Nuotraukoje – liaudies meistras Tomas Miškinis.

Romo Treinio romano „Dziedas“ („Tyto alba“, 2018 m.) antroji dalis, kurią jau po autoriaus mirties jo kompiuteryje aptiko sesuo Rita Treinytė.

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia.

Jis 

...Jam buvo nepakenčiamai ankšta. Kažkas jį spaudė prie iki tol saugios buveinės sienų ir darėsi neįmanoma čia daugiau likti. Jis įsirėmė rankom ir kojom į spaudžiančią sieną ir pabandė pasidaryti erdvės, bet pajuto, kaip suvaitojo iki tol jį nešiojusi būtybė, ir jis kiek atleido jėgas. O jėgų jis turėjo daug. Jis kaupė jas visus tuos mėnesius, kai buvo čia. Jis ir dabar mielai dar čia pasiliktų, bet tame kitame pasaulyje kažkas atsitiko, kažkas negero jo globėjai, iki pat šios akimirkos taip besirūpinusiai juo. Jis jautė jos skausmą, jautė, kad dar kiek – ir jai pasidarys visiškai blogai. Reikia ką nors daryti. Nors labai nenoriai, jis kiek pasisuko ir ėmė leistis kažkur žemyn. 

...Į šį pasaulį jis atėjo kaip patrankos šūvis. Lygiai po dvidešimt dienų, minutė minutėn, sekundė sekundėn, ties Kirchholmu panašiai iššovė ir paslėptos žolėse didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus patrankos į besiartinančių švedų pėstininkų gretas. Vienas iš sviedinių pataikė tiesiai paskutiniam (iš trijų) likusiam gyvam jo tėvui į krūtinę ir ją sutraiškė. 

Škotas 

Rekrūtas, atsirėmęs į savo piką, net susigūžė, kai Vienaakės klyksmas perskrodė mišką. Keliu žygiuojantys kareiviai paleido kelis nešvankius juokelius, bet tas jam buvo nė motais. Prakeikta kekšė, dėl kurios kaltės jis stirksojo pakelėje, gimdė. Dabar dar jis turės ją ir pakarti, ir dar pasirūpinti jos benkartu. Už ką Dievas jį taip baudžia?

Vienaakė jautė, kad vaikui blogai. Jis spardėsi, įsirėmęs į jos pilvą bandė atsikovoti vietos, bet pušis vis labiau rėžėsi į jos kūną. Galų gale jai nubėgo vandenys ir jau reikėjo ką nors daryti. Vienaakė sukaupė paskutines jėgas ir, kęsdama įsirėžusių iki kraujo virvių keliamą skausmą, pabandė šiek tiek išsiriesti. Ji pajuto, kaip vaisius smuktelėjo žemyn. Jai atrodė, kad vaikas rėkia jau jos viduje, ir pati ėmė rėkti. Rėkė taip, kad Dievas išgirstų, kad imtų raudonuoti iš gėdos, jog leido jai šitaip kentėti.

O paskui vaikas tiesiog iškrito iš jos. Plumptelėjo tiesiai į šlapias samanas, ir smulkus lietus, nuplovęs gleives jam nuo akių, buvo pirmoji šio naujo pasaulio malonė, tekusi už gimimo vargus.

Vienaakė net negalėjo pamatyti savo ką tik gimusio vaiko. Ji net nežinojo, berniukas tai ar mergaitė. Jis gulėjo ten, kažkur apačioje, plakamas vis stiprėjančio lietaus, o ji net ir labiausiai perkreipusi sprandą nematė jo, tik jautė. Bambagyslė vis dar rišo juos ir jai atrodė, kad per ją ji jaučia vaiko širdies tvinksnius. Ji nukreipė savo vienintelę maldaujančią akį į rekrūtą, bet tas tik nusisuko nuo jos.

Tuo metu kelyje pėstininkų kolonų vietą užėmė Mansfeldo raiteliai. Vienas jų staiga pasuko savo žirgą į šoną ir nujojo tiesiai prie pušies. Žirgo krūtine jis nustūmė rekrūtą į šalį, tas dar bandė kažką sakyti, bet, pamatęs traukiamos špagos geležtę, metė savo piką į šalį ir pasileido į miško gilumą. Raitelis nušoko nuo arklio ir, pakėlęs nuo žemės lietaus suvilgytą Vienaakės rūbo draiskalą, priėjo prie jos ir apšluostė jai veidą. Tik dabar, kai priėjo visai arti, jis pamatė nutįsusią iš jos bambagyslę, besibaigiančią kažkur samanose. Staiga samanos ėmė rėkti ir, praskleidęs jas, raitelis pamatė ką tik gimusį bamblį. Berniukas. Su visais jam priklausančiais atributais.

Vyrui net kvapą užėmė. Kokiam galvijui šovė į galvą šitaip išsityčioti iš gimdyvės. Jis išsitraukė iš už diržo kyšančią dagą ir vienu kirčiu nupjovė bambagyslę. Susiradęs kelionmaišyje sausą skepetą, atpjovė juostelę ir perrišo bambagyslę prie pat kūdikio pilvo. Paskui suvyniojo vaiką į skepetą ir padėjo į sausesnę vietą. Tada nurėžė virves, laikančias gimdyvę prie medžio. Ši iškart susmuko.

– Ei, škote, – išgirdo jis jau kelionėje įgrisusio kapitono balsą, – radai sau pritinkančią bobą?

– Na, ką jūs, kapitone, – nurijęs pagiežą atsiliepė jaunuolis, – aš jai per prastas. Ji skirta tik tokiems ponams kaip jūs. Ateikit pasiimt.

Juokas persirito per raitelių gretas, o kapitoną išmušė raudonis. Jo išsprogusios kiaulės akys dar ieškojo, prie ko prisikabinti, burna dar žiojosi kažką pasakyti, bet momentas jau buvo praleistas ir, prakišęs šį mažą mūšį, kapitonas paleido savo arklį šuoliais, mintyse pažadėjęs dar atsiskaityti su tuo įžūliu škotų samdiniu.

Škotas apglėbė Vienaakę ir atsargiai pasodino prie improvizuoto jos gėdos stulpo, prieš tai pridengęs jos nuogybes jos pačios rūbų likučiais. Iš kelionmaišio jis išsitraukė dėžutę šeimos tepalo ir sutepė jos žaizdotą nugarą, paskui padėjo jai į sterblę naujagimį, į vieną ranką įkišo sūrio gabalą, į kitą įspraudė auksinę monetą.

– Laikykis, mamuliuk. Išgyvenk kaip nors. Ir bamblį išsaugok, – tarė jai ir, užšokęs ant arklio, nusivijo jau nutolusį savo būrį.

Vienaakė nulydėjo jį žvilgsniu. Jai atrodė, kad pats arkangelas Gabrielius nusileido iš dangaus ir suteikė jai savo malonę.

Edgaras Ramsey, toks buvo škoto vardas, Mansfeldo lengvųjų raitelių būryje atsirado beveik prieš mėnesį. Gerokai prisidirbęs Anglijoje, nors ir nematė tame savo kaltės, jis buvo priverstas palikti salą, o likimo valia pirmas laivas, paliekantis uostą, buvo švedų karakas. Jau laive Edgaras sužinojo, kad Švedija renka kariuomenę karui Livonijoje, ir daug negalvojęs parsisamdė į ją. O kadangi buvo škotų bajoras, jo klaną sudarė garsūs Dandi miesto prekijai bei Kalvino pamokslininkai, tai, nusipirkęs arklį, pateko tiesiai į grafo Mansfeldo lengvosios kavalerijos būrį.

Jis neturėjo žalio supratimo, kas ta Livonija ir ko iš jos reikia karaliui Karoliui. Tik vėliau sužinojo, kad karalius kariauja su savo sūnėnu, Lietuvos ir Lenkijos valdovu Zigmantu III Vaza dėl Švedijos karūnos. Jam jų kivirčai buvo nė motais, bet galėdamas parduoti tik vieną dalyką – savo špagos paslaugas, jis daug nedvejojo. Apie Lietuvą ir Lenkiją jis žinojo tik tiek, kad tai didžiulė valstybė kažkur rytuose, kad tai bajorų rojus ir visiškos anarchijos tėvynė. Ten net karalius renkamas. Visiška kvailystė, bet dėl to darėsi tik įdomiau.

Prieš išplaukiant į Švediją tėvas jį palaimino ir liepė apsidairyti naujuose kraštuose. Ramsey klanas ruošėsi palikti Škotiją. Gyvenimas namuose darėsi nebepakenčiamas ir škotai blaškėsi po visą pasaulį ieškodami naujos tėvynės. Kaip tik tuo metu pasklido teorija, kurią palaikė ir Edgaro giminaičiai pastoriai, kad Dievas parinko škotams atskirą kelią, kad kažkur pasaulyje yra pažadėtoji jiems žemė, „naujoji Antalija“. Daugelis matė ją neseniai atrastame Naujajame Pasaulyje, bet Edgaro tėvas ir keli jo broliai galvojo kitaip. Jie matė savo ateitį kažkur Senajame žemyne, gal net legendinėje Sarmatijoje, ten, kur kaip tik ir buvo Lietuva.

Vos išsilaipinę Dunamundėje, švedai taip ėmė grobti kraštą, kad atrodė, jog jie nori ne prisijungti, bet nutrinti nuo žemės paviršiaus šią šalį. Edgaras nebuvo davatka ir kario duona jam nebuvo pirmiena, bet tokie išpuoliai, kaip ir andai tas atsitikimas su gimdyve, jį siutino. Jau vien dėl to jis išvadavo Vienaakę, jau nekalbant apie tai, kad dėdžių kalvinizmas padarė nemažą įtaką jo pasaulėjautai.

Edgarą glumino ir kitas dalykas – Jono Karolio Chodkevičiaus kariuomenė. Jam dar neteko susitikti su ja akis akin, bet sklandantys gandai stebino. Jau laive jam teko pabendrauti su keliais senais kareivom, ir tai, ką Edgaras išgirdo iš jų, darė įspūdį. Keliskart mažesnėmis pajėgomis didysis etmonas triuškino švedus mūšis po mūšio. Ir triuškino ne iš pasalų, o atvirame mūšio lauke, kur kariuomenės skaičius dažniausiai atlieka lemiamą vaidmenį. Būdamas škotas jis negalėjo tuo nesižavėti, nes šimtmečius trukusi jo tautos kova su galingaisiais anglais įsigėrė į jo kraują nė kiek ne mažiau nei tėvų tikėjimas.

Labai greitai Edgaras susipažins ne tik su lietuviais, bet ir su pačiu etmonu, o dar vėliau net taps jo favoritu. Bet tai jau atskira istorija. 

Marta

...Škoto dovanotas auksinis davė jai tai, ko labiausiai dabar ir reikėjo, – savaitę visiško poilsio.

Ji sunkiai beatsiminė, kaip paliko mišką. Pamena tik, kad pasirišo bamblį sau prie pilvo ir tai labai nuramino vaiką, tarsi jis būtų grįžęs į savo buveinę. Pamena, kaip ėjo miško keliu – tai prarasdama sąmonę, tai vėl atgaudama, pamena, kaip atsidūrė miestelyje, kuris buvo kiek atokiau nuo švedų kelio ir todėl beveik nenukentėjo. Paskui kažkokie žmonės nuvedė, galima sakyti, nunešė į užeigos namus, ten ji įspraudė šeimininkui į delną škoto auksinį ir tepasakė:

– Kambarys, miegas, maistas.

Ir viską ji gavo, o trečią dieną, kai jau kiek atsitokėjo, jai pakūreno pirtį, ir tai atgaivino labiau nei šviežias maistas ir miegas. Po pirties jai atsirado pieno, ir vaikis godžiai prigludo prie krūties. Škoto tepalas gydė jos nugaros žaizdas kaip dangiškoji ambra ir jai vėl pasirodė, kad škotas – tai nusileidęs pas ją arkangelas Gabrielius.

Ji daug miegojo, skaniai valgė ir jėgos po truputėlį grįžo. Šeimininko žmona parinko jai rūbus, kiek per didelius, bet dabar tai mažiausiai rūpėjo, atvirkščiai, liko vietos pasikišti vaikį po baltiniais, kiek žemiau krūtinės, nes tik čia vaikis jautėsi ramus, ir dabar ji vaikščiojo taip, tarsi vis dar tebebūtų nėščia.

Po savaitės ji pajuto, kad auksinio galia baigiasi, o ir pačiai jau atrodė, kad jėgos grįžta, kad laikas vėl pradėti rūpintis savimi pačiai. Ką daryti pirmiausia – ji žinojo. Pirmiausia reikėjo susirasti savo turtą. Kad juo bus pasirūpinta, Vienaakė neabejojo. Į Valdeką vilčių nedėjo – pati matė, kaip švedas sugurino jam galvą. Bet dar liko Mamytė, o ir balniaus Jurgio nereikia nurašyti. Tad jos laukė tik vienas, markitantei tik ir pritinkantis kelias – atgal į karą. Tik tas „atgal“ nebuvo toks paprastas. Nuosprendžio niekas nepanaikino ir, jei pakliūtų į švedų rankas – pirmas medis taptų jos ešafotu. Gandai, sklindantys po visą kraštą, bylojo, kad Karolis jau susidūrė kaktomuša su Chodkevičiumi ir didysis mūšis nebeišvengiamas. Švedai ir lietuviai jei ne šiandien, tai rytoj susiplieks kažkur prie Rygos ir niekas nežino, kas bus nugalėtojas. Turėtų laimėti švedai – tai rodė ir jų gausa, ir pasitikėjimas savimi, bet Katkus jau ne kartą pademonstravo, kad išankstinis nusistatymas jam negalioja. Kad ir kaip ten būtų, Vienaakei reikėjo keliauti.

Ji atsisveikino su ją priglaudusiais šeimininkais (kelionei jie dar įdėjo maisto), pasirišo vaikį prie pilvo ir iškeliavo.

Kartkartėmis vaikis susirasdavo krūtį ir pasimaitindavo, tad nereikėjo net stabtelėti. Vienaakė ėjo keliu, vedančiu į Rygą, ir jautė, kaip artėja karas. Švedų išplėšti namai bylojo apie jį, kritę pakelėje gyvuliai kalbėjo apie jį, bet galiausiai ir jis pats griausmingai apsireiškė. Tolumoje buvo girdėti patrankų kanonada. Didysis mūšis prasidėjo.

Gal ir gerai. Tokiu metu ji niekam nerūpės ir gal pavyks nepastebėtai nusigauti iki gurguolės.

Pro ją pralėkė dvikinkė. Net nestabtelėjo, net nepasisiūlė pavežt. Vežimaityje sėdėjo trys vyrai. Jų rūškani veidai jai buvo pažįstami. Jų negalėjai supainioti su niekuo. Ji juos vadino krankliais. Iš visų aplinkinių kaimų ir miestelių, išgirdę mūšio garsus, rinkosi marodieriai. Artėjo jų puotos metas. 

Žvirbliukų valanda 

...Mūšiui einant į pabaigą, kai nugalėtojas jau būna aiškus, o nugalėtasis ima paniškai bėgti, mūšio lauke įsivyrauja keista ramybė. Giltinė nuskuba paskui besivejančiuosius ir ten tęsia savo kruviną darbą. Palikti ramybėje sužeistieji tarsi prisikelia iš numirusiųjų ir vaitodami ima skirstytis į lauko pakraščius. Jie skuba palikti tą vietą, kur ką tik darbavosi Didžioji Šienautoja, lyg bijodami, kad ji gali tuoj grįžti. Ir ji iš tiesų grįžta, tik dabar jau kranklių pavidalu.

Paprastai kareiviai stengiasi neimti į mūšį viso savo turto. Palieka jį gurguolininkams, meilužėms, markitantėms. Susitarimas būna paprastas – jei grįš, atsiskaitys kokia moneta, jei ne – turtas liks saugotojui. Turtingesnieji turėjo gurguolėje savo tarnus su vežimais grobiui, tad kartais ir jie priimdavo saugoti neturtingesniųjų kareivių turtą. Bet visi iki vieno, pradedant paskutiniu rekrutu ir baigiant plunksnomis pasipuošusiu grafu, turėjo pasirišę prie diržo ar pasikabinę ant kaklo po nedidelį kapšelį su keliomis monetomis. Be jo į mūšį nėjo niekas. Ir skirtas jis buvo būtent krankliams. Tai buvo užmokestis už tai, kad, suradęs sužeistą, nebegalintį pajudėti karį, marodierius nuvilktų jį į pakraštį, gal net perrištų žaizdą, duotų gurkšnį vandens. Ir dauguma šventai laikėsi šio susitarimo. Tiesa, buvo ir tokių, kurie, pasiėmę užmokestį, nesivargindami sukišdavo stileto ašmenis tarp sužeistojo šarvų, bet tokių buvo mažuma.

Tarp mūšio pabaigos ir kranklių pasirodymo buvo trumputė akimirka, kurią visi vadino žvirbliukų valanda. Dievas specialiai ją sukūrė luošiams, pavargėliams, vaikams. Ta valandėlė prasidėdavo tuo metu, kai nugalėtojai nusivydavo nugalėtuosius, o marodieriai – kas dar tik ruošdavo savo vežimus, kas sekdavo paskui mūšį, kur ant karštųjų buvo galima nugriebti ką nors vertingo. Būtent tuo metu į mūšio lauką pasipildavo pavargėliai. Jie neužtrukdavo ilgai, kaip tikri žvirbliukai nulesdavo tik tai, ką rasdavo paviršiuje. Nei ginklų, nei vertingų šarvų jie neliesdavo – tam reikia jėgų, tam reikia vežimų. Prie dejuojančių sužeistųjų irgi nesiartindavo, nes kartais sužeistieji, pamatę, kad iš jų pagalbos nesulauks, užmušdavo žvirbliukus. Pagrindinis jų grobis buvo žuvusieji. Jų išsigelbėjimo kapšeliai, vienas kitas į pirštą įaugęs žiedas, na, dar koks puošnesnis durklas ar plunksnos nuo skrybėlės. Ir vos tik pasirodydavo krankliai, žvirbliukus, kaip ir gamtoje jų brolius, tarsi kas nupūsdavo. Nes neduok Dieve pakliūti krankliui į nagus. Marodieriai žudydavo be gailesčio. Ir ne tiek dėl nugvelbto iš panosės grobio, kiek tiesiog iš neapykantos, kad kažkas, be jų, šią dieną puotauja.

Būtent prasidedant žvirbliukų valandai Vienaakė ir pasiekė mūšio lauką.

Pirmiausia jai krito į akis tai, kad lauke gulėjo beveik vien švedai. Lietuvių tik vienas kitas, o švedų buvo primušta tūkstančiai. Ištisi būriai, net nesuardę savo kvadratinės rikiuotės, voliojosi savo paties ir žirgų kraujyje. Sužeistieji jau ropojo į lauko pakraščius, o žvirbliukai, vengdami jų, jau lesiojo apie mirusiuosius. Prie jų prisidėjo ir Vienaakė. Per stebuklą išlikusiu sijono draiskaluose ištikimuoju savo stiletu ji nusirėžė kelis maišelius su variokais. Deja, jos kelyje pasitaikė neturtingi pėstininkai, tie, kurie pirmieji gavo Katkaus patrankų smūgį. Tarp jų ji surado ir paskutinį savo skriaudėją, tiksliau, tai, kas iš jo liko.

– Žiūrėk, vaiki, – prasisegusi žiponą ir pakėlusi baltinius, tarė Vienaakė, – žiūrėk, kas liko iš trečio tavo tėvo. Vien už tai lietuviams pastatysiu žvakutę bažnyčioj.

Reikėjo skristi kur nors toliau, kur raiteliai, kur kilmingieji. Ji apsidairė ir prie miškelio pamatė daug kritusių arklių – ten ir patraukė. Laimikis čia buvo daug gausesnis. Deja į palaukę jau rinkosi krankliai, ir Vienaakė vos spėjo pasislėpti miškelyje. Prasidėjo didžioji kranklių puota. Žvirbliukai pasipylė į pakraščius, keletas jų atklibikščiavo ir į tą miškelį, kuriame slėpėsi Vienaakė. Ir kokia buvo jos nuostaba, kai tarp luošių ir elgetų ji pamatė Valdeką. Tiesa, pažinti jį buvo nelengva. Siaubingai sulysęs, įkritusiomis akimis. Ant vos drebančios galvos buvo užsimaukšlinęs švedų pėstininko šalmą, tiesa, šalmo kraštai buvo nulaužyti ir dabar jis dengė tik Valdeko viršugalvį. Negana to, šalmas prie galvos buvo pritvirtintas sudėtinga diržų sistema ir iš toli Valdekas priminė pažabotą arklį su kažkodėl ant viršugalvio užmaukšlinta metaline žydiška šlike.

Pamatęs Vienaakę, Valdekas puolė ant kelių ir apsiverkė. Pamatyti ją, mintyse jau palaidotą, – to jam buvo per daug, ir užplūdę jausmai nugalėjo seną kareivį.

– Aš laimingas, Marta, jau vien todėl, kad tu gyva ir aš esu šalia tavęs, – Valdekas žiūrėjo jai tiesiai į akis.

– Ek, Valduk, – tarė jam Vienaakė, – laimė toks trumpalaikis dalykas. Ji kaip saulės spindulėlis tik švysteli ir pati nesupranta, kad kartu apšviečia ir parodo, kokiame tamsiame ir giliame rūsyje mes esame. Pati to nenorėdama, parodo mums mūsų nelaimės gelmes. Geriau papasakok, kaip tu išlikai.

Ir Valdekas jai papasakojo, kad jį, leisgyvį, paplūdusį kraujais ir atvirom smegenim priglaudė balnius Jurgis. Mamytę nusivarė švedai, bet į vakarą paleido, tad ji kartu su visom savo mergom ėmėsi jį globoti. Tris dienas jis pragulėjo be sąmonės, ir tik moterų dėka, tik jų rūpesčiu jis nenukeliavo anapilin ir po truputį atsigavo. Balnius iš šalmo ir arklio pakinktų sukonstravo jam galvos dangalą, nes, išrinkus sutrupinto kiaušo kaulus, galvoje liko žiojėti delno dydžio skylė. Ir ačiū Dievui, nes kraujas turėjo kur nubėgti ir tai išgelbėjo Valdekui gyvybę. Mergų atvestas daktaras susiuvo odą virš atvirų smegenų ir vis stebėjosi Valdeko gajumu.

Prasidėjus mūšiui jie susipliekė su lietuvių gurguolininkais ir būtų davę jiems į skudurus, bet pasikeitus mūšio eigai teko bėgti, nes atskubėję lietuvių raiteliai pakeitė jėgų santykį.

– Bet tu man pasakyk, kaip švedai galėjo prakišti? Juk tokią jėgą turėjo, tokią persvarą, – pasidomėjo Vienaakė, trumpai papasakojusi Valdekui ir savo nuotykius.

– Tik dėl Katkaus, karo genijaus, – susižavėjimo kupinu balsu atsakė Valdekas. – Katkus įviliojo į spąstus Lenartsono pėstiją, suvaidindamas atsitraukimą. Švedai, patikėję greita pergale, metėsi į priekį, suardė puolimo grandį ir taip gavo į dantis, kad jau nebesugebėjo vėl susirinkti į tvarką. Pats Lenartsonas žuvo lauke, o Karolis tik pasipustė pėdas – dabar, jei jo kas nenudaigojo pakeliui, greičiausiai neša kudašių laivu link Švedijos.

– O kur Mamytė?

– Lauke, kur jai daugiau būti. Jai krankliai nebaisūs. Ji pati bet kuriam akis iškapos. Mes susitarėm su ja susitikti už šio miškelio. Tavo vežimas saugus, kartu su kitais jį saugo Jurgio boba su vaikais ir keliom Mamytės mergom.

Tuo metu vaikis, nebepasiekdamas krūties, sukėlė tokį triukšmą, kad pokalbį teko atidėti.

– Žiū, koks balsingas, – Valdekas laikė jam į rankas įduotą bamblį. – Ar vardą jau turi?

– Kol kas telieka Vaikis. Jei sužinosiu savo gelbėtojo škoto vardą, pavadinsiu jo garbei. Juk jis, galima sakyti, Vaikio krikštatėvis, – kalbėjo Vienaakė. – Bet jis greičiausiai guli kur nors lauke.

Jie pajudėjo miško pakraščiu ir, kiek paklaidžioję, galų gale rado savo vežimus. Likusios prie jų moterys buvo prikapojusios eglišakių ir taip juos užmaskavusios, kad Valdekas ir Vienaakė kelis kartus praėjo visai šalia, bet taip jų ir nepastebėjo. Kai vis dėlto Valdekas juos pastebėjo, moterys pasipylė prie jų, pakibo ant kaklo tiek Valdekui, tiek Vienaakei, net storoji balniaus žmona apsikabino Martą. O jau užmačiusios Vaikį kekšės visai praskydo ir glamonėmis bei bučiniais vos jo neuždusino. 

Jis

...Ta rankų, ašarų, šiltų glamonių gausa jį maloniai nustebino. Pirmą kartą po savo gimimo Vaikis suprato, kad, be Jos, yra ir daugiau moterų, pasiruošusių jį mylėti ir saugoti. Tai buvo malonus atradimas, ir jis, purkšdamas ir kikendamas, atsidavė tai visuotinei meilei. 

Krikštas

...Į pavakarę pasirodė Mamytė, lydima Jurgio ir savo globotinių. Vežimas iki pat viršaus buvo prikrautas karo trofėjų. Šarvai maišėsi su balnais, špagos su plunksnuotom skrybėlėm, buvo čia ir drabužių, ir arklių gūnių, ir net prabangus gobelenas. Pati Mamytė ėjo apsijuosusi auksu siuvinėta juosta, kurios gale kabėjo prabangi rūmų špaga. Ant galvos puikavosi skrybėlė, papuošta povo plunksna. Jurgio krūtinę dengė paauksuota kirasa, rankoje jis laikė paradinę alebardą.

Vos užmačiusi Mamytę Vienaakė puolė į jos glėbį ir susitikimo džiaugsmui nebuvo ribų. Vaikiui patekus į Mamytės rankas, jis buvo uzurpuotas visam vakarui, o kelios kekšės, pabandžiusios prisigretinti prie kūdikio, net gavo paragauti Mamytės strypo.

Vakare draugės susėdo pokalbio. Reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Vienaakė siūlė grįžti namo, nes švedai dar ilgai neatsigaus po tokio sutriuškinimo ir joms iš esmės nebėra ką čia veikti. Mamytė laikėsi kitos nuomonės. Vienaakės nuostabai, ji siūlė prisidėti prie nugalėtojų.

– O ką? Jie dabar turtingi, švedus gerai aprabavoję, tik prie tokių mums dabar ir šlietis, – papsėdama savo pypkę samprotavo Mamytė.

– Bet, Mamyte, kas mus ten įsileis? Lietuvių gurguolininkai pirmieji mums nusuks sprandus.

– O jau šitą palik sutvarkyti man. Laimėtojams reikia mergų, o tokių kaip maniškės niekur nerasi. Aš su savo kekšynu tvirtoves galiu paimti, o jau laimėję lietuviai tikrai sutiks mus himnus giedodami.

Ir tikrai, iš pat ryto Mamytė dingo, o grįžusi liepė krautis daiktus ir sekti paskui ją.

– Kaip tau pavyko? – jau kelyje pasidomėjo Vienaakė.

– Nebūk naivi. Negi tu manai, kad aš uždarbiavau tik pas švedus? – nusijuokė Mamytė. – Vaikeli, aš su Katkaus lietuviais prie Vaisenšteino pačiam Eriksonui laužiau kaulus. O prieš ketverius metus visai netoli nuo čia ir bėgančio Karolio pėdas mačiau. O lietuviai ką – pasiilgo jie mano mergaičių. Net praskiepai spirga, kaip pasiilgo.

Į lietuvių stovyklą jie įdardėjo kaip tik tuo metu, kai heroldai, stovėdami priešais iškilmingai išrikiuotus lietuvių pulkus, skelbė apie priešų nuostolius, paimtas vėliavas ir atkovotas patrankas. Paskelbė jie ir apie saviškių nuostolius, o jų buvo stebuklingai mažai. Tik apie aštuoniasdešimt lietuvių padėjo galvas prie Kirchholmo, o švedų krito daugiau kaip aštuoni tūkstančiai, buvo paimtos šešiasdešimt šešios vėliavos ir vienuolika patrankų.

Pats didysis etmonas stovėjo savo kariuomenės priešakyje. Pasipuošęs paradiniais šarvais, laikydamas rankose brangakmeniais puoštą etmono strypą, jis šypsodamas žvelgė į nulenktas prieš jį priešo vėliavas. Bet didžiausio triumfo sulaukė Mamytės eskortas. Vos tik jos vežimai įdardėjo į lauką, kariai ėmė žvanginti ginklais, vienas rotmistras pasileido šuoliais link jos ir net pats Katkus draugiškai jai pamojavo.

Prijojęs rotmistras įšoko tiesiai į Mamytės vežimą ir ėmė ją glėbesčiuoti.

– Mamyte, širdele, kur tave velnias nešiojo? – šaukė jis.

– Liaukis, Teodorai, – koketavo Mamytė, – kaipgi jus, išperas, aš galiu susirasti – tik sekdama paskui švedus. Susipažink, Marta – Teodoras Laskis, didžiojo etmono rotmistras ir pats didžiausias patrakėlis iš visų man žinomų šiapus Dauguvos.

Vienaakė linktelėjo rotmistrui. Bajoras buvo jau solidžių metų, bet velniūkščiai akyse dar šoko ir kažkodėl buvo smagu į jį žiūrėti. Smagu, kad jis taip jas pasitiko, kad neriečia nosies kaip dauguma švedų, kad Mamytė pražydo kaip jurginas.

– Tu ką, Mamyt, dar sugebėjai pasidaryt? – Laskis nustebęs rodė į Vaikį, kurį ši laikė savo glėbyje.

– Nebūk kvailas, čia Marta pasidarbavo.

– Vakare, Mamyt, užsisakau stalą su geriausiais gėrimais, valgiais ir prieskoniais, – rotmistras pirštu bakstelėjo į mergų pusę.

– Ateik, ateik ir draugų atsivesk.

– Būtinai. Atsivesiu net škotą.

Išgirdus minint škotą, Vienaakei suspurdo širdis, bet ji pati save sudraudė. Jos škotas greičiausiai guli lauke, na, geriausiu atveju plaukia dabar į Švediją. Per tas dešimt dienų, kurios skyrė ją nuo susitikimo su škotu, ji jau ne pirmą kartą pagauna save galvojant apie tą vyrą. Ir ne vien todėl, kad jis ištraukė ją tiesiai iš mirties. Čia dar maišėsi ir dėkingumas už Vaikį, ir tas škoto – saugokis, mamuliuk, ir arkangelas Gabrielius pritemusioje jos sąmonėje.

Vakare Teodoras Laskis pasirodė vedinas jaunu bajoru ir, o stebukle, jos škotu. Vienaakė pradžioje net pasislėpė. Ar nenorėjo išsiduoti, kad matė škotą kiek kitomis aplinkybėmis, ar iš baimės, kad jis jos nepripažins, slėpdamas savo praeitį, o gal tik todėl, kad bijojo, jog šitame mergų rojuje škotas tiesiog nekreips į ją dėmesio. Bet škotas pats pradėjo jos ieškoti, mat ilgaliežuvis Laskis jau spėjo jam papasakoti ir apie Vienaakę, ir apie jos Vaikį. Ir kai nebeapsikentusi ją vis kviečiančio šaižaus Mamytės balso Marta pasirodė prie jų stalo, škotas pasisodino ją greta. Pamatęs klausiamą Vienaakės žvilgsnį, jis trumpai papasakojo jai savo atsiradimo pas lietuvius istoriją.

Po to, kai jis išlaisvino ją, jo santykiai su švedų kapitonu pasiekė kraštutinę ribą ir vieno kivirčo metu kapitonas iškeliavo anapilin, o kadangi buvo iš kilmingos šeimos, Edgarui teko bėgti. Miške jį paėmė į nelaisvę va šitas jaunas bajoras, o vėliau Edgaras pasiprašė į lietuvių kariuomenę ir turėjo laimės dalyvauti didžiajame mūšyje. Po trumpo savo pasakojimo jis įpylė Vienaakei taurę vyno ir, apkabinęs per pečius, paklausė:

– Džiaugiuosi, kad išlikai. O kur bamblys? Gal parodysi jį savo pribuvėjai?

Vienaakė nusivyniojo didelę margą skarą nuo pilvo ir tarp jos gėlių pasirodė Vaikio galva. Škotas jį paėmė ant rankų ir tuoj pat buvo apkrapytas vaiko šlapimu.

– Aš jam bambagyslę parišau, o jis mane antrą kartą prie krikšto atvedė, – juokėsi škotas, valydamasis Vaikio dovanas. – Na, ir kokiu vardu tave pakrikštijo?

– Dar jokiu, vadiname kol kas Vaikiu. Noriu jį pakrikštyti savo gelbėtojo vardu, bet nežinau, koks jis, – Vienaakė žiūrėjo į škotą savo vienintele akimi, bandydama įdėti į ją visą savo buvusią jėgą. Ne todėl, kad norėtų jį sugundyti, greičiau bandydama pelnyti jo pasitikėjimą.

– Mano vardas Edgaras, bet neduok šito vardo Vaikiui. Per daug jis negandų neša. Mane net iki čia atvijo.

– Aišku, tik ne Edgaru, koks čia, po velnių, vardas, – prabilo iki tol tylėjęs jaunas bajoras. – Gali pavadinti Motiejum, kaip mane, o dar geriau Gabrieliumi. Tegul sklando virš mūsų ir dengia savo globėjišku sparnu.

Vienaakei net šiurpas perbėgo per nugarą. Iš kur tas lietuvis žino apie jos vizijas? Ar čia tik paprastas sutapimas? O gal šitas vardas tikrai bus papildomas skydas ir nors dabar apsaugos jos Vaikį, kuris jau iki gimimo ganėtinai prisikankino.

– Gerai, tegul būna Gabrielius, bet bent jau krikštatėviu, tikiuosi, pabūsi? – Vienaakė vėl kreipėsi į škotą.

– O kodėl tik jis? Mes visi būsim. Ar ne, Laski? – lietuvis buvo jau gerokai kauštelėjęs ir trijų krikštatėvių vaizdas jam pasirodė žavingas. – Aš tuoj grįšiu, – dar pridūrė ir išlingavo iš palapinės.

Po gero pusvalandžio Motiejus pasirodė vedinas pastorium.

– Žiūrėkit, vos suradau jį toj apgriuvusioj kirchėj. Tėve, ar mes pasiruošę?

– Bet, sūnau, ar čia tinkama vieta krikštui? – pastorius bandė atvesti į protą girtą lietuvį.

– Pati ta, tėve, šiam vaikiui – pati ta, – stumdamas prie stalo kalbėjo jam Motiejus.

O Laskis jau tempė prie jų Mamytę ir dar dvi padoriau apsirengusias kekšes.

– O štai ir krikštamotės, – per visą palapinę šaukė jis.

– Tėve, Jonas krikštijo Kristų paprasčiausioj upėj, apsuptas varguolių ir luošių, o mes, šiaip ar taip, bajorai, – savo trigrašį įkišo ir Edgaras. – O kad būtumėt atlaidesnis, čia jūsų bažnyčios naujam stogui, – jis numetė ant stalo kapšą su monetom.

– O čia – naujam kryžiui, – tarė Laskis, maudamasis nuo piršto žiedą.

Taip trijų tėvų vaikas buvo pakrikštytas su trimis krikštatėviais ir trimis krikštamotėmis. Ir nuo šiol jis nešiojo Gabrieliaus vardą.

Bus daugiau.