Severin Hoin / unsplash nuotrauka

Tikroji ramybė – tai Kristaus ramybė, neužglaistyta, taurę iki dugno turinčio išgerti Dievo Sūnaus, viską matančio, nepagražinančio ir nepasmerkiančio, ramybė. Jis nesusieja nuodėmės su nusidėjėliu, nes tai du skirtingi dalykai. Mes dažniausiai pjaunam iš peties – nuteisiam ir pasmerkiam. O iš tiesų juk vargšas Judas buvo įkalintas blogo savo poelgio. Sakoma, jei žmogus jaučiasi mylimas ir mylintis, jam nereikia savęs lyginti su kitais, jam nebereikia būti šaunesniam už kitus, ir nereikia ieškoti naudos, kuri iškeltų jį virš kitų. Todėl nelieka ir baimės suklysti, jis nebijo klaidų, nes kai kada nepavykusi giesmė gali būti dieviškesnė už tobulai atliktą. Tai nereiškia, kad nereikia siekti geriausio, kad galima atsipalaiduoti. Tiesiog vedami Dievo drąsiai ženkime savo keliu. Kuo tvirčiau žinome, kodėl juo einame, tuo aiškiau suprasime, kaip tą turime padaryti.

Ištrauka iš kun. Algirdo Toliato knygos „Šeštas jausmas yra pirmas“, Vilnius: Tyto alba, 2018.