Unsplash.com nuotrauka

Straipsnis skelbtas lapkričio mėnesio „Artumos” numeryje.

Kasdienoje palyginti dažnai vartojame žodį „sąžinė“. Sakome – „mano sąžinė rami“, „švari sąžinė“, „žmogus be sąžinės“, sąžinės balsas“, „sąžinė neleidžia“ ir t. t. Sąžinė ilgus amžius buvo svarstymų ir susidomėjimų objektas. Akivaizdu, kad vieni žmonės panašiose situacijose elgiasi vienaip, kiti kitaip. Vėliau, bandant suprasti vieno ar kito žmogaus elgesį, ištariamas nuosprendis – elgėsi pagal sąžinę ar prieš ją. Taigi, žinome, kad toks „vidinis mechanizmas“, „vidinis balsas“ žmoguje veikia. Kaip ir kodėl?

Sąžinė ir savikontrolė

Žmoguje yra vidinė galia, veikianti jo elgesį, kartais – prieš jo paties valią. Atrodytų, logiška tam tikromis aplinkybėmis nepraleisti progos pasielgti savanaudiškai ir pasipelnyti silpnesniojo sąskaita. Bet ne. Dažnai žmogus elgiasi visai priešingai, ignoruodamas savo interesus, kartais ir atsisakydamas savojo gėrio. Taip neretai elgiasi mylintys tėvai, padėdami suaugusiems vaikams materialiai, patys taupydami maisto ar net vaistų sąskaita. Taip kai kurie žmonės elgiasi su silpnesniais, ligoniais, skirdami jėgų ir laiko jiems pagelbėti. Neretai girdime, kad žmogus atsisakė viliojančios komandiruotės, o gal ir seniai suplanuotų atostogų, nes prireikė pagalbos artimajam. Jei tokio žmogaus paklaustume, kodėl, jis tikriausiai atsakytų, kad kitaip pasielgti jam sąžinė neleido.

Šiuolaikinė psichologija kalba ne tiek apie sąžinę, kiek apie vidinį psichinį mechanizmą, kuris leidžia žmogui kontroliuoti savo elgesį, jį vertinti pagal savo moralės kriterijus. Nuomonių apie tai būta įvairių, tačiau sutariama, kad toks elgesys glaudžiai susijęs su konkrečia kultūra ir gyvensena. Žiūrėdami įdėmiau, pamatysime, kad tai, kas vienoje kultūroje moralu, pavyzdžiui, kokio nors gyvulio mėsos valgymas, kitoje – visai nepriimtina ir netoleruojama. Kita vertus, ir tos pačios kultūros atstovai skirtingai suvokia pasaulį ir gyvenimo taisykles, kuriomis vadovaujasi. Paprastai teigiama, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrus gyvenimo principus, jais naudojasi priimdamas sprendimus, vertindamas savo ir kitų žmonių veiksmus. Tačiau sąžinė pirmiausia yra susijusi su savo poelgių ir minčių vertinimu.

Pagal tai, kaip tie principai veikia, galime išskirti keletą žmonių grupių.

Tyler Mullins/Unsplash.com nuotrauka

Labai aukštų moralinių reikalavimų sau žmonės. Viena vertus, atrodytų, kad tai labai gerai. Pavyzdžiui, tokie žmonės, prisiėmę kokį nors įsipareigojimą, trūks plyš bet kokia kaina siekia įvykdyti, deja, kartais savo sveikatos ar net artimųjų gerovės sąskaita. Antai, jei pažadėjo savaitgalį padėti kaimynui susitvarkyti rūsį, būtinai ištesės, net jei pats ar jo šeimos narys sunegaluos. Kodėl jie taip elgiasi? Yra žmonių, kurie perdėtai rūpinasi savo reputacija, tačiau ne visada išlieka jautrūs artimiesiems. Kita vertus, yra tokių, kurie, tikriausiai įsivaizduodami, kad yra ypatingi, kelia sau pernelyg aukštus moralinius reikalavimus, ignoruodami savo žmogiškąjį ribotumą. Kartais matome, kai žmogus, manydamas esąs labai moralus, bet kokia kaina kovoja už savo teisybę, taip rizikuodamas savo ir savo artimųjų gerove, sveikata ir pačiu gyvenimu.

Mes žavimės tais, kurių kova buvo ir yra prasminga apginant nuskriaustuosius ir atstumtuosius, silpniausiuosius, išsaugojant tautą ir valstybę. Jie tikrai yra mūsų gyvenimo šviesuliai ir įkvepiantys pavyzdžiai. Jie veiklūs, drąsūs, smarkiai rizikuojantys ir pasiaukojantys bendram žmonių gėriui. Į klausimą, kas juos skatino taip didvyriškai elgtis, dažniausiai kukliai atsako, kad sąžinė jiems neleido elgtis kitaip. Tačiau pavojus kyla tuomet, kai žmogus susigalvoja, kad jo ambicijos, jo „tiesa“ yra vienintelė, ir jai apginti pasitelkiamos visos priemonės, neretai žalojančios jų pačių, artimųjų ir kitų žmonių gyvenimą.

Pernelyg žemų moralinių reikalavimų sau žmonės. Jie galvoja, kad svarbiausia gyvenime – paisyti savo interesų ir per daug nesuka galvos vertindami savo elgesį pagal kažkokius kitokius kriterijus. Aplinkiniai dažnai tokiu jų elgesiu piktinasi, juos vadina „neturinčiais sąžinės“, bet jiems tai nė motais. Pavyzdžiui, jie gali nustoti rūpintis savo senais tėvais, kai tik šie jiems padovanoja visą savo turtą; tokie yra ir kai kurie tėvai, kurie nepakankamai rūpinasi savo mažamečiais vaikais ar juos skriaudžia. Jie visada ras pasiteisinimą, kodėl taip elgėsi. Tiesiog tai yra susiję su jų asmenybių nepakankamu moraliniu brandumu. Štai nesirūpinantys pasenusiais tėvais suaugę vaikai teisinsis užimtumu ir savo gyvenimo problemų sprendimu, smurtaujantys prieš vaikus tėvai teigs, kad vaikai – neklaužados ir kitaip neįmanoma su jais susikalbėti.

Taigi kai kada sąžinė yra labai pažeidžiama, jautri, o kartais jai trūksta jautrumo. Bet svarbiausia tai, kad kiekvienas žmogus siekia elgtis pagal sąžinę, kad ir kokia ji būtų. Kodėl?

Unsplash.com nuotrauka

Sąžinė ir kaltės jausmas

Sąžinė mumyse veikia įvairiais būdais, yra susijusi ir su žmogaus pasaulio suvokimu bei mąstymu, ir su teigiamomis bei neigiamomis emocijomis. Juk žmogus, pasielgdamas pagal, savo supratimu, teisingus moralinius principus, pajunta vidinę ramybę, o neretai ir paprasčiausią džiaugsmą. Žinojimas, kad galėjai pasielgti netinkamai, gal net iš pradžių svarstei, abejojai moralaus elgesio pasirinkimo galimybe, bet vis tiek pasielgei teisingai, t. y. moraliai, palaiko mūsų savigarbą ir žmogiškąjį orumą. Ir, atvirkščiai, kai suklumpame, sutrinkame situacijoje, kai neišgirstame savo sąžinės balso, vėliau jį išgirdę jaučiame kaltės jausmą, vadinamąją sąžinės graužatį. Ir tai būna daug dažniau, nei norėtume. Juk kartais žmogus gali fiziškai blogai jaustis, būti pervargęs ar prislėgtas kasdienybės rūpesčių, galiausiai negebėti tinkamai suvokti situacijos („tuo metu nepagalvojau“). Tada mums sąžinė ateina į pagalbą – signalizuoja kaltės jausmu. Gerai, jei situaciją galima ištaisyti, bet juk taip būna ne visuomet.

Nei vienas nenorime kančios, ne tik fizinės, bet ir dvasinės, nes kaltė – irgi kančia. Todėl kai kurie yra linkę užgniaužti, nutildyti kaltės jausmą keliančią sąžinę. Ir čia į pagalbą mums ateina protas, kuris apraizgo sąžinės balsą psichine gynyba. Pavyzdžiui, ne pagal sąžinę pasielgęs žmogus ima teisintis bei įrodinėti, kad buvo teisus, kad dauguma toje situacijoje būtų pasielgę taip pat, kaip jis, kad nebuvo kitos išeities. Būna, pats sau įrodo, jog galiausiai tas kitas, kuriam nepadėjo, pats kaltas, kad atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje, ir tai jam bus „gera pamoka“. Kai kurie sugeba tokį savo poelgį tuoj pat ištrinti iš atminties, pamiršti. Dar kiti prisimena, kad kai jam reikėjo pagalbos, tai irgi niekas nepadėjo ir t. t. Taip palaipsniui žmogus savo sąžinę ne tik iškreipia – ilgainiui gali ją ir numarinti.

Norėdami kuo rečiau suklysti, turime prisiminti, kad mūsų sąžinė reikalauja nuolatinio ugdymo ir priežiūros. Tokie įgūdžiai pradeda formuotis jau vaikystėje. Rūpestingi tėvai siekia, kad vaikas įsisavintų tinkamus žmonių sugyvenimo principus. Tai labai paprasti ir aiškūs dalykai, tokie kaip draugiškumas kitiems, noras pasidalyti daiktais, pavyzdžiui, žaislais, skanumynais su kitais ir juos nudžiuginti, kito atjauta ir pan. Svarbu padėti vaikui suprasti, kad geras elgesys su kitais ir savimi teikia džiaugsmą, o blogas – liūdesį. Palengva išmokstama atpažinti savo sąžinės balsą ir juo vadovautis darant gyvenimo sprendimus.

Draugystė... su sąžine

Kai kurie žmonės sako: „Geriau neturėčiau sąžinės, tai ramiau ir laimingiau gyvenčiau.“ Bet ar tikrai? Būtent mūsų sąžinė leidžia mums išlikti žmonėmis tarp kitų žmonių. Ji yra mūsų žmogiškojo orumo, teisingo gyvenimo būdo laidas. Geri, gilūs ir atjaučiantys santykiai su kitais žmonėmis yra neatsiejama mūsų gyvenimo kokybės dalis. Ar be jų galėtume jaustis laimingi, džiugūs ir dėkingi Kūrėjui? Nelabai.

Tie, kurių sąžinė „prigesinta“, iškreipta, dažnai tik įsivaizduoja, kad yra laimingi. Maža to, jie demonstruoja ir skleidžia tokį „laimės“ supratimą verždamiesi į blizgių žurnalų viršelius, nuolat fotografuodamiesi prie „renginio sienelės“ ir skelbdamiesi žiniasklaidoje, kaip „visuomenės grietinėlės“ atstovai... Deja, nemaža dalis jų tik demonstruoja „sėkmę“ ir moka už tai kainą – atsisako girdėti sąžinės balsą, o gal jį ir numarina. Ar nepasotinamas pelno vaikymasis mokant darbuotojams trupinius yra gyvenimo sėkmė? Deja, čia kaip toje dainoje – „kas man iš tos laimės, jei kiti liūdės“. Mūsų sąžinė gali ir turi būti mūsų draugė. Ji leidžia mums suvokti save giliau ir prasmingiau, t. y. pasijusti ramesniais ir džiugesniais matant, kad pagelbstime kitiems, kad darome jų ir savo gyvenimą nors truputį geresnį. Taigi siekime puoselėti savo sąžinę, o ne ją nutildykime.

Pamilkime savo sąžinę, būkime jai dėkingi už tai, kad ji kaip vidinis kompasas nuolat mus lydi Dievo vaikų gyvenimo kelionėje. Tik ją turėdami galime tapti stipresni, augti artimo meile ir tapti laimingesni, gyvendami prasmingesnį gyvenimą.