„Feel the light“ nuotrauka

Žaviuosi žmonėmis, sukuriančiais didelių dalykų iš, atrodytų, nieko. Todėl paskutinis interviu prieš didįjį festivalį „Vaikų Kalėdų sala“ neabejotinai yra su jo organizatoriais! JUSTINAS VANCEVIČIUS, literatūrinių skaitymo iniciatyvų kūrėjas, SIGITA PŪKIENĖ, leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja, ir KOTRYNA ZYLĖ, knygų rašytoja, iliustruotoja, dizainerė – užsiėmę ir į savo darbo sritis panirę žmonės. Tačiau jų galvose knibžda tiek turbo idėjų, kad štai jau antri metai iš eilės vyksta vienintelis Baltijos šalyse organizuojamas vaikų literatūros festivalis. Todėl – apie viską iš eilės nusprendžiau pasikalbėti su kiekvienu iš jų.

Justinai, kiek žinau, seniau tavo profesinis kelias buvo susijęs su kinu. Papasakok, kaip atsiradai vaikų literatūros pasaulyje. Ar būta atsitiktinumų, ar aiškiai žinojai šią kryptį? Kodėl – būtent projektas „Vaikų žemė“?

Kai man buvo kokie dvidešimt (apytiksliai) metų, t. y. prieš keletą šviesmečių, puoselėjau svajonę Vilniuje įkurti tokią erdvę, kurioje būtų parduodamos knygos, bet drauge vyktų įvairūs kultūriniai renginiai – skaitymai, kameriniai koncertai, parodos. Pamenu, tuomet turėjau konkretų tikslą – pakviesti į tą erdvę Umberto Eco. Bet, jaunystė – kvailystė... Daug kelių ir klystkelių. Kažkuriais iš jų pasukau ir svajonių knygynas liko praeity.

Išties dalį sąmoningo gyvenimo praleidau kino industrijoje – iš pradžių platindamas filmus, o paskui trejus metus dirbdamas dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ komandoje. Tai buvo nuostabūs laikai!

Tuo metu susipažinau su mokytojų rengimo programos „Renkuosi mokyti!“ alumne Rita Urbonaite, kuri papasakojo apie panašią idėją, tik skirtą vaikams. Tuomet ir gimė mintis įkurti tai, ką šiandien vadiname „Vaikų žeme“ (beje, pavadinimą įkvėpė Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo eilėraštis).

Džiaugiuosi, kad dabar didžiąją laiko dalį leidžiu su jomis. Ir esu dėkingas organizacijai „Mokyklų tobulinimo centras“, patikėjusiai „Vaikų žemės“ idėja ir priėmusiai šį reiškinį po savo sparnu.

Giedriaus Akelio nuotrauka

Tavo nešama žinia – kad knygų skaitymas taptų malonumu, bet ne prievole – originali ir puikiai užčiuopianti šio laikmečio problemą. Ar matai savo veiklos rezultatus? O gal kyla minčių, kad tai – Sizifo darbas?

Manau, panašių veiklų rezultatus reikėtų matuoti longitudiniais tyrimais. Pradėti dabar ir baigti po 10–15 metų. Tuomet galbūt galima būtų pasakyti, ar kažkas pasikeitė. Bet man tai nėra svarbiausia. Gyvenu čia ir dabar. Man svarbu, kad į mūsų veiklas atėję vaikai tuoj pat patirtų džiaugsmo akimirkų. O kad vaikams literatūra gali būti super cool laisvalaikio praleidimas, rodo ir „Vaikų Kalėdų sala“, ir „Nuotykiai tęsiasi“, ir kiti mūsų renginiai. Ateina ir verkia, nes nenori išeiti.
Istorijos užburia įvairaus amžiaus žmones, o vaikus jos apskritai panardina į transo būseną. Nesu vaizdų kultūros neigėjas ir „neleiskit vaikams stebeilytis į ekranus“ pamokslautojų šalininkas. Ekranai yra mūsų realybė, o realybę neigti gali būti pavojinga. Tačiau mano tikėjimo, kad tik knyga ugdo tikrąją fantaziją ir padeda kurti dar neregėtus pasaulius, niekas nepalauš. Visada sakau: įsivaizduokite, jei niekas niekada nebūtų nupaišęs Mikės Pūkuotuko. Tuomet kiekvienas iš mūsų galvoje susikurtų vis kitokį jo vaizdą. Turėtume milijonus unikalių Mikių.

Žinoma, suabsoliutinti nereikia, yra nuostabių mokytojų, kurios/-ie neužmiršta, jog literatūra visų pirma yra meno rūšis. Tačiau pati sistema yra ydinga. Ir mes galvojame, kaip ją pakeisti.

Sigita Pūkienė. „Vaikų Kalėdų salos“ nuotrauka

Sigita, jau daug metų sukiesi knygų leidybos versle, kaip ir kodėl kilo noras plėsti veiklos sritis ir nerti į vaikų literatūros festivalio organizavimą?
Leisti knygas – labai įtraukianti, visus kūrybinius pojūčius pajungianti, akiračius plečianti veikla, tam atiduodu didžiąją savo darbo laiko dalį ir be galo daug energijos.

Literatūrinio festivalio vaikams „Vaikų Kalėdų sala“ idėja gimė kalbantis su Justinu, ji tarsi sujungė knygas ir renginių organizavimą, man iš karto patiko ir tiko. Taip pat man atrodo svarbu dirbti visuomeninį darbą – kažką naudingo visuomenei, ypač vaikams, kažką su literatūra, kurios poveikis ypač vaikams yra be galo reikšmingas. Norėjosi sugalvoti kažką įdomaus, kad vaikai ir net paaugliai, kurie šiomis dienomis jau vis mažiau ir mažiau domisi knyga (nesakau, kad visi!), vėl įdėmiau į ją pažvelgtų, susižavėtų.

Papasakok, ar skiriasi vaikams ir suaugusiesiems skirtų knygų rengimo procesas? O autoriai? Ar pastebi skirtumus tarp vaikų ir suaugusiųjų knygų rašytojų ir iliustruotojų?

Vaikams ir suaugusiesiems knygų rengimo procesas beveik nesiskiria, gal vaikiškose – daugiau iliustracijų, jos spalvingesnės, bet visoms knygoms parengti reikia nemažai laiko, atidos ir kūrybiškumo. Autoriai gal ir skiriasi, nes jie ir šiaip yra skirtingos asmenybės, bet dažnai būna, kad suaugusiesiems rašantis autorius parašo knygą vaikams ar atvirkščiai, todėl labai neatskirčiau jų. Gal yra šioks toks skirtumas, kaip vieni ir kiti bendrauja su savo skaitytojais per pristatymus, socialiniuose tinkluose ir panašiai. Tarp iliustruotojų, jaučiu, tokių skirtumų – dar mažiau.

Kotryna, Tavo veiklos aspektas festivalio organizavime kiek kitoks nei Justino ir Sigitos – buri kūrėjus profesionalus. Papasakok, kaip gimė tokia idėja ir kodėl apskritai manai, kad tai reikalinga.

Įtariu, kad idėjos bręsta ilgai ir nematomai, o iškrenta tada, kai tampa pakankamo dydžio, kad būtų pastebėtos. Džiaugiuosi, kad tokia iškritusia mintimi pasidalinau su Sigita, o ji – su Justinu. Svarbu, kad pataikiau į momentą, kai jų galvose kaip tik mezgėsi „Vaikų Kalėdų salos“ vizija. Nuostabu, ir tiek.

Vaikų kūrėjų auditorija – mažieji skaitytojai, tad visi mes turime ne tiek jau daug progų apie kūrybą kalbėtis su suaugusiais (tuos pačius interesus turinčiais) žmonėmis.

Dar vienas aspektas – nuskambės per daug didingai, bet manęs neapleidžia jausmas, kad kartu galime keisti istoriją. Sukurti nuostabių dalykų. Pavyzdžiui, rašytojai, iliustruotojai, bibliotekininkai, mokytojai, bendraudami, klausydamiesi vieni kitų, keičia požiūrį į kūrybą, vaikus, stereotipus. Mokosi vieni iš kitų įžvalgų. Taip tokie susibūrimai (na, ne sykį per metus, bet juk užsimezgusios draugystės gali tęstis ir už festivalio ribų) gali apskritai pakeisti šiuolaikinių lietuviškų knygų vaikams situaciją. Keisti skaitymo tradiciją.

O jei ne... Tada smagu, ir tiek!

Giedriaus Akelio nuotrauka

Kūrėja buvai nuo pat mažumės – skaitytojams išduosiu, kad dar dabar galvoje man išlikęs vaizdinys, kaip kas vakarą skambini į Lietuvos radijo laidą vaikams ir ten online pasakoji savo kuriamas istorijas. Pasidalink, iš kur ta kūrybingumo paslaptis ir kaip pasirinkai savo rašomas knygas vienijančią tematiką – mitologiją? O gal ji pasirinko Tave?

Ne taip jau daug aš ten skambindavau. Tik kai sirgdavau ir likdavau namuose, nes jie darydavo įrašą dienomis, o transliuodavo vakare. Lyg ir „dėdės Karolio“ laidelė. Įdomu, ką ten komanda sau galvodavo klausydami mano neapibrėžtų improvizacijų telefonu. Ir kaip mane sustabdydavo įsipasakojusią. Būtų labai smalsu paklausyti savo šiandienėmis ausimis.

O kaip kuriu dabar? Taip ir su ta mitologija – neplanavau būti taip jos „apsėsta“. Pradėjau Dailės akademijoje su dizaino projektu, kuriame atsirado padavimų, iš to sumaniau pirmosios savo knygos istoriją. Su ja keliaudama pas vaikus sužinojau, kad mažieji nebežino lietuvių mitinių būtybių. Taip gimė „Didžioji būtybių knyga“ – lyg enciklopedija. Sudarinėdama ją labai artimai pažinau visas būtybes. Pajutusi jų gyvastį, sumaniau jausmų pilną istoriją apie šiuolaikinių paauglių ir tų padarų santykį.

Žodžiu, neapleidžia manęs ta tema, vis matau, kaip naujai galima apie ją kalbėti ir įninku įgyvendinti tuos matymus.

Norėčiau dar kelis klausimus užduoti Jums visiems trims: Ką jums vaikystėje reiškė skaitymas? Kokias ypatingas patirtis, susijusias su skaitymu ar skaitančiais žmonėmis, atsimenate iš mažų dienų?

Sigita: Vaikystėje skaitymas man buvo labai svarbi pramoga. Skaičiau daug ir viską, vasarą varžydavausi su kiemo draugais ir pusseserėmis, kas kiek knygų perskaitys per valandą, pusdienį. Kūriau ir rašiau savadarbes knygas, jas nešdavau tėvams skaityti. Aišku, autorių pasirinkimas mano vaikystėje buvo daug siauresnis nei dabar, todėl drąsiai skolindavausi suaugusiųjų knygas iš tėvų ir kaimynų. Dabar skaitau ir mažiau, ir labiau atsirenku, suaugėliškai vis pasiskundžiu, kad trūksta laiko, darbas toks.

Kotryna: Puikiai atsimenu jausmą, kaip namie „trinuosi“ aplink lentynas, tyrinėju knygų nugarėles ir pati sau susikuriu „nuotykį“, ką čia dabar ištrauksiu ir perskaitysiu. Mūsų tėtis turėjo tiek knygų vaikams, kad nesikartodama vis imdavau naujas ir naujas per dienų dienas.

Justinas: Mano mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja, senelis – teatro režisierius. Knygos supo mane visur ir visada.

Skaitydavau daug. Daug žiūrėdavau ir televiziją. Iki šiol pamenu ankstyvojoje vaikystėje skaitytų knygų leidinius (kai kuriuos vis dar turiu savo bibliotekoje) – Anderseno, brolių Grimų pasakos, Volkovo „Smaragdo miesto burtininko“ serija, Konano Doilio „Dingęs pasaulis“, Tolkieno „Hobitas“. Taip norėčiau visas jas ir vėl atrasti pirmą kartą!

Tradicinis tinklaraščio klausimas – (ne)sėkmės istorija. Gal galite pasidalinti „užkulisių“ kuriozais iš festivalio organizavimo? Arba tiesiog įveiktais iššūkiais, susijusiais su skaitymu ir knygomis vaikams?

Sigita: Festivaliui – tik antri metai, dar nedaug tų kuriozų man yra nutikę. Pirmais metais, atsimenu, teko organizuoti renginį iš ligoninės, bet tai buvo bene darbingiausias laikas, kai esi tik tu ir tavo kompiuteris. Malonu, kad festivalis jau pirmais metais sulaukė tiek lankytojų, tikrai to nesitikėjome. Labai linkiu jam kasmet tik augti ir tapti dar įdomesniam, svarbesniam.

Justinas: Kiekvieną dieną susiduriu su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Stengiuosi mokytis iš klaidų, mažiau reikalauti iš kitų, daugiau iš savęs. Bet niekada neatsisakau nerealių planų ir neįgyvendinamų svajonių. Jos būtinos tam, kad judėtum į priekį. Galiausiai, kur, jei ne literatūros pasaulyje, vyksta stebuklai.

Kotryna: Praėjusiais metais pirmajai „Vaikų knygos konferencijai“, labai norėjau pasikviesti vaikų knygų autorius, labiausiai garsinančius Lietuvos vardą pasaulyje. Net du iš jų – Lina Žutautė ir Kęstutis Kasparavičius pasakė, kad dalyvauti tądien negalės. Niekaip nenorėjau su tuo susitaikyti, tad sumaniau juos nufilmuoti, jiems tinkamu laiku. Programoje to fakto nepaminėjau, kad neatbaidyčiau klausytojų. Linos Žutautės interviu ir įvyko video pavidalu, o Kęstutis netikėtai pranešė, kad galės atbėgti tik tam vienam pranešimui. Laikas jam buvo labai svarbus.

Jaučiausi taip susimovusi! Visa laimė, kad šis nuostabus autorius kažkaip „susiorganizavo“ truputį daugiau minučių ir, kantriai išlaukęs, pasidalino visą salę prajuokinusiomis istorijomis.


Vaikų Kalėdų salos informacija

 

„Vaikų Kalėdų sala“ - jau šį savaitgalį, gruodžio 7-9 d., Vilniaus mokytojų namuose.

Renginys facebook'e: https://www.facebook.com/events/887021211686053/