimi laikantį studentą kreiptis ne „sere“, tačiau „madam". Kaip jau nekart kalbėta, jei Lietuva priims Stambulo konvencijos nuostatą uždrausti „diskriminaciją dėl lyties tapatybės“, mūsų laukia tas pat.

Tačiau galbūt gali kartais atsitikti taip, kad vaikų namuose užguitas našlaitis patirs švelnesnę homoseksualios poros meilę? Tai yra neretas gėjų judėjimo argumentas siekiant teisės įsivaikinti vaikus. Greičiausiai tokių porų pasitaiko. Tačiau reprezentatyviame 2012 m. Marko Regnerus‘o tyrime – dėl politinio nekorektiškumo JAV labai puolamame, tačiau puikiai atlaikiusiame nepagrįstą kritiką – yra parodoma, kad geriausiai vaikai vystosi šeimoje, kuri sudaryta neiširusios santuokos tarp biologinės mamos ir tokio pat tėvo pagrindu. Homoseksualiose porose užaugę vaikai buvo kelis kartus dažniau seksualiai tvirkinti tėvų arba kitų suaugusiųjų, dažniau užaugo homoseksualios orientacijos, turėjo daugiau seksualinių partnerių, dažniau neturėjo darbo ir t. t. Blogiausia, kad įvaikinamas vaikas patenka į labai nestabilią  dviejų asmenų sąjungą: JAV dvidešimt metų neišsiskyrę išlieka tik 5 proc. homoseksualių partnerių; AIDS žurnalo duomenimis,  Amsterdame vidutinė dviejų vyrų gyvenimo kartu trukmė yra 1,5 metų, ir per šį laiką jie turėjo vidutiniškai 8 kitus seksualinius partnerius. Žinoma, tarp 5 iš 100 neišsiskyrusių porų galima tikėtis atrasti ir tokių, kurios išlaikė ištikimybę (visgi tai atsitinka labai retai) – tačiau įstatymas yra kuriamas visai visuomenei, o ne išskirtinai „tobuliems“ žmonėms. Juk ir ne kiekvienas girtas vairuotojas ką nors suvažinėja, tačiau suprantame, kad įstatymas vairuoti išgėrus turi neleisti.

Prieštarauti eitynėms turime iš meilės ir jų organizatoriams, ir jų dalyviams, ir jaunimui, kuriam toks renginys kelia homoseksualių santykių prestižą. 

Kalbėdami apie tuos  eitynių dalyvius, kurie siekia, kad juos visuomenė priimtų kaip „gėjus“ ar „homoseksualius asmenis,“ taip pat turime savęs paklausti, ar toks jų tapatybės patvirtinimas padės jiems tapti laimingiems? Ką daryti tiems, kurie  laiko save ne homoseksualiais, bet vyrais ar moterimis, jaučiančiais potraukį, kurio jie nenori nei priimti, nei juo labiau su juo susitapatinti? Juk viena iš giliausių žmogaus tapatybės dimensijų yra ne buvimas hetero- ar homoseksualiam, tačiau vyru ar moterimi, o skausmingas potraukio krypties nepriėmimas yra nelengvo kopimo aukštyn – skaistumo ir galbūt pasveikimo link – ženklas. Kitaip sakant, augimo skausmas, kai „linksmas“ (angl. „gay“) savo vyriškos ar moteriškos tapatybės uždengimas potraukio krypties lapeliu yra į gilų liūdesį stumianti nuostata.

Fiodoras Dostojevskis yra rašęs, kad mes visi atsakingi už vieni kitų nuodėmes. Negalima apibendrinti per daug, tačiau, žymių ekspertų nuomone, šalia psichologinių potraukio tai pačiai gimčiai priežasčių (emocinis sužeistumas, beje, paaiškina ir tokį didelį santykių nestabilumą) viena svarbių homoseksualaus elgesio plitimo priežasčių yra masiškas kontracepcijos paplitimas. Šio mėnesio viduryje vykusioje konferencijoje Humanae Vitae  enciklikos tema apie tai kalbėjo ir žymus Vienos kardinolas, vienas popiežiaus Pranciškaus artimų bendradarbių – Christophas Schoenbornas. Austrijos, Vokietijos, Olandijos ir Belgijos vyskupai anksčiau nepritarė kontracepciją kritikuojančiai popiežiaus Pijaus VI enciklikai, ir, Schoenborno nuomone, Vakarų šalyse tai prisidėjo prie trijų visuomenę žalojančių veiksnių įteisinimo: aborto, skyrybų ir – jau šiame šimtmetyje - homoseksualių „santuokų“. Išties tiems iš mūsų, kurie „nemato problemos“ dėl kontracepcijos, pasipriešimo homoseksualizmo ideologijai logika tampa silpna: juk vyro ir moters papildomumas yra sąlygotas vaisingumo hormonų. Kaip čia nepaminėjus ir Dalai Lamos: „pagal budizmo doktriną, sekso tikslas yra reprodukcija“...

Prieštarauti eitynėms turime iš meilės ir jų organizatoriams, ir jų dalyviams, ir jaunimui, kuriam toks renginys kelia homoseksualių santykių prestižą. Teigiamas požiūris į tokius santykius ir taip jau yra tarp mūsų jaunimo tragiškai paplitęs. Taip pat ir „transgender“ tapatybės normalizavimas Šv. Tėvo buvo apibūdintas kaip „ideologinis kolonializmas.“ Tad plataus atgarsio sulaukusią Krikščioniškos kultūros instituto organizuotą akciją nepritarti eitynėms tenka laikyti švelnaus tvirtumo, kurį matome ir popiežiaus Pranciškaus asmenyje, veiksmu. Nenuostabu: juk Lietuva pasauliui dvidešimtajame šimtmetyje buvo drąsaus pasipriešinimo be neapykantos pavyzdys.