Nuotraukoje – liaudies meistras Tomas Miškinis.

Romo Treinio romano „Dziedas“ („Tyto alba“, 2018 m.) antroji dalis, kurią jau po autoriaus mirties jo kompiuteryje aptiko sesuo Rita Treinytė.

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia, antrąją – čia. 

Dorpatas

– Gabrieliau, – sukdama rankose savo strypą šaukė Mamytė, – vėl pas kiaules nuropojai?

Jau trečias mėnuo Mamytė kartu su Vienaake, Valdeku, balniumi Jurgiu su visa jo šeimyna ir gerokai praretėjusiu kekšių būriu gyveno Dorpato (Tartu) miesto priešpilyje. Ne iš gero gyvenimo, bet taip jau susiklostė. Karas nurimo. Po Kirchholmo švedai beveik nutraukė karo veiksmus, iš Livonijos pasitraukė, paliko tik kelis būrius pilių apsaugai Estliandijos šiaurėje.

Lietuviai, kol dar buvo šilta ir nesibaigė grobio pinigai, laikėsi draugėje, bet jiems pasibaigus ir negaudami algų, pasitraukė į karaliaus ekonomijas Lietuvoje. Etmonas išjojo į Varšuvą, kur buvo sutiktas kaip triumfatorius. Paklojo po karaliaus kojom iškovotas vėliavas, bet netrukus kilęs Zebžydovskio rokošas atitraukė visų dėmesį nuo Livonijos reikalų. Livonijoje liko tik nedidelis būrys, vadovaujamas jaunojo Andriaus Zborovskio ir kelios įgulos pilims ginti. Du iš trijų krikštatėvių buvo nusiųsti į Dorpatą, o Teodoras Laskis išvyko net į Vilnių tvarkyti kažkokių su teismais susijusių reikalų.

Mamytė dar šiaip taip laikėsi, o štai Vienaakės verslas visiškai sunyko. Taikos metu markitančių nereikia. Ji vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, kartais padėdavo Mamytei, kartais vogdavo. Bet dažniausiai ją paremdavo krikštatėviai. Mat abu bajorai kažkaip prikepė prie šitos kompanijos ir, neturėdami per didelių įsipareigojimų pilies įguloje, vakarus dažnai leisdavo pas Mamytę. O šitos kompanijos centras, be jokios abejonės, buvo Gabrielius.

Vaikis jau beveik baigė antrus savo gyvenimo metus, augo sveikas ir stiprus, tik va – nekalbėjo. Tiksliau, pradžioje, kaip ir visi vaikai, kažką marmaliavo, čiauškėjo, bet po kurio laiko suvisam nutilo. Kad ir kaip stengėsi visi aplinkiniai prakalbinti Gabrielių, viskas buvo bergždžia. Tik nuropojęs į savo mėgstamą kiaulių gardą jis leisdavo kažkokius kriuksinčius garsus ir kiaulės, atrodo, jį suprasdavo. Šis vaikio pomėgis sėdėti pas kiaules kėlė siaubą tiek Mamytei, tiek Vienaakei, mat net suaugusieji vengė be reikalo artintis prie gardo, kur šeimininkavo pusiau laukiniai padarai. Gabrielių kiaulės toleravo, leisdavo jam užsikarti joms ant kuprų ir net miegoti kartu su paršeliais. Po kiekvieno apsilankymo garde Gabrielius grįždavo purvinas iki ausų, bet laimingas.

O prasidėjo viskas prieš kelis mėnesius, kai į miestą atvykusi klajojančių aktorių trupė atsivežė dresuotą kiaulę. Kiaulė, pabalnota auksuotu balnu, nešiojo ant savo kupros trupės juokdarį liliputą, kuris, apsitaisęs šarvais, vaizdavo švedų karalių ir buvo viena iš programos pažibų. Nežinia kaip, bet Gabrielius susidraugavo su kiaule ir ši kartkartėm nešiodavo jį ant kupros. Dažnai vakarais Mamytės palapinėje galėdavai sutikti keistą kompaniją: du kilmingus bajorus, paliegusį vienarankį kareivį su keistu pusšalmiu ant galvos, Mamytę, vienaakę markitantę, liliputą artistą ir kiaulę su vaikiščiu ant nugaros.

Vieno pasirodymo metu kažkoks girtas kareivis netyčia iššovė iš savo muškietos ir pasibaidžiusi kiaulė, nusviedusi nuo kupros šarvuotą liliputą, metėsi nuo pakylos ir susilaužė abi priekines kojas. Pasirodymą stebėję Motiejus ir Edgaras nusivarė girtuoklį į pilies belangę, o vakare visi susirinko į kiaulės-artistės šermenis. Vaišėms buvo patiekta pati kiaulė.

Nuo tada Gabrielius, netekęs savo draugės, vis dažniau pasirodydavo prie Mamytės laikomų kiaulių gardo, o vieną popietę jį užtiko jau įsiropštusį ten ir kartu su paršeliais sėdintį pačiame maurynės viduryje.

Po šio atsitikimo, jei tik kas pasigesdavo Gabrieliaus, eidavo ieškoti prie kiaulių gardo ir dažniausiai jį ten rasdavo.

Su vaikais, savo vienmečiais, o ir kiek vyresniais, Gabrielius bendros kalbos nerasdavo. Vaikai, būdami negailestingos būtybės, ypač savo vienmečiams, tačiau kiek skirtingiems nuo jų, pradžioje bandė terorizuoti Gabrielių, bet greitai nuo to sumanymo atšoko. Mat Gabrielius buvo stiprus ne pagal metus, tad net dvigubai vyresniems už save vaikams greitai atmušdavo norą lįsti prie jo. Motiejus lygino Gabrielių su jaunuoju Herakliu, lopšyje užmušusiu jam atsiųstas gyvates.

Tūkstantis šeši šimtai septintais mūsų Viešpaties metais švedų karvedys grafas Mansfeldas, sulaužęs paliaubas, išsilaipino krante ir remiamas didelių prancūzų samdinių būrių patraukė Vaisenšteino (Paidės) link. Ten, sutikęs tik saujelę lietuvių, vadovaujamų nepatyrusio Andriaus Zborovskio, sumušė juos, o sužeistą Andrių net paėmė į nelaisvę. Apakintas tokios sėkmės, Mansfeldas nužygiavo tiesiai prie Dorpato pilies ir ten be jokio pasiruošimo, tikėdamas tik savo Fortūna, puolė pilį ir gan stipriai gavo į dantis. Tada, kiek aprimęs, ėmėsi daug rimtesnės ir ilgalaikės pilies ir miesto apsiausties. Sukasė pylimus, atvilko prie pilies didžiąsias patrankas ir ėmė metodiškai mušti jomis angą sienoje.

Gabrieliui patrankų garsai paliko neišdildomą įspūdį. Visi tie bumbsėjimai traukė jį, bet vaikas negalėjo palikti savo draugių, mat kiaulės, skirtingai nuo jo, nepamėgo patrankų ir, susimetusios į krūvą, krūpčiojo po kiekvienos salvės. Gabrielius ramino jas kaip mokėdamas, bandė sugundyti volionėmis purvynėj, kasė joms paausius, bet kiaulės ir toliau liko krūvoje, nepasiduodamas vaiko provokacijoms.

Būtent tuo metu jis ir išgirdo Mamytės balsą:

– Gabrieliau, vėl pas kiaules nuropojai?

Jis persirito per gardo tvorą ir nulepeškavo prie Mamytės palapinės. Įropojęs į vidų, Gabrielius pamatė motiną, Mamytę, Valdeką ir savo krikštatėvį Edgarą, susėdusius prie stalo ir apie kažką besikalbančius. Gabrielius užsiropštė Edgarui ant kelių ir, nutaisęs protingą miną, kriuktelėjo – už tai gavo nuo motinos pliauškę per pakaušį. Atsisukęs į motiną vaikis kriuktelėjo dar dukart, bet nuo jos delno išsisuko.

Dėdė Edgaras tuo metu kalbėjo:

– Motiejus dabar su Baltramiejum Važynskiu organizuoja sienos gynybą. Anksčiau ar vėliau Mansfedas pramuš sienoje skylę ir tada švedai ims veržtis į miestą. Važynskis turi tik keturis šimtus pėstininkų, na, dar kelis šimtus miestelėnų. Visus juos suvarius į vietą gal ir pavyks atmušti Mansfeldą, bet tada liks tuščios kitos sienos vietos, o priešingoje nuo pagrindinio puolimo pusėje miesto siena iš viso palaikė ir, švedais dėtas, aš būtinai ten pulčiau papildomai.

– Ir ką tu siūlai? – trumpai paklausė nemėgstantis daug kalbėti Valdekas.

– Man reikia žmonių, – pasakė Edgaras, kedendamas Gabrieliaus plaukus, – ginklų aš gausiu. Ir šiuo atveju man nusispjaut, bus tai vyrai, bobos ar čigonai. Mėtyti akmenis iš viršaus gali ir Mamytės kekšė.

– Aišku, kad gali, – įsiterpė ir Mamytė, – ir dar pažiūrėsim, kas mėtys geriau. Vienaakė, va, stiletu darbuojasi geriau už bet kurį pažą, o mano mergos bet kuriam švedui kiaušius nuraus. Nuraus ir dar kitam į gerklę sukiš.

– Tikiu, Mamyte, tikiu. Tavo vienos balso užtektų švedams nuo sienų nupūsti. Tai ir bus mūsų slaptasis ginklas, o kol kas – Marta, pakalbėk su artistais, gal jie prisidės, o tu, Valdekai, pasiimk Jurgį ir pereikit per amatininkus, paaiškinkit, kad jei švedai įsiverš į miestą – visiems bus galas.

Gabrielius vėl kriuktelėjo, bet niekas į jį nekreipė dėmesio.

Patrankos vėl driokstelėjo, ir dalis miesto sienos sugriuvo. Anga dar buvo per maža, kad į ją veržtųsi švedai, bet jos padidinimas buvo tik laiko klausimas.

Po pietų prie Mamytės palapinės susirinko gal pusantro šimto žmonių. Būrelis amatininkų stovėjo kiek atokiau, mat likusi publika buvo labai jau marga ir triukšminga. Artistai, kai kurie net nepersirengę savo teatrinių kostiumų, maišėsi su kekšėm, kurių čia buvo daugiausia. Pasirodo, Mamytė nepasitenkino tik savomis, bet perlėkusi per kelis miesto viešnamius surinko ir vietines; buvo čia ir čigonas su dresuotu lokiu, ir keli karo luošiai, atsekę paskui Valdeką.

Edgaras atsivedė trisdešimt muškietininkų, kurie buvo pasitikti audringais plojimais ir šūksniais, be abejo, ir didesniu kekšių dėmesiu. Jie atsivežė du vežimus trofėjinių ginklų – pradedant špagomis ir baigiant net senomis alebardomis.

– Ten, vežime, yra kelios statinės sakų, – pasakė jis Mamytei, pasivedęs ją kiek į šalį. – Surask katilų ir kurk laužus prie sienos, kuo arčiau bokštelio.

Jurgiui jis liepė pririnkti virtuvinių kaušų ir pritaisyti jiems medines rankenas, amatininkus nusiuntė ardyti grindinio – visiems paskirstė darbus, o pats su muškietininkų vadu nuėjo prie sienos apsidairyti.

Siena tikrai buvo apgriuvusi, akmenys nuo viršaus gerokai aprinkti, laimė, kad prieigos šitoje vietoje pelkėtos, patrankų čia arti nepritempsi, greitai nepabėgsi. Vienintelis būdas pulti – pėstininkai ir kopėčios, o nuo jų galima bandyti ir gintis. Edgaras suorganizavo stalių komandą, kuri ėmėsi remontuoti pastolius, skirtus gynėjams. O pats nujojo pasižiūrėti, kaip sekasi Motiejui, mat nuo pagrindinės puolimo krypties priklausė, kiek laiko jiems dar liko pasirengti.

Skylė jau siekė apie dvidešimt penkis sieksnius (45 metrus), bet švedai vis dar bombardavo sieną. Jie norėjo dar kiek praplėsti skylę, kad galėtų pulti kuo didesnėmis pajėgomis, erdviai ir be grūsties, ir iš pirmo karto nušluoti pilies gynėjus.

Edgaras grįžo pas saviškius. Pasiruošimas čia vyko visu pajėgumu ir Edgaras liko patenkintas. Muškietininkų vyresnysis pakvietė jį ant sienos.

– Pasirodė švedų žvalgai, – tarė jis. – Matai, ten krūmuose slepiasi. Ek, gerai būtų tuos krūmus sudeginti.

– Tai ko lauki? Liepk saviškiams paleisti salvę į žvalgus – ir pirmyn. Mums slapstytis nereikia, mums reikia, kad mūsų bijotų.

Muškietininkai nusitaikė ir draugiškai driokstelėjo į švedus. Du iš jų krito negyvi, bet kiti du sėkmingai atsitraukė į daubą ir ten pasigirdo arklių žvengimas. Muškietininkai nusileido nuo sienos ir padegė priešpilyje augančius krūmus. Dar po valandos prasidėjo didysis švedų puolimas.

Vis dėlto priartėję prie išmuštos skylės jie nesugebėjo greitai persigrupuoti ir neišvengė grūsties, labai palengvindami pilies gynėjų užduotį. Išsirikiavę priešais angą keliomis eilėmis, muškietininkai savo taikliomis ir galingomis salvėmis guldė švedus tiesiog angoje ir lavonų krūvos labai apsunkino tolesnį puolimą. Kelis prasiveržusių priešų būrelius pasitiko ilgosios pėstininkų pikos. Pirmas puolimas, dar kaip reikiant ir neprasidėjęs, užspringo.

Švedai atsitraukė, persigrupavo ir vėl pradėjo puolimą, bet jų užgaištas laikas leido Motiejui atsistumti prie angos kelias patrankas ir pradėjusius naują puolimą švedus dabar pasitiko jų ugnis.

Kaip tik tuo metu prasidėjo ir miesto sienos, kurią ėmėsi saugoti Edgaras su savo marga komanda, puolimas.

Švedai pasirodė iš tos pačios daubos, kurioje dingo du žvalgai, išlikę po muškietininkų šūvių. Priekyje ėjo muškietininkai, už jų – pėstininkai, nešini ilgomis kopėčiomis. Visa bėda ta, kad eidamas iš sunkių muškietų taikliai nepašaudysi, o darnią salvę jie galėjo iššauti tik sustoję ir išsirikiavę. O Edgaro muškietininkai, išsirikiavę ant sienos, tam jau buvo pasiruošę ir jų šūviai buvo daug tikslesni. Bet švedų buvo daug daugiau. Galų gale kopėčios buvo atremtos į sieną ir pirmoji puolėjų banga ėmė lipti jomis į viršų.

Čia jų jau laukė Edgaro vadovaujami gynėjai. Pasipylė grindinio akmenys, amatininkų alebardos įsirėmė į kopėčių skersinius ir stūmė jas nuo sienų. Mamytės kekšės spygaudamos pylė švedams ant galvų verdančią dervą.

Vienaakė, ginkluota savo pistoletais, įsitaisė šalia Edgaro, ir keli švedai, jau užsikorę ant sienos, nugarmėjo žemyn pakirsti jos kulkų. Tuo metu, kai Vienaakė vėl užtaisinėjo savo ginklus, greta jos išdygdavo Valdekas ir jo ilga špaga kirto kiekvieną, nors kiek prisiartinusį prie markitantės.

Bet labiau už visus smaginosi čigonas ir jo lokys. Pasiekusio sienos viršų švedo veidą iškreipdavo siaubas, kai vietoj žmogaus jį pasitikdavo pražioti žvėries nasrai, o galinga letena su išskėstais nagais staiga kirsdavo per veidą. Lokys taip ir darbavosi, mušdamas iš kairės ir dešinės per vis išlendančias galvas, kartkartėmis atsisukdamas į čigoną, kuris rasdavo laiko pamaloninti žvėrį meduolio gabalėliu. Pats čigonas, ginkluotas ilgakočiu kirviu, irgi nesnaudė, ir švedų šalmai, neatlaikę galingo smūgio, skilinėjo pusiau, o jei ir to nepakakdavo – lokio nagai užbaigdavo darbą.

Muškietų šūviai, ginklų žvangesys, sužeistųjų dejonės – visi šie garsai slopo prieš neįtikėtiną kekšių spiegimą. Jis kabojo virš ginamos miesto sienos nenutildamas nė akimirkos, nei prislopdamas, nei išsikvėpdamas. O kur dar artistai, vilkintys Pjero kostiumais, jau spėjusias paraudonuoti nuo kraujo, o dar artistai, vilkintys moteriškom suknelėm, išsitaršiusiais perukais ir nuplaukusiu nuo prakaito grimu. Apokaliptinis vaizdas! Apstulbinti šitų garsų, vaizdų, krintančių iš viršaus akmenų ir dervos, lokių ir čigonų, vienarankių ir vienaakių švedai neatlaikė ir pasipylė nuo sienų žemyn, smegdami iki šakumo į pelkėtą dirvą ir vis dar lydimi muškietų šūvių.

Pagrindinis puolimas prie išdaužtos skylės irgi užgeso, užsprangintas Motiejaus patrankų, tad švedai net ir nebebandė antrą kartą pulti miesto sienos. Mansfeldas, supratęs, kad greitai pilies ir miesto paimti nebepavyks, įsakė savo pavaduotojui Kasparui Matsonui imtis ilgalaikės apsiausties ir taip palaužti gynėjų atkaklumą. O pats, pasiėmęs kelis raitelių būrius, patraukė Volmaro (Valmieros) kryptimi, tikėdamasis ten reabilituoti savo vardą dėl nesėkmingos Dorpato atakos. Bet jei įnoringoji Fortūna nusisuka, tai taip greitai jos nesuviliosi atgal. Prie Volmaro lietuviai jį sumuš, o patį Mansfeldą net sužeis į mentę.

Vėlai vakare draugai susirinko Mamytės palapinėje ir gerai atšventė savo pergalę. Nurimusias patrankas pakeitė Gabrieliaus bumbsėjimas.

– Bumbt! Bumbt! – nerimavo jis, sėdėdamas po stalu ir griauždamas vištos kulšį.

Paskui jis padėjo galvą Motiejui ant kojų ir palaimingai užmigo.

Apsiaustis vargino, tuo labiau kad ji buvo kažkokia nevykusi. Švedai visai nustojo puldinėti, tik išstatė šaulius ir pyškino į kiekvieną, pabandžiusį iškišti nosį iš už sienos. O pagrindinės jėgos, išsistačiusios palapines ir dengiamos pylimo, girtavo be perstojo.

Motiejus kelis kartus buvo išėjęs žvalgybon ir jau planavo švedų stovyklos ataką, bet viskas susiklostė kiek kitaip.

Edgaras užsakė visą Mamytės palapinę ir surinko visus, kurie kartu su juo gynė sieną. Nepamiršo net lokio: palapinės kampe žvėries laukė lėkštė su spirguotais lęšiais ir dubuo saldaus vyno. Vidury puotos Motiejus ir pasidalino mintimis apie švedų stovyklos puolimą. Į tai Edgaras, jau gerokai kauštelėjęs, atsakė koviniu šūkiu ir liepė ginkluotis savo komandai. Kekšės, amatininkai, artistai – girti ir kovingi, visi kaip vienas pritarė škotui. Atsinešę iš lauko ką tik papjautos kiaulės kraujo, visi išsitepliojo juo ir kas pėsčias, kas nusitvėręs kokį arklį, o čigonas raitomis ant lokio patraukė prie sienos išlaužos. Visoje šitoje girtoje makalynėje Vienaakė tik paskutiniu momentu pamatė Gabrielių, kuris, pasibalnojęs vieną iš Mamytės kiaulių ir vietoj kardo pasigriebęs virtuvinį peilį, jau ruošėsi kartu su kitais pulti švedus. Gavęs delnu per pakaušį, Gabrielius patempė lūpą, bet susitvardė ir pasitraukęs per saugų atstumą parodė Vienaakei liežuvį, o sau po nosim burbtelėjo:

– Bumbt, švedą... bumbt.

Motiejus net nebandė sulaikyti draugo nuo avantiūros, atvirkščiai, pats surinko pilyje būrį savanorių ir prisidėjo prie Edgaro.

Švedų šauliai, pamatę civilius, besiveržiančius pro išlaužą, pradžioje nieko nesuprato. To užteko Mamytės kekšėms priartėti prie jų tiek, kad šauti jau būtų neįmanoma, ir netrukus muškietininkai buvo nuginkluoti. Pylimas dengė puolėjus nuo stovyklos, ir taip iš vienos pusės švedus užgriuvo spiegianti, kiaulės kraujais išsitepliojusi minia, iš kitos – Motiejaus vadovaujami raiteliai.

Ataka buvo tokia netikėta, kad apgirtę švedai nesugebėjo net pasipriešinti. Pats Matsonas iššoko iš palapinės tik su ilgais apatiniais marškiniais ir, palydėtas kelių spyrių į užpakalį ir širdį veriančio kekšių klyksmo, dingo artimiausiame miškelyje.

Daug švedų krito taip ir nesusivokę, kas čia dedasi. Daugelis išsilakstė į užpelkėjusias apylinkes išbaidyti kruvinų artistų, luošių, čigono su lokiu, Motiejaus raitelių ir gavo galą pelkėse. Kad ir kaip ten būtų, lietuviai paėmė šešias vėliavas, gurguolę, tris patrankas, o Edgaras kartu su čigonu parsitempė dar ir tris statinaites puikaus vyno, kurį vakare visi išgėrė. Tuo Dorpato apsiaustis ir pasibaigė.

Gabrielius 

Jau praėjo visi metai po Dorpato apsiausties. Didysis etmonas susitvarkė Lenkijoje su rokošu ir vėl pasirodė Livonijoje. Tuo labiau kad Mansfeldas, sulaužęs visas sutartis ir prisiminęs senus laikus, vėl išsilaipino Dunamundėje (Daugavgryvoje) ir užėmė pilį.

Visus tuos metus Mamytė ir Vienaakė sekė paskui Gabrieliaus krikštatėvius iš pilies į pilį ir kažkaip vis sugebėjo sudurti galą su galu. Tiesa, balnius Jurgis atsiskyrė nuo jų ir liko Dorpate. Mat po mūšio prie miesto sienų išsikovojo nemažą pagarbą tarp miestelėnų ir netrukus buvo išrinktas balnių cecho seniūno pavaduotoju. Pardavęs trofėjus, nusipirko nedidelį namuką, tuo be galo pradžiugindamas savo storąją žmoną, kuriai jau sunkus tapo klajoklio gyvenimas.

Gabrielius gerokai ūgtelėjo ir sustiprėjo. Jis ėjo jau ketvirtus gyvenimo metus, bet vis dar nekalbėjo. Ir visai ne todėl, kad nemokėjo. Išgirstus žodžius jis dėjosi į galvą, rikiavo juos – kiekvieną į savo stalčių. Su daiktavardžiais jam didelės bėdos nebuvo, bet va su būdvardžiais kartais įvykdavo makalynė. Sąvokos painiojosi: šviesus pasikeisdavo vietomis su tamsiu, lengvas netikėtai tapdavo sunkus, blogas šmurkšteldavo į gero vietą. Tad, nenorėdamas klaidinti savęs ir kitų, jis buvo linkęs patylėti. Įdomiausia tai, kad mintyse jis tų sąvokų niekada nepainiojo, atvirkščiai, tol, kol jis jų neįvardydavo, jam viskas buvo aišku kaip dieną. Motiejus ir Edgaras buvo geri, jis juos jautė kaip kažką malonaus ir artimo, bet vos tik pabandydavo tai pasakyti, žodžiai susipindavo ir toje raizgalynėje jau buvo sunku susivokti. Ir tik pojūčių lygmenyje vėl viskas grįždavo į vietas. Kartais mintyse jis bandydavo surikiuoti sąvokas, bet tada jos, stumdydamos viena kitą, susigrūsdavo į vieną eilę ir pats velnias čia jau galėdavo nusilaužti koją. Kaip antai, norint apibūdinti Mamytę, kaip iš gausybės rago pasipildavo – gera, šlykšti, miela, ,niurzgė, atmata, švelni, bloga, ir taip toliau, bet tereikėdavo visus tuos žodžius išmesti, ir Gabrielius puikiai žinojo, kas yra jam Mamytė. Ir taip buvo su viskuo, tad jis stengėsi be reikalo neaušinti burnos ir apsieiti gestais, na, dar kokiais nors murmesiais. Vienintelis Motiejus, vos tik pastebėdavo surauktą Gabrieliaus kaktą, o būtent tokią išraišką jam sukeldavo sąvokų kadrilis, įsižiūrėdavo į vaikio akis ir galų gale suprasdavo, ką tas bamblys dabar galvoja. Ilgainiui jie susikūrė bendrą, tik jiems patiems suvokiamą kalbą, susidedančią iš murmesių, gestų, antakių kilnojimų, ir kartais plepėdavo taip ištisas popietes.

Mamytė nebeaugino kiaulių, klajoklio gyvenimas nelabai tam tiko, ir Gabrielius neteko vienintelių savo draugų. Su vaikais jam vis dar sekėsi nekaip, tiesa, buvo dar suaugusieji, bet kiekvienas jų turėjo savų reikalų ir su Gabrieliumi bendravo tik priešokiais. Net Motiejus, besiruošdamas grįžti į Lietuvą, bendraudavo su juo daug rečiau. Valdekas visada būdavo šalia, bet, ir taip nelabai kalbus, po sužeidimo ir suvisam pritilo, tad su juo buvo galima tik smagiai patylėti. Vienaakė kaip užkeikta sekiojo paskui Edgarą, Mamytė rūpinosi savo verslu ir, nors nebuvo labai skrupulinga, kartkartėmis vydavo Gabrielių nuo palapinės ir savo vežimų šaukdama, kad vaikigaliui dar per anksti sužinoti visas pasaulio paslaptis.

Anokios čia paslaptys. Šunys daro tą patį vidury gatvės, ir nieko. Ką daro, Gabrieliui nebuvo aišku iki galo, bet, pasikliaudamas savo jutimais, jis suprato, kad ateityje jam tas bus svarbu, o dabar... atidėjo tai į vieną iš savo galvos stalčių.

Tad paliktas pats su savimi, vaikis kurdavo sau žaidimus vienas, nuo to jo vaizduotė kartais taip įsišuoliuodavo, kad tikrovė ir įsivaizduojamas pasaulis susikeisdavo vietomis. Kad ir ką žaisdamas, kad ir ką vaizduodamas vaikis turėdavo suvaidinti visus savo žaidimų personažus ir kartais jam tekdavo per minutę pabūti ir raiteliu, ir jo žirgu. Buvo be galo keista stebėti apsižergusį pagalį vaiką, o jau po akimirksnio klūpantį keturpėsčią, su priekaištu žiūrintį kažkur sau už nugaros ir bandantį nusipurtyti įsivaizduojamą raitelį. Be vaizduotės lavinimo, Gabrieliaus žaidimai dar turėjo ir kitą teigiamą poveikį – labai lavino jį fiziškai. Būdamas jau ir taip Dievo apdovanotas neįtikėtina jėga, dabar jis drąsiai galėjo stoti į dvikovą su dešimtmečiais ir labai dažnai ją laimėdavo. Būtent po vienų tokių peštynių jis netikėtai susirado draugą.

Priešpilyje nedidelę smuklę laikė žydelis Moišė. Kartkartėmis jis pasikviesdavo Gabrielių ir pavaišindavo bičių korio gabaliukais. Skanesnio dalyko Gabrielius kaip gyvas nebuvo ragavęs, tad Moišė automatiškai buvo įrašytas į maloniųjų sąrašą. Moišė turėjo sūnų. Buvo jis gal dvigubai vyresnis už Gabrielių, bet jau toks suvargęs, mažutis, perdžiūvęs, kad jie atrodė beveik vienmečiai. Žydukas buvo nekalbus, tad Gabrieliui nereikėjo per daug vargintis bendraujant su juo. Bet Adomas, toks buvo žydelio vardas, mokėjo tokį dalyką, kurį išgirdęs pirmą kartą Gabrielius ne tik neteko žado – jis visą dieną liko užburtas. Adomas puikiai griežė smuiku. Jo tėvas, matydamas vaiko sudėjimą, nevertė dirbti smuklėje, ačiū Dievui, tam puikiausiai tiko kiti du Adomo broliai, tad parinko jam smuiką. Bet Moišė nebūtų Moišė – per visas šito pasaulio negandas ne tik nebankrutavęs, bet ir išplėtęs savo verslą. Į bet kurį užsiėmimą jis žiūrėjo visu rimtumu, nes buvo įsitikinęs, kad tik taip ir galima, kad nesvarbu, ar tu groji smuiku, ar šluoji gatves – viską reikia daryti su visišku atsidavimu, ir tik taip tuo pateisinsi Dievo tau įkvėptą gyvybę, o jau turėdamas talentą turi stengtis dvigubai. Tad Adomas kasdien čirpindavo savo smuikelį nuo ryto iki vėlyvos popietės, kol galų gale smuikas jo rankose pradėjo ne virkaut, o verkt, ne džergžti, o juoktis, kol smuikas išmoko išreikšti jo jausmus, arba, tiksliau, Adomas išmoko prakalbinti smuiką.

Ir štai Gabrielius vieną popietę išgirdo griežiant Adomą, kaip tik tuo metu, kai žydeliui atrodė, kad jo niekas nesiklauso, ir jis leido sau griežti tai, ką jaučia. Nekalbantis Gabrielius pirmą kartą išgirdo tobulą kalbą – tą, kuria, jo manymu, tik ir turėtų bendrauti žmonės. Jis stovėjo smuklės kieme ir verkė. Užplūdę jausmai spaudė jam gerklę, nes jis pirmą kartą aiškiai suprato, ką sako jam kitas žmogus. Per tas kelias minutes, kol skambėjo muzika, Adomas Gabrieliui tapo artimiausiu žmogumi.

Adomas, pamatęs apsižliumbusį Gabrielių, pradžioje kiek sutriko, bet supratęs, kad vaikį šitaip paveikė jo muzika, viduje truputėlį net ėmė didžiuotis. Jis priėjo prie Gabrieliaus ir ištiesė jam savo smuiką. Gabrielius, jo nuostabai, instrumento į rankas nepaėmė, tik žemai jam nusilenkė. Vaikiui užteko proto suprasti, kad jam duota girdėti tą kalbą, bet neduota ja kalbėti. Nuo to laiko jie tapo draugais.

Gabrielius dabar beveik kasdien ateidavo klausytis Adomo griežimo, paskui jie sėdėdavo smuklės kieme ir čiulpdavo bičių korio gabalėlius. Moišė neprieštaravo jų draugystei, Moišė ją net palaikė ir, visai to nenorėdamas, net turėjo iš to naudos, mat vieną kartą Gabrielius atsitempė ir abu savo krikštatėvius. Nuo to laiko jie dažnokai užsukdavo į Moišės smuklę pasiklausyti Adomo griežimo ir, žinoma, palikdami vieną kitą talerį už išgertą vyną.

Vieną popietę, kaip jau buvo įpratęs, Gabrielius ėjo pas Adomą ir, užsukęs už kampo, dar nepasiekęs smuklės, pamatė kažką apstojusių vaikėzų šutvę. Gabrielius jau norėjo apeiti juos, bet, vos prasisklaidžius gatvės dulkėms, pamatė ant grindinio besivoliojantį šventą jam smuiką.

Tokio savęs Gabrielius dar nepažinojo. Jo juslės sušoko į vieną neapykantos sklidiną gabalą ir jis puolė tiesiai į vaikėzų būrį. Jėgų atsirado gal trigubai daugiau nei paprastai, ir dešimtmečiai gatvės vaikai lakstė į šalis, svaidomi jo įniršio. Jei vaikigaliai būtų apsijungę, jie, aišku, būtų įveikę Gabrielių, bet užburti jo gaivališkumo, jie net nebandė priešintis. Tik vienas iš jų, stiklininko iš gretimos gatvės sūnus, trindamasis nubrozdintą kelią, paklausė:

– Ko tu gini tą žyduką?

Gabrielius, urgzdamas ir kriuksėdamas, metėsi į stiklininko palikuonio pusę, kumščiu jam sugurino nosį, pakeliui dar nuspirdamas pasimaišiusį po kojom kažkokį vaikėzą. Vaikai išsilakstė, palikdami gulintį ant grindinio Adomą ir šalia jo stovintį, vis dar šnopuojantį iš įniršio Gabrielių. Adomas žiūrėjo į jį ir jo žvilgsnyje galėjai matyti ne tik padėką, bet ir sunkiai slepiamą baimę. Kultūringo ir silpno žmogaus baimę, išvydus nevaržomą fizinę jėgą.

Kiek vėliau Gabrielius neapsikentęs paklaus apie tai Motiejaus. Labai jau jį suglumino ta baimė Adomo akyse. Ir Motiejus, kiek sugebės, paaiškins Gabrieliui, kad tai buvo kultūringa, pagarbi baimė, labai besiskirianti nuo tos laukinės, gyvuliškos baimės, kurią jis stebės nugalėtų priešininkų akyse. Tų priešininkų, kurių jėgą jis įveiks savo jėga.

– Argi tu pats nejautei tos pagarbios baimės, kai lenkeisi Adomo smuikui? – dar paklausė Motiejus.

Taip Gabrielius pirmą kartą sužinojo, kad net baimių yra gerų ir blogų. Vėl tas prakeiktas sąvokų kadrilis. Bet jis išsiaiškins ir tai. Kada nors išsiaiškins. O kol kas reikia pasitikėti juslėmis. Jos niekada neapgauna. 

Daugavgryva

Motiejus jau visiškai rimtai ruošėsi į Lietuvą. Karas jam apkarto, ir tik atvykstantis etmonas jį dar laikė Livonijoje. Kartu keliauti jis kalbino ir Edgarą, visiškai išūžę jam ausis apie savo stebuklinguosius Kėdainius. Edgaras net parašė kelis laiškus į Škotiją, kuriuose atpasakojo Motiejaus jam paporintas istorijas apie neįtikėtino grožio žemę Lietuvą ir jos perlą, naujovėmis trykštančius Kėdainius.

Vienaakė, amžinas Edgaro šešėlis, irgi galvojo apie gyvenimo pokyčius ir po truputį ėmė pardavinėti savo sukauptus turtus. Ji dar nežinojo, kaip prisigretins prie sparnus pakėlusių bajorų, bet tvirtai tikėjo, kad jai pavyks. Gabrieliui, ką tik susiradusiam savo pirmąjį draugą, šie jos pasiruošimai buvo ne prie širdies, bet guodė tai, kad nereikės skirtis su savo krikštatėviais.

Atvykęs prie Mansfeldo užimtos Dunamundės (Daugavgryvos) pilies, didysis etmonas visaip bandė išprovokuoti grafą atviram mūšiui. Visą savaitę griaudėjo mūšio trimitai, vyko menki susirėmimai, bet didžiajam mūšiui Mansfeldas nesiryžo. Nors ir turėjo jėgos persvarą, nors upės žiotyse stovėjo karo laivų flotilė, grafas, Kirchholmo mūšio šmėklų prigąsdintas, į mūšį nestojo. Atvirkščiai, puikiai žinodamas, kad jūroje lietuviai bejėgiai kaip akli šunyčiai, kiekvieną vakarą keldavosi į savo flagmaną ir ten ramiai nakvodavo.

Etmoną šita situacija varė iš proto. Kaip tik tada jis atsiminė savo tolimą giminaitį Motiejų ir jo naują draugą škotą.

Jonas Karolis Chodkevičius stovėjo prie savo darbo stalo, ant kurio buvo patiestas Dauguvos upės žiočių žemėlapis ir ant jo išdėlioti suminkytos duonos gabalėliai. Etmonas žiūrėjo į juos su neslepiama neapykanta.

– Čia Mansfeldo laivų išsidėstymas. Ir nieko aš tam žalčiui negaliu padaryti, – net neatsisukęs į atėjusiuosius prabilo etmonas. – Nei aš tave patrankom pasieksiu, nei kaip kitaip išnegyvinsiu. Na, nemoku aš vandenyje kariauti! – suriko jis ir trenkė kumščiu į stalą. – Ko tylit? Jūs jauni – sugalvokit ką nors.

Motiejus, Edgaras, o po kelių minučių ir etmonas palinko virš stalo. Mansfeldo laivynas laikėsi apžiojęs upės deltą, keli laivai buvo įplaukę į upę ir stovėjo prisišvartavę netoli forto, kurį grafas neseniai pastatė. Edgaras matė, kad, norint ir šį kartą kažko pasiekti, teks lietuviams bristi į vandenį.

– Pirmiausia mums reikia laivų, o kai žinosiu, ką turim, tada ir galvosim, – dar kiek pastudijavęs žemėlapį, prakalbo Edgaras.

– Aš jau pakviečiau Rygos pirklius, jie kitoje menėje, liepiau tiems apsirijėliams duoti viską, ką gali. Eikit ir pasiimkit, – trumpai nukirto didysis etmonas.

Patys didžiausi laivai, kuriuos turėjo Rygos pirkliai, buvo upiniai strugai. Edgaras apžiūrėjo juos. Laivai buvo gan dideli, varomi burėmis ir irklais, tik dėl mažos gramzdos nelabai tiko plaukti į jūrą, bet dėl tos pačios priežasties upėje jie buvo manevringesni ir daug lengviau galėjo įveikti deltos seklumas. Tai jau buvo pliusas. Edgarui prekybiniais šeimos reikalais ne vieną kartą teko plaukioti į Prancūziją ir Flandriją, tad jūriniai reikalai jam nebuvo pirmiena. Ne vieną kartą teko susidurti ir su piratais, tad ir jų kovos taktika jam buvo žinoma. Šį kartą jis nusprendė pasinaudoti vadinamuoju branderiu. Piratai prikimšdavo nedidelį greitaeigį laiviūkštį dervos ir parako, priplukdydavo jį prie jūrinio laivo ir padegdavo. Tam Edgaras pareikalavo iš pirklių dešimt papildomų laivelių. Pirkliai sutiko su viskuo. Parūpino net parako, o strugus pažadėjo apginkluoti keliomis patrankomis. Matyt, etmonas gerai jiems prikirpo uodegas, bet greičiausiai siaučiančių mieste švedų pulkai jiems buvo pats rimčiausias argumentas.

Sugrįžę pas etmoną draugai trumpai išdėstė jam savo planą, o Motiejus dar pridūrė:

– Ir būtų labai gerai, jei mes nukreiptume švedų dėmesį. Tas fortas, dėde, jau seniai jums kaip ašaka gerklėje.

– Gerai, aš surinksiu vyrų ir mes tą fortą paimsim. Pakelsim tokį triukšmą, kad Mansfeldas net savo plaukiojančiame name nemiga susirgs. Ir ačiū Dievui, kad bent manęs į tas savo geldas nekišat, – nusijuokė etmonas.

Jie dar aptarė visas būsimo mūšio detales, išgėrė po taurę vyno aikštingosios deivės Viktorijos garbei, o atsisveikindamas Jonas Karolis Chodkevičius tarė:

– Žinau, kad Motiejus kalbina tave vykti į Lietuvą. Kėdainiuose, prie Nevėžio, turiu nedidelį dvarą, tai va, žinok škote, laimėsi prieš Mansfeldą – dvaras tavo. Ir užteks jums kariaut, pats laikas jau vaikus gimdyti.

Po dviejų dienų, dar net neprašvitus, didysis etmonas pradėjo forto šturmą. Švedų laivai, esantys šalia forto, pasisuko patrankų bortu į krantą, norėdami padėti forto gynėjams, ir net nepastebėjo besiartinančių strugų. Vietinių locmanų padedamas Edgaras lengvai įveikė seklumas ir užplaukė švedų laivams iš šono. Visas švedų dėmesys buvo sutelktas į krantą, ir šaudantys, iš niekur atsiradę laivai jiems buvo visiškas netikėtumas. Tik dėl kapitonų sumanumo jiems šiaip taip pavyko stipriai apgadintus savo laivus išvesti į jūrą. Dalį desanto Edgaras išlaipino prie forto, ir netrukus forto gynyba buvo palaužta. Komendantas, pamatęs, kad laivų paramos nebėra, o ir trauktis nebeliko kur, pasidavė kartu su visa įgula Katkaus globai.

Dabar viskas priklausė nuo to, kaip pasielgs grafas Mansfeldas. Edgaras tikėjosi, kad grafo savimeilė neleis jam atsitraukti į jūrą ir ten, sulaukus ryto bei persigrupavus, vėl suorganizuoti desantą ir atsikovoti fortą. Edgaras, o jį karštai palaikė ir Motiejus, vylėsi, kad švedų flotilė išsirikiuos deltoje, pastodama kelią strugams.

Taip ir atsitiko. Mansfeldas, išgirdęs, kad du jo laivus atakavo ir apgadino kažkokie pirklių laiviūkščiai, taip įsiuto, kad liepė laivams sekti paskui flagmaną ir nedelsiant užimti deltą. To ir tereikėjo Edgarui. Praleidęs strugus į priekį, pats ėmėsi vadovauti vienai laivelių grupei, kitai vadovavo Motiejus. Dar tik brėško ir mažų laivelių, pridengtų didesniais strugais, nebuvo įmanoma įžiūrėti, tad kai jie, strugams pasisukus, lyg iš niekur išdygo švedams prieš nosį, ką nors padaryti jau buvo vėlu. Edgaro laivelis prilipo prie flagmano šono ir greitai užsiliepsnojo. Edgaras kartu su dviem padėjėjais šoko į vandenį ir, dar nespėjus jiems nuplaukti šalin, parako statinaitės laivelyje sprogo. Sprogo ir dar vienas laivelis. Flagmaną apglėbė liepsnos, o po kelių minučių sprogo ir flagmano parako sandėlis. Nuo sprogimo užsiliepsnojo ir šalia stovintis laivas. Švedai, apimti siaubo, metėsi į vandenį ir skendo ten šimtais. Edgaras, ginkluotas tik mažu durklu, plaukė greta panikos apimtų kareivių, bet niekam jis nerūpėjo. Sunki ginkluotė traukė švedus ir jų samdinius į dugną, o spėjusius jos atsikratyti ir išplaukusius krantan, jau pasitiko etmono raitininkai.

Dar du sprogimai nušvietė padangę – tai jau Motiejus su savo vyrais pasistengė. Jau keturi švedų laivai grimzdo į dugną, užimdami veik visą upės farvaterį. Netekęs flagmano, švedų laivynas puolė į paniką ir padrikai, kas sau, traukėsi gilyn į jūrą. Strugai, maišydamiesi tarp jų, apšaudė juos savo patrankomis ir apgadino dar kelis laivus. Taip, apimta panikos, girgždėdama savo aplūžusiais deniais, plakama apsvilusių burių, netekusi didžiosios dalies desanto, švedų armada dingo už horizonto. Pirmą kartą per visą Livonijos karą lietuviai šventė pergalę ir ant vandens.

Etmono džiaugsmui nebuvo ribų. Išbučiavęs abu savo pavaldinius, jis vis dėlto nepamiršo savo pažado ir įteikė Edgarui dvaro dovanojimo aktą, Motiejui kapšą sidabro, o abiem – paleidžiamuosius raštus.

Jau išeidamas iš etmono kambario Edgaras atsisuko ir paskutinį kartą gyvenime pažvelgė didžiajam etmonui į akis. Tokį jį ir atsimins. Truputėlį pliktelėjusį, kresną, vos kreivoka šypsena, tarsi šypsotųsi tik viena lūpų puse. Kairė ranka atremta į lenktą rytietiško tipo kardą, dešinės nykštys užkištas už puošnios juostos, juosiančios jo liemenį. Jo kiek išsprogusios akys skverbėsi į tave kiaurai, nebepaleisdamos iki pat tos akimirkos, kai galutinai tave perskaitys, o tada susiras naują objektą. Genialus karvedys, kurio laimėtus mūšius studijuos ištisos Europos karvedžių kartos, kurio taktiniai karybos metodai bus dėstomi universitetuose. Vadas mažutės armijos, kuri, remiama daugiausia jo paties pinigais, dešimt metų gins valstybės ir karaliaus interesus nuo švedų armijos, vienos galingiausių armijų tuometinėje Europoje. To paties karaliaus, kuris labai dažnai pamirš ir savo karius, ir patį Katkų. Dažniausiai Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius buvo prisimenamas tada, kai be jo pagalbos valstybei grėsė krachas. Taip buvo tada, kai sukilę bajorai, susimetę į vadinamąjį Zebžydovskio rokošą, tiesiogiai grasino karaliaus valdžiai, ir kai švedai kėsinosi užimti visą Livoniją, ir per Maskvos sumaištį, ir tada, kai reikėjo sustabdyti į Jungtinę Valstybę besiveržiančius turkus. Būtent ten, prie Chotimo, didysis Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius laimėjo savo paskutinį šioje žemėje mūšį. Septyniasdešimties tūkstančių jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė pastojo kelią dviem šimtams dvidešimt tūkstančių turkų ir 1621 metais juos sumušė. Pačiame mūšio įkarštyje etmoną ištikusi staigi mirtis buvo nuslėpta nuo karių ir jie, vis dar manydami, kad jiems vadovauja nenugalimasis Katkus, sutriuškino tris kartus galingesnį priešą. Etmonas turbūt plojo katučių sėdėdamas ant debesies, nešančio jį tiesiai į rojų. 

II dalis 

Lietuva 

Ji

Kaip ir tikėjosi, jai pavyko įkalbinti Edgarą ir Motiejų pasiimti drauge ir ją, ir jos varganą palydą. Jei bajorai būtų joję vieni, be krovinio, Vienaakės ir Valdeko draugija jiems būtų tik kliūtis. Bet vien per ketverius karo metus sukauptam jų turtui prireikė vežimo, o kur dar etmono paštas ir dovanos, dar kelių bajorų prašymai pakeliui užvežti į namus – kam trofėjinius paradinius šarvus, kam rytietišką kilimą, nugvelbtą iš švedų gurguolės, kam ginklų kolekciją, o vienas senas bajoras prikalbino užvežti į jo dvarą prie Žagarės tris statinaites burgundiško vyno, duodamas suprasti, kad grįžęs namo nesupyks atradęs jų tik dvi. Taigi, nors ir kaip stengėsi bajorai išparduoti vietoje savo sukauptus turtus, vis tiek teko pirkti vežimą, du kinkomuosius arklius, tad Vienaakės ir Valdeko pagalba kelionėje jiems net pravertė. Be to, kartu pragyventas laikas suartino juos, tad, kai vieną saulėtą rudens rytą jie pajudėjo Lietuvos link, visų nuotaika buvo puiki. Gabrielius patenkintas sėdėjo šalia Motiejaus ant arklio sprando, vieną vežimą vadeliojo Motiejaus tarnas, kitą Valdekas, o ariergarde jojo Edgaras. Švedų bijoti nereikėjo, po visą Livoniją juos vaikėsi etmonas, bet šiais sunkiais laikais pakelėse siautė daug plėšikų, įvairaus plauko perėjūnų, o pasitaikydavo ir visai nemažų dezertyravusių samdinių būrių, nusprendusių, kad laisvas verslas jiems naudingesnis nei tarnystė. Tad visi vyrai buvo maksimaliai ginkluoti, o ir Vienaakė laikė paruošusi savo pistoletus. Net Gabrielius buvo ginkluotas Edgaro jam išdrožtu mediniu kardu.

Sunkiausia Vienaakei buvo skirtis su Mamyte. Draugės kartu praleido visą vakarą. Viena kitai išsipasakojo savo gyvenimus, nieko neslėpdamos ir per daug viena kitos negailėdamos. Kaip kauliukus perrinko savo gyvenimo vyrus, kurių, nors kiek užkabinusių jų sielas, pasirodo, buvo visai nedaug. Mamytė puikiai suprato, ko Marta trenkiasi į Lietuvą, koks magnetas ją ten traukia, bet nieko negalėjo jai patarti, nes ir pati turėjo panašų. Ne veltui kartu su švedais ieškojo Katkaus, ne veltui pirmai progai pasitaikius perėjo į jo pusę. Ne veltui seks paskui jį net į Maskvą ir į tolimąsias Chotimo stepes, o tada ir paskui jo karstą iki pat jo dvaro Ostroge, kur ir mirs paskendusi gėloj, skurde ir vyne, taip niekad net ir neprisiartinusi prie jo, išskyrus tą vienintelį vakarą, kai Katkus, sukrėstas žudynių prie Kuoknesės, pats prasėdėjo su ja visą naktį, vyne skandindamas savo skausmą ir nenorėdamas matyti akyse nė vieno iš savo kariškių.*

Dabar, dardėdama vežime duobėtu keliuku, Vienaakė vis klausė savęs, ar teisingai ji elgiasi. Juk puikiai suprato, kad jos prilipimas prie škoto nieko gero nei jai, nei tuo labiau Gabrieliui neduos.

Ne jai jis skirtas! Net jei būtų nesubjaurota ir išlaikiusi savo buvusį žavesį – ne jai! Bet nieko negalėjo su savimi padaryti. Nebūdama greta prakeikto škoto ji jausdavo kone fizinį skausmą. Jai tiesiog trūko oro. Nuo pat tos dienos, kai jis išvadavo ją, kai pridengė jos gėdą, nebuvo nė minutėlės, kad ji negalvotų apie jį. Ir nereikėjo jai jo meilės, jos ji pati viena turėjo per akis. Tiesiog būti šalia, tiesiog egzistuoti jo gyvenime – kaip daiktui, kaip naminiam gyvuliui, nes egzistuoti kur nors kitur ji jau nebegalėjo.

Ji žinojo, kad panašiai jaučia ir Valdekas – tik jis prikepė prie jos. Ir net čia ji buvo bejėgė. Valdeką ji mylėjo kaip brolį, ir fiziškai suartėti su juo jai dabar jau buvo mirtina nuodėmė.

Taip ir susidėliojo – ji prie škoto, Valdekas prie jos, Gabrielius prie visų.

Gal, jei ne luošumas, ji dar rastų jėgų ir pasitrauktų į šalį, bet daug dažniau ji pagaudavo save galvojant, kad tai tik atsikalbinėjimas. Jei ne luošumas, ji, atvirkščiai, dar labiau gretintųsi prie škoto ir, ko gero, imtų puoselėti net kokias nors, greičiausiai visiškai bevaises, viltis. Tad jos subjaurojimas tapo savotišku skydu, saugančiu ją nuo daug didesnių kančių ir nusivylimų.

Ir dar vieną permainą atnešė jos luošumas – ji pradėjo mąstyti. Vienaakė niekada nebuvo kvaila, tačiau tai buvo gyvenimo praktikos diktuojama išmintis. Ji tiesiog plaukė per gyvenimą, priimdama viską, ką jis jai pateikdavo. Gero ar blogo – nesvarbu. Raitėsi kaip šliužas nuo gyvenimo smūgių, šildėsi kaip driežas jo dovanose. Ir niekada nesustodavo, nesusimąstydavo, kad gal reikia kitaip, gal yra kitas variantas, gal galima tą srautą, nešantį ją, kiek pristabdyti ar pakeisti. Gal galima kartais išlipti iš upės į krantą, arba bent jau į salą, ir pažiūrėti į viską iš šalies, gal net pabandyti plaukti prieš srovę? Ir tik dabar, kai gyvenimas pats ją išmetė į krantą, Vienaakė vis dažniau pagaudavo save apmąstant tą ar kitą dalyką. Dar keršydama už savo luošumą, dar tada, kai matė mirštantį švedą pakelėje, ji suvokė, kad jau gailisi, kad gal reikėjo prieš pilant nuodus pagalvot, ar ji tikrai to nori. Bet ne, ji tikrai norėjo švedų mirties, tik jau suprato, kad kerštas nebebus toks saldus, kad jis nieko iš esmės nepakeis.

Galvojimas veda prie pažinimo, o žinojimas gimdo liūdesį. Kai ji kartą pasidalijo šiomis mintimis su Motiejum, jis atsakė jai lotynišku posakiu: „Non possunt nudo vestimenta detrahi“*. Taip, nežinojimas – palaima. Štai kad ir jos Gabrielius. Vaikis, aišku, ne toks kaip visi. Juk po šiai dienai dar nekalba. Ir mintys, kurios kartais taip aiškiai atsispaudžia jo kaktoje, žinoma, skiriasi nuo jo bendraamžių minčių. Gal jų nesuvokia net pats Gabrielius. Ir gal ačiū Aukščiausiajam už tai, nes kuo daugiau žmogus sužino, tuo menkesnis ir nelaimingesnis jis darosi. O dabar Gabrielius tarsi Viešpaties delno pridengtas – žiūri į pasaulį, suvokdamas jį tik kaip savą ar svetimą, gerą jam arba blogą, visai nemaišydamas spalvų, neleisdamas joms susiplakti. Tarsi pats Dievas jam kuždėtų į ausį, kad suplakus visas pasaulio spalvas, rezultatas visada būna tas pats – pilka, neišbrendamai pilka.

Taigi Vienaakė pradėjo mąstyti. Ir nors šis užsiėmimas kėlė jai vis didėjantį liūdesį, bet vis dėlto jai patiko. Ir kartais, pasidalydama savo mintimis su Valdeku, ji vis dažniau pastebėdavo nuostabą jo akyse. O kartais jau ir visišką sutrikimą.

– Tikėk manim, mergyt, prisigalvosi iki nelaimės, – tiek ir tegalėjo pasakyti jai tylenis Valdekas. 

Mozūro žūtis 

Žagarėje kompanija praleido kelias dienas. Kaip ir žadėjo, į bajoro dvarą jie atvežė visas tris statinaites burgundiško, bet labai svetingai priimti bajoro žmonos ir jos brolio, dvare paliko jau tik dvi. Atsivalgę, atsigėrę, pailsėję, dar truputėlį ūžiančiomis galvomis bajorai ir jų palydovai patraukė Šiaulių kryptimi. Dar nepasiekę Šiaulių, pasikalbėję su vietiniu bajoru, jie sužinojo daug trumpesnį kelią, vedantį link Pakalnių dvaro, iš kur jau ir Kėdainiai buvo ranka pasiekiami. Tiesa, vietovės, per kurias teks joti, anot dvarininko, labai jau nykios, o ir razbaininkų pastaruoju metu priviso begalės. Ir rabavoja ne tik vietiniai pabėgėliai, bet ir iš Livonijos atklydę vokiečių samdiniai, dezertyravę iš švedų kariuomenės. Jie tai jau suvisam negailestingi ir pjauna visus, iš kurių negali išpešti naudos. Jau du dvarus paleido vėjais, o žmonės bijo net į artimiausią turgų pajudėti. Bajorų taryba organizavo saugos būrį, bet dabar toks metas, kad kiekvienas tik savęs žiūri, ir iš to būrio triukšmo daugiau nei naudos. Bet jei ponai vis dėlto ryšis ir keliaus, tai bajoras mielai skirs šešių vyrų apsaugos būrį su sąlyga, kad dviem jo vežimams bus leista prisidėti prie ponų gurguolės. Motiejus ir Edgaras daug nedvejodami sutiko.

Kitos dienos rytą dvigubai padidėjusi gurguolė pajudėjo pelkėtų miškų link. Edgaras, pasiėmęs vieną bajoro karį, nujojo į priekį ir jau dingo priemiškės tankmėje. Motiejus, užsisodinęs ant arklio sprando Gabrielių, jojo vežimų priekyje, šalia jo, vos atsilikęs, jojo dar vienas apsauginis. Du apsauginiai vadeliojo bajoro vežimus, dar du jojo vežimų gale. Visi, taip pat ir Vienaakė su Valdeku, buvo gerai ginkluoti ir pasiruošę atremti bet kokį išpuolį. Na, bent jau duoti garbingą atkirtį.

Gabrielius jautė tvyrančią įtampą, tad ant arklio sėdėjo ramiai, neerzeliavo, o savo medinį kardą laikė paruošęs kovai. Net Motiejaus arklys kažką jautė, nes ausis sukiojo į visas puses, keldamas Gabrieliui perkūnišką norą jas pagauti, bet vaikis vis dėlto susitvardė.

Įjojus į mišką juos tiesiog užgulė tyla. Miškas neskleidė nė garso ir tik jų pačių vežimai įsiveržė į šią bažnytinę tylą savo girgždėjimais, čirpimais ir dūsavimais. Taip įsiveržė, kad nejučiomis, be jokios komandos, visi vežimai staiga sustojo. Arklys vėl ėmė karpyti ausimis ir šį kartą Gabrielius nesusilaikė, kiek pasistiebė ir sugriebė tuos šokinėjančius žvėriukus. Arklys prunkštelėjo ir taip krestelėjo galvą, kad Gabrielius vos nenulėkė žemyn. Gerai, kad Motiejus pagavo; blogai, kad gan stipriai pliaukštelėjo per užpakalį.

Atsiskaitęs su Gabrieliumi, Motiejus mostelėjo ranka ir vežimai vėl pajudėjo. Ir vėl miškas prisipildė jų vargano gyvenimo skundų.

Abiejose keliuko pusėse miškas buvo iki kelių įsibridęs į rudeninį vandenį. Motiejus dar pagalvojo, kad vargu jų čia lauks pasala. Koks kvailys stirksos vandeny ir lauks – gal kas atvažiuos, o dabar, kalbama, ir tų važiuojančiųjų beveik nėra. Nebent miestelyje plėšikai turi žvalgų. Tada kas kita, tada tik čia ir rabavot. Ir pėdsakus paskandinti lengva.

Grįžo Edgaras. Nieko įtartino priekyje jis nepastebėjo. Šiuo keliu jau gera savaitė iš viso niekas nevažiavo. Tiesa, už valandos kelio yra kryžkelė ir nedidelė laukymė, ten bus galima pailsėti, o ir kitus kelius tada kruopščiau apžiūrės.

Laukymėlė buvo nedidelė, apsupta pelkės. Jie vos sugrūdo į ją savo keturis vežimus, sustatė juos kvadratu, palikdami centre vietos laužui ir žmonėms. Valdekas ir Vienaakė iš karto ėmėsi provizijos, apsauginiai laužė šakas laužui, o Motiejus ir Edgaras nujojo apžiūrėti dviejų keliukų, įsiliejusių į jų kelią šalia laukymės.

Pačioje keliukų sankirtoje stovėjo ąžuolinis koplytstulpis. Stogelį laikė besiraitantys žaibai ir karūnuotos gyvatės, o po juo sėdėjo pasirėmęs ranka Jėzus Kristus su erškėčių vainiku ant galvos.

– Kas tai? – paklausė Edgaras.

– Lietuva, – atsakė Motiejus, – dabar tokių vis dažniau sutiksim.

Motiejus prijojo arčiau koplytstulpio ir tai, ką jis pamatė, jam labai nepatiko. Visas koplytstulpis ir net Kristaus statulėlė buvo išvarpyti kulkų. Kažkas visai neseniai čia miklino savo ranką. Žaizdos ąžuole buvo naujutėlaitės. Net skiedros ant žemės dar švietė naujumu.

Apžiūrėjęs keliukus, Edgaras nieko gero negalėjo pasakyti. Anot jo, mažiausiai dešimt raitelių ir dar kažin kiek pėsčiųjų trynėsi čia visai neseniai.

Nuo stovyklavietės pakvipo viralu, tad bajorai, gūžtelėję pečiais, nujojo vežimų link. Leidę pirmiems pavalgyti apsauginiams, jie išstatė sargybą, o patys atsidavė Vienaakės kulinariniams kerams.

– Sargybą ne šiaip sau išstatėt? – lyg tarp kitko paklausė Valdekas.

– Taip, kareivi. Ruoškis. Pagal pėdsakus ši vieta pradeda panašėti į turgaus aikštę, – pilna burna atsakė jam Edgaras.

– Aš visada pasiruošęs. Kaip kurva – ir dieną, ir naktį, – nusišaipė Valdekas.

Jis nuėjo pas Vienaakę, kažką jai pašnabždėjo į ausį, ši nieko nelaukusi įsliuogė į vežimą ir išvilko iš ten savo keturis pistoletus bei dvi trofėjines muškietas.

Valdekas patikrino dagčius ir išdėliojo visą arsenalą ant vežimo pasostės.

Motiejus kažką dėstė apsauginiams, tie pritariamai linkčiojo, keli puolė tankiau sustūminėti vežimus, kad tarp jų negalėtų pralįsti raiteliai.

Staiga tris kartus suūkė apuokas. Valdekas griebė muškietą ir žvilgsniu parodė Edgarui – ne apuokas čia, visai ne apuokas. Gal kur Vokietijoje apuokai ir rėkia kaip isteriškos šarkos, bet čia, šimtamečiuose miškuose, jie karaliai ir kalba lėtai bei solidžiai. Valdeko neapgausi.

Edgaras peršoko laužą ir įsitaisė už vežimo. Motiejus, pamatęs sunerimusius draugus, iš savo vežimo ėmė traukti pistoletus ir muškietas.

Šūvis buvo kurtinamas. Vienas iš apsauginių, buvusių ant kelio, nusirito nuo arklio, kitas šuoliais leidosi į koplytstulpio pusę. Parako dūmai aiškiai rodė, kad būtent jis ir nušovė draugą. Motiejus dar bandė taikytis į jį, bet buvo jau vėlu, medžiai paslėpė bėglį. Tapo aišku, iš kur plėšikai sužinojo apie gurguolę ir ko jie laukė pačiame miško viduryje.

Laukymė, kurioje jie apsistojo, buvo ir spąstai, iš kurių ištrūkti tebuvo vienas siauras takas, bet kartu ir puiki vieta gintis, nes patekti į ją vėlgi buvo galima tik tuo pačiu taku.

Kažkas plėšikų plane nesuveikė taip, kaip turbūt turėjo suveikti, nes puolimas prasidėjo pavėluotai ir gurguolės gynėjams buvo pakankamai laiko ir paruošti muškietas, ir užimti geras pozicijas šaudymui. Tad kai pasirodė pėsčių ir raitų plėšikų būrys ir ėmė spraustis siauru taku į laukymę, juos pasitiko darni aštuonių muškietų salvė.

Penki plėšikai atgulė pakirsti kulkų, kiti, kas prisidengę kritusiųjų kūnais, kas užlindę už medžių, ėmė padrikai šaudyti į gurguolės gynėjus.

Motiejus liepė pasiruošti naujai salvei ir be reikalo nepyškinti.

Užpuolikai vėl pabandė kilti atakon, bet nuaidėjusi darni salvė nusinešė dar trijų gyvybę. Jiems būtinai reikėjo keisti taktiką ir, pasislėpę už medžių, plėšikai surengė trumpą pasitarimą. Vadovavo jiems galingo stoto samdinys vokietis. Nuo viršugalvio iki pat smakro jo veidą į dvi dalis skyrė bjaurus plėštinis randas, apatinės lūpos beveik nebuvo ir dantys kyšojo vos pridengti nukarusių rudų ūsų. Ant veltinio durtinio jis buvo užsivilkęs senovinius grandininius šarvus, o ant krūtinės kabojo sunkus sidabrinis vėrinys. Jo grandis sudarė sidabrinės kaukolės, o pačiame centre, papuošta sidabriniu vainiku, kabojo tikra vaiko, greičiau kūdikio, kaukolė su dviem rubinais vietoj akių. Švepluodamas savo suluošinta burna, vokietis liepė pėstiesiems šauliams darnia ugnimi prispausti gynėjus prie žemės, o raiteliams tuo pat metu pulti gurguolės vežimus ir, prasimušus į vidų, užbaigti visą reikalą kardais ir kirviais. Nieko negailėti, belaisvių neimti. Užteks to, ką ras vežimuose.

Šį kartą viskas ėjosi daug sklandžiau ir muškietų bei pistoletų salvės, keisdamos viena kitą, privertė gynėjus slėpti galvas už vežimų, o tai, be abejo, atsiliepė jų atsakomosios ugnies taiklumui. Vienintelis Valdekas net nebandė prisilenkt ir kelios kulkos nuslydo jo metaliniu viršugalviu, taip sukeldamos dar didesnį Valdeko įniršį. Vienaakė vos spėjo užtaisyti jam pistoletus.

Tuo metu plėšikų raitininkai, paakinti savo vado, puolė gurguolę. Ir gal būtų jie prasiveržę, gal, nebepajėgdami darniai šaudyti, gynėjai juos būtų praleidę. Bet būtent tuo metu Valdekas pasisuko į Vienaakės pusę, pamatė ją susigūžusią, kūnu pridengusią Gabrielių, ir kitas žingsnis Valdekui pasirodė logiškas bei neišvengiamas. Priklaupęs jis pasikišo po savo bige šalia stovinčią parako statinaitę, sugrūdo į jos angą užtaisytą pistoletą ir, prasispraudęs tarp vežimų, vingiuodamas nubėgo į raitininkų pusę.

Dar prieš šią kelionę Valdekas žinojo, kad ji jam bus paskutinė. Ir kalta buvo ne tik vis negerėjanti sveikata, ne beviltiškas Vienaakės sekiojimas paskui Edgarą, –tiesiog artinosi pabaigos laikas senajam kareivai ir dabar tereikėjo kuo vertingiau parduoti savo paskutines akimirkas. O kas gali būti vertingesnio už mieliausios Martos ir jos bamblio išgelbėjimą.

Motiejus ir Edgaras paleido salvę Valdekui pavymui, ir du plėšikai kartu su arkliais krito vidury tako, sukeldami ten nemažą kamšatį. Į patį jo vidurį įbėgęs Valdekas nuspaudė pistoleto gaiduką... 

...Laidoti nebuvo ko. Kūnų makalynėje ryškiai švietė tik Valdeko šalmas. Jį, na, dar ranką, kurią atpažino iš mažučio žiedelio, jau įaugusio į Valdeko pirštą, ir palaidojo laukymėje, beveik toje pat vietoje, kur ir žuvo mozūras. Gabrielius žiūrėjo į tą drobulėn susuktą ranką, skruostais varvėjo ašaros, širdyje atsivėręs plyšys rėkte rėkė. Pirmą kartą Gabrielius kone fiziškai pajuto netekties skausmą... 

Kėdainių margumynai 

Jau daugiau kaip metai jie Kėdainiuose.

Atvykę surado Edgaro gimines, kurie, nieko nelaukdami, griebė provincijos miestelio tingumą už gerklės ir šis, truputėli purkštaudamas, jau šiaušėsi pastoliais, akmentašių kaukšėjimais baidydamas apsnūdusias vištas. Biržų Radvilos, kurie kaip tik periminėjo Kėdainius iš Kiškų, buvo prielankūs permainoms, tuo labiau kad prekybos perspektyva visiškai sutapo su jų planais. Juk dar senolis Radvila Juodasis sakė, kad ateityje prekyba atstos karus ir bus daug naudingesnė už juos.

Tiesą sakant, Kėdainiai nebuvo įprasta provincija, o dar po dešimties–penkiolikos metų jie taps unikaliu miestu visoje LDK. Visų pirma Kėdainiai turėjo du burmistrus, du miesto herbus ir dvi magdeburgijas viename mieste. Mat Janušavos vokiečiai liuteronai išsirūpino atskirą herbą ir Magdeburgo teises. Religinės tolerancijos iš Kėdainių galėjo pasimokyti ir didieji miestai. Miestelyje buvo šešios turgaus aikštės ir kiekviena iš jų apjungė tam tikros konfesijos miestelėnus...