„Sibiro haiku“.
Aktorius Balys Ivanauskas.

Savaitgalį, gruodžio 8 d. ir 9 dienomis, Stalo teatras kviečia į spektaklio „Sibiro haiku“ premjeras Vilniuje. Spektaklis šeimai sukurtas pagal Jurgos Vilės tekstus to paties pavadinimo knygoje. Nors dešimtmečio berniuko lūpomis atskleidžiamas skaudus daugelio lietuvių likimas, spektaklis šviesus, jame daug dėmesio skiriama žmogaus dvasinės laisvės bei kūrybingumo temai.

„Šiuolaikiniai vaikai saugomi nuo bet kokių sudėtingų patirčių, tačiau jiems reikia ir pasakas apie raganas sekti, ir šalies istoriją pasakoti, – sako spektaklio režisierė Saulė Degutytė. – „Sibiro haiku“ turbūt yra pirma vaikams skirta knyga apie tremtį. Ji man patiko, nes skatina visos visatos gylį pamatyti trijuose ryžių grūdeliuose.“

Spektaklyje, kaip ir knygoje, pagrindinis veikėjas Algiukas perpasakoja rašytojos tėvo Algimanto Stakėno tremties istoriją. Nors kalbama apie skaudžius dalykus, graudenimų vietą čia užima žaismė, šviesa ir haiku – japoniškas eilėraštis, paprastais žodžiais pasakantis kažką gilaus, perteikiantis sustabdytos akimirkos, negalėjimo nieko padaryti jausmą.

Svarbiausia teatrinio žaidimo terpe spektaklyje virto žemė. Iš jos iškyla visi pasakojimo veikėjai, ja lakoniškai perteikiami ir istoriniai karo veiksmai bei padariniai. Kaip įprasta Stalo teatre, svarbiausius veikėjus – Algiuką, jo sesę, mamą, tėtį, žąsiną Martyną, tetą Petronėlę, kareivius Bulvinį ir Duoninį bei kitus – aktorius perteikia panaudodamas įvairius buityje sutinkamus daiktus.

Šiame Stalo teatro spektaklyje vaidmenį kuria jaunas aktorius Balys Ivanauskas, žiūrovams pažįstamas iš Gintaro Varno, Gildo Aleksos, Kamilės Gudmonaitės ir kitų režisierių pastatymų. Tai pirmas B. Ivanausko darbas objektų teatre, taip pat pirmas vaidmuo spektaklyje vaikams.

„Kalbant apie tremtį suaugusiesiems, kyla pavojus būti per daug rimtiems, nusileisti į negyvius faktus, – teigia B. Ivanauskas. – O kurdami vaikams išlaikome fantaziją ir žaidimą. Įdomu, kad fantazuojant ir žaidžiant rimti dalykai niekur nedingsta.“

Išradingai panaudojant, priverčiant netikėtai veikti įvairius objektus, spektaklyje „Sibiro haiku“ daug dėmesio skiriama žmogaus dvasinės laisvės ir kūrybingumo temai, nes sunkiais momentais būtent tai suteikia jėgų net ir patiems mažiausiems.

„Vaikams norisi pasakyti, kad žmogus ir ištremtas gali būti laisvas: svajoti ar džiaugtis paprasta buiza“, – kalba aktorius.

B. Ivanauskas atkreipė dėmesį, kad J. Vilės knygoje skaudūs dalykai nepraradę žaismės, liūdesys pateikiamas šviesiai, o apie mirtį kalbama be graudenimo: „Kurdami spektaklį visa tai stengėmės perkelti į sceną.“

Spektaklio kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis pasirinko tremties skurdumą atitinkančias muzikines priemones, panaudojo mėgstamiausius Algiuko instrumentus – kibirus ir žmonių balsus.

Trijų dainininkių chorui M. L. Pranulis ieškojo dainų, kurios primintų tarpukario Lietuvos skambesį. Taip pat kartu su B. Ivanausku ir S. Degutyte jis dirbo ieškodamas įvairių garsinių efektų, kuriuos galima išgauti iš skirtingų spektaklyje naudojamų objektų.

Spektaklio „Sibiro haiku“ kūrybinė grupė: režisierė Saulė Degutytė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, dailininkė Renata Valčik, aktorius Balys Ivanauskas.

Spektaklis bus rodomas gruodžio 8 d. 17 val. Menų spaustuvės Kišeninėje salėje ir gruodžio 9 d. 15.15 val. Mokytojų namuose vykstančioje mugėje „Kalėdų sala“.

Spektaklio sukūrimą parėmė Lietuvos kultūros taryba, o teisę kurti jį pagal knygą padovanojo leidykla „Aukso žuvys“.