Bizantinė Ravenos Šv. Apolinaro Naujojo bažnyčios mozaika

Vieną dieną Jėzus mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti sergančius. 
    Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praardę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidurį ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ 
    Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ 
    O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti: 'Tavo nuodėmės tau atleistos', ar pasakyti: 'Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok?' O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes,– čia jis tarė paralyžiuotajam,– sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. 
    Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų“. 
 

Skaitiniai KV (23)

Iz 35, 1–10: Pats Dievas ateis ir jus išgelbės

Ps 85, 9ab–10. 11–12. 13–14. P.: Štai ateis mūsų Dievas ir mus išgelbės.


Evangelijos skaitinius komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Keletas vyrų, sužinoję, kur yra Jėzus, imasi iniciatyvos. Šiandien mums ši jų iniciatyva gali pasirodyti keistoka. Ardyti stogą namo tam, kad prie Jėzaus kojų paguldytų ligonį... O ką daryti, jei serga giminaitis, kaimynas ar pažįstamas? Juk reikia kažko imtis.

Jėzus. Tąkart žmonėms jis galbūt buvo likęs kaip vienintelė neišnaudota galimybė. Juk, ko gero, visi buvo girdėję apie Jėzaus daromus stebuklus... Kaip neišnaudosi tokios galimybės. Tačiau iš karto susiduriama su problema. Paskui Jėzų seka minios. Jėzus žmonių apsuptyje. Ir keisčiausia yra tai, kad tie, kurie mažiausiai tiki Jėzumi, yra įsitaisę pirmosiose vietose... Taip sakant, ligoniui nėra vietos prie Viešpaties.

Tačiau nėra problemos be išeities. Mūsų tikslas nėra chronologiškai parodyti, ką ir kaip tie išradingi vyrai darė, kokių priemonių ėmėsi, kokius įrankius naudojo ir kiek stogo ardymo procesas užtruko. Mums svarbiausia yra tai, kad paralyžiuotasis pagaliau pateko į tą kambarį, kuriame buvo Jėzus. Pateko, žinoma, sukeldamas nemenką ten buvusių daug žinančių, bet ne visada tikinčių nuostabą: žmogus, negalintis gyventi pilnaverčio gyvenimo, tas, kurį valdo liga, priešais Mokytoją! Gal nereikėjo stengtis, gal nereikėjo nei laiko eikvoti, nei Mokytojo varginti. Viskas išnaudota. Telieka tūnoti kamputyje...

Tačiau nereikia pamiršti, kad paralyžius yra ir Dievo negirdėjimas, Jo nematymas. Tokia ligos forma dar ir šiandien daug ką yra supančiojusi. Tik Jėzus turi priešnuodį šiai ligos formai. Tai – nuodėmių atleidimas. Jėzus išlaisvina paralyžiuotąjį, leidžia, kad jis viešpatautų kasdienybei, o ne ši jam.

Koks svarbus išlaisvinimas iš nuodėmių! Tam iš tiesų reikia ryžtis. Kartais net stogus praardyti. O adventas juk ir yra ne kas kita, kaip tik laikotarpis, per kurį šis darbas dirbamas. Tad imkimės iniciatyvos, kad mes patys, mūsų giminaičiai, kaimynai ar pažįstami atsidurtume prie Viešpaties kojų ir išgirstume: „Kelkis ir vaikščiok. Tavo nuodėmės atleistos. Tavo negalia nugalėta.“ Tad, jei nėra kitos išeities, pirmyn ant stogo ir dirbkime, žinodami, jog kambaryje tikrai yra Jėzus, ir mokydamiesi iš tų keleto paprastų Evangelijos vyrų, nusprendusių padaryti viską, kad paralyžiuotasis atsidurtų prie Viešpaties.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai