Janina Survilaitė.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Raseinių rajono Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka surengė virtualią parodą „Lietuvybei skirti gyvenimai“. Šį kartą – apie Survilų šeimą, kuri yra gyvas Lietuvos istorijos liudijimas.

Senelis – knygnešys

Gimė 1853 m. balandžio 6 d. dvaro kumečio šeimoje. Išmoko skaityti ir rašyti, todėl žandarų protokoluose visur prie jo pavardės pažymėta: „raštingas“ (suprask, „pavojingas“!). Užaugęs dirbo dvare ūkvedžiu, kur susipažino su Ona Pužinskaite ir 1881 m. ją vedė. Nusipirko iš dvaro žemės, pasistatė trobesius ir pavyzdingai tvarkė savo ūkį Eržvilko valsčiaus Varnaičių kaime, dešiniajame Šaltuonos upės slėnyje, prieš jai įtekant į Šešuvį. Dabar ten stovi Atminimo kryžius. Sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias.

Trisdešimtmetis M. Survila ėmėsi pavojingo, tačiau Lietuvai reikalingo darbo: gabenti iš Prūsų uždraustas lietuviškas knygas ir per gimines ir bičiulius jas platinti. Jau knygnešystės pradžioje M. Survila užmezgė pažintį su žymiausiu knygnešiu Jurgiu Bieliniu ir kitais Lietuvos knygnešiais, suprato Lietuvai reikalingos spaudos reikšmę.

Martynas Jankus rašė: „Apie 1884 metus, kuomet pasisekė maldų knygas papiginti, pasirodė pas mane pirmi knygų kontrabandininkai: J. Bielinis, M. Survila, Kazanauskas...“

Pirmą kartą su pilna kuprine lietuviškų knygų Martynas Survila caro žandarų buvo sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 metų lapkričio mėn. ir nuteistas Kauno gubernijos teisme. Porą kartų išsisuko papirkdamas caro uriadnikus, stražininkus ir šimtininkus arbata bei alkoholiu, kurio specialiai pasiimdavo, kad „palakintų caro šunis“.

Virginijos Augaitienės nuotrauka

Knygnešys Martynas Survila dažnai atliko ypač pavojingas žvalgo pareigas, kurių privalumai: geros akys, kad tamsoje gerai matytų; gera klausa, kad iš tolo gerai girdėtų; gera uoslė ir gera orientacija, kad naktį žinotų, kur einąs. Eidavo nežinomais laukais, miškais, javais, nešienautomis rasotomis pievomis, raistais ir pelkėmis, kuo platesniu ratu aplenkdamas caro žandarų pasienio postus.

Sunkioje kuprinėje per prūsų sieną pavojingai parneštų knygų platinimas reikalavo sveikatos, pasitikėjimo, slaptumo, tačiau patrioto lietuvio siela troško, kad tauta neliktų be lietuviško rašto, kad vaikai ir anūkai mokėtų lietuviškai.

Caro žandarų nuolat sekamas, daug kartų areštuojamas ir kankinamas, iš viso 7 metus praleidęs Archangelsko, Rygos, Sankt Peterburgo, Jekaterinoslavo gubernijų kalėjimų vienutėse. Savo patriotiškos nuostatos niekada nepakeitė, niekada neišdavė savo idėjos draugų.

Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje knygenšys buvo gražiai pagerbtas. Jo vardas iškaltas Kauno istorinio muziejaus knygnešių sienelėje, valstybė jam paskyrė nemokamą gydymą. Pašaltuonio kapinėse stovi marmuro paminklas su užrašu „KNYGNEŠYS“ .

Tėvas – mokytojas

Jonas Survila priklauso prie tų pasišventusių nepriklausomos Lietuvos mokytojų, kurių tikslai buvo reikšmingiausi tautai darbai: patriotinis auklėjimas, kokybiškas jaunosios kartos lavinimas ir labdara. Visos pažangios pasaulio šalys tokius pedagogus vadino savo tautos pranašais. Tobula tauta bus tada, kai jos piliečiai bus patriotai, turtingieji pagelbės neturtingiems ir gerą išsilavinimą gaus visi valstybės piliečiai.

Jonas Survila gimė 1899 sausio 31d. Raseinių apskrityje, Batakių valsčiaus Varnaičių kaime knygnešio Martyno Survilos šeimoje. Pradinę mokyklą baigė Batakiuose, o 1919 m. įstojo į Raseinių gimnaziją. Baigęs gimnaziją, 1922 m. įstojo į Tauragės mokytojų seminariją, vėliau baigė Kauno mokytojų seminarijos aukštuosius pedagoginius kursus. Išvyko mokytojauti į Šakių apskritį.

1928 m. Lietuvos vyriausybė patvirtino privalomą vaikų pradinės mokyklos lankymą. J. Survila sugrįžo į gimtųjų Raseinių apskritį ieškoti galimybių steigti pradinių mokyklų tinklą. Jo pastangomis buvo įkurtos ir sėkmingai veikė Paišlynio, Pašaltuonio, Alėjų, Kalnujų pradinės mokyklos. Bendraamžiai Survilą apibūdino kaip pedagoginės profesijos meistrą, besiremiantį žymių Europos pedagogų patirtimi ir savo veikloje matantį viso savo gyvenimo prasmę.

J. Survilos bendradarbiavimas su vadovėlių pradinėms klasėms sudarytoju Jonu Murka davė gražių rezultatų. Mokytojas praktikas rengė programas, vadovėlius, vaizdines priemones, metodinius pedagoginius leidinius, jo galimybės įžvelgti galutinius rezultatus likviduojant neraštingumą pakėlė ne tik Raseinių, bet ir Lietuvos švietimo sistemą.

Patriotinį jaunimo auklėjimą J. Survila suprato žymiai plačiau. Pastebėjęs, kad Lietuvos žemdirbystei pakelti reikia pažangių ūkininkavimo būdų, jis organizavo jaunųjų ūkininkų kursus viso rajono jaunimui. Už tai, kad Raseinių ūkininkai pradėjo auginti pirmarūšes daržoves, vaismedžius, vaiskrūmius, javus, veisti naminius gyvulius, paukščius (pvz.: Pekino antis, didžiąsias baltąsias žąsis ar linus „Vaižgantas“), turi būti dėkingi savo mokytojui Jonui Survilai.

Mokytojo dosnumą pagelbėti kiekvienam neturtingam ir nelaimingam savo mokiniui būtų sunku aprašyti net keliolikoje puslapių. Ariogaloje gyvenantis Marijonas Globys „Naujo ryto“ korespondentui Barevičiui pasakojo: „Mūsų mokytojas Jonas Survila buvo nuostabus žmogus. Mes jo laukdavome kaip kažin ko brangiausio. Jis mus šelpė ir išmokė ne tik rašto. Dabar jo dėka galiu rišti knygas, išmokau auginti, prižiūrėti, skiepyti vaismedžius. Dovanodavo sąsiuvinius, knygas...“

Okupavus Lietuvą, 1940 m. lapkričio mėn. mokytojas Jonas Survila buvo areštuotas, o 1941 m. nuteistas mirties bausme – sušaudyti. 2003 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas jam pripažino Laisvės kovotojo statusą.

Akimirka iš J. Survilaitės knygos sutiktuvių Raseinių M. Martinaičio viešoje bibliotekoje ( 2015 m. gegužės 27 d.). M. Martinaičio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Anūkė – pedagogė ir rašytoja

Janina Survilaitė priklauso tai lietuvių kartai, kuri 50 metų niekam negalėjo atskleisti savo kilmės nuo gimimo iki senatvės ar mirties. Jos pase įrašyta krikšto data 1941 m. sausio 2 d., o ne gimimo (1940-12-19).

Enkavėdistų suspardyta nėščia jos motina pagimdė anksčiau, todėl geraširdis Kalnujų klebonas Antanas Brazaitis tiesiog nenorėjo gimusios Janinos vienais metais „pasendinti“...

Tėvas, Raseinių rajonui daug nusipelnęs pedagogas, kuris Kalnujų mokykloje 1940-11-08 buvo areštuotas, dukros nematė. Jis jau sėdėjo Raseinių kalėjime už pasipriešinimą sovietų okupacijai, o 1941 m. birželio mėn., prasidėjus vokiečių ir sovietų karui, iš Raseinių kalėjimo išvežtas į Rusijos gilumą ir per dukros vienų metukų gimtadienį (1941-12-19) už kontrrevoliucinę veiklą sušaudytas Orenburgo kalėjime.

Kur dingęs tėvas, šeima nežinojo 50 metų, kol dokumentai apie jo mirties nuosprendžio ir įvykdymo datą 1993 metais buvo parvežti į Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvus.

2003 metais mokytojui Jonui Survilai Lietuvos Respublikos  Aukščiausiasis Teismas pripažino Lietuvos laisvės kovotojo statusą, o jo visai šeimai  pripažintas nukentėjusių nuo okupacijos statusas.

Lietuvai atgimus, tokie dokumentai yra brangiausi visoms okupantų iškankintoms ir išžudytoms lietuvių šeimoms, tik gaila, kad atgimusios Lietuvos valdžios nevertinami. Taip Raseinių rajono savivaldybė net 3 kartus pasielgė ir su jos tėvo laisvės kovotojo pripažinimo dokumentais.

Pirmieji Janinos mokslai buvo Kalnujų pradinėje mokykloje ir Kalnujų septynmetėje, kurias baigė labai gerais pažymiais.

1940–1950 metų laikotarpiu jos šeimą lydėjo skaudžios netektys: okupacinio režimo skriaudos, išvežimo į Sibirą baimės ir pažeminimai, dviejų brolių žūtys nuo minų. Todėl viską labai skaudžiai išgyvenusi, jau iki savo 10-jo gimtadienio daug labiau subrendo negu jos bendraamžiai.

Iš keturių vaikų, kai 1949 metais kalėjimu buvo nuteistas vyriausias brolis Algirdas, mamai Janina liko vienintelė, todėl ji dėjo pastangas, kad dukra užaugtų tikra Lietuvos patriotė. Ji stebisi, kad dar vaikystėje Lietuvos istorija tapo aiški: nuo vyskupo M. Valančiaus laikų skelbiamos idėjos savo išraišką subrandino J. Basanavičiaus ir jo bendražygių tautos Atgimime, o 1918 m. vasario 16-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybė. Žinoma, labai daug prisidėjo ir jos senelio knygnešio Martyno Survilos kasdien prisimenami žygiai kovojant už lietuviškos spaudos atgaivinimą.

1959 metais, gavusi atestatą, svajojo studijuoti pedagogikos mokslus Vilniaus institute, tačiau ten stojant reikėjo būti komjaunuole arba gauti iš rajono komjaunimo komiteto rekomendaciją, kad subrendusi politiškai, o ant jos kaktos buvo parašyta, kad tam nė iš tolo netinkanti…

Klaipėdos pedagoginę mokyklą baigė 1962 metais, gavo paskyrimą į Raseinių rajoną. Raseinių vidurinėje mokykloje išdirbo 19 metų. 1972-aisiais neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą.

Ciuriche Janina įgijo slaugymo asistentės diplomą. Dešimtis metų  išdirbo Ciuricho milijonierių senelių namuose, patyrė visapusiškai turtinga Žmogaus ir pasaulio pažinimą. To niekada nesuteiks joks pasaulio universitetas.

Tai patys dėkingiausi ir reikšmingiausi jos gyvenimo metai: vadovavimas Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybai (1998–2006), nuoširdus bendravimas ir atlikti Lietuvai reikšmingi darbai su senąja Šveicarijos lietuvių išeivių karta ir, žinoma, intensyvus kūrybinis laikotarpis.

Per 28-erius gyvenimo Šveicarijoje metus ji parašė ir išleido 15 knygų, gavo 20 valstybinių ir visuomeninių apdovanojimų, tarp jų Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, LR knygnešio draugijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, LR TMID Sidabro ženklą ir Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną. Nuo 2007 metų Janina Survilaitė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, turi pripažintą Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusą. 

Gyvenant Šveicarijoje ir matant valstybės vykdomą politiką, matant, kaip vertinamas kiekvienas jos pilietis, pasikeitė J. Survilaitės gyvenimo tikslo ir prasmės supratimas. Reikšmingiems ateities tikslams laiko ir jėgų jau liko nedaug – viską apsunkina ir 2017 m. ištikęs smegenų insultas, kurio pasekmes dar jaučia.

Palengvina tik žinojimas, kad Lietuva ir Raseinių rajonas užaugins naujus patriotus, kurie mylės eilinį žmogų ir savo Tėvynei sugebės kurti tikrą šviesią ateitį.

Pagal Survilų šeimos autobiografinius duomenis parengė istorikas Juozas Brazauskas