J. Swifto „Guliverio kelionės“ bent kiek vyresniems skaitytojams puikiai žinomos nuo vaikystės. Išgirdus knygos pavadinimą akimirksniu, daug negalvojus iškyla nepamirštamas fantasmagoriškas pasakojimas, įžvalgiai nukreiptas į anų dienų aktualijas, žmonių ir visuomenės ydas. Tiesa, visa tai aktualu ir šių dienų žmogui, – naivu būtų tikėtis, kad mūsų visuomenė be ydų…

Vis dėlto šios „Guliverio kelionės“, kurias ką tik išleido leidyka „Jotema“, visiškai kitokios. Tai adaptuotas garsusis Jonathano Swifto šedevras mažiesiems skaitytojams. O tikslas tokio sumanymo (beje, garsių kūrinių adaptavimas – tikrai ne kažin kokia didi naujiena, tai daroma jau seniai visame pasaulyje) labai paprastas: supažindinti jaunuosius skaitytojus su fantastišku kūriniu, pateikti jį kuo priimtiniau ir suprantamiau mažiesiems – per nuotykį ir stebuklą. Su viltimi, kad paaugę jie galbūt paims tikrai nemažą ir neploną J. Swifto „Guliverio kelionių“ knygą ir su susidomėjimu ją perskaitys. Juolab kad pats originalusis kūrinys tikrai nėra paprastas ir rašytas toli gražu ne vaikams.

Juk pradinis J. Swifto sumanymas buvo pasaka suaugusiesiems. Ir autorius tikrai nesiekė skaitytojo suvilioti kažin kokiais juokingais vėjavaikiškais prasimanymais. Patrakėlio Guliverio, laivo gydytojo ir nuotykių ieškotojo, lūpomis autorius stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį į dalykus, kurie jam pačiam kėlė nerimą ir savo neteisybėmis badė akis.

Taigi ši knyga – sutrumpintas pasakojimas apie Guliverio nuotykius nykštukų ir milžinų šalyse. Čia Guliveris susibičiuliauja tiek su nykštukais, tiek su milžinais, susipažįsta su šių valstybių įstatymais, valdovais, netgi pramoksta abiejų kalbų ir, be abejo, patiria daug nuostabių ir negirdėtų neregėtų nuotykių.

Vienoje šalyje garsusis laivo daktaras buvo milžinas, apsuptas mažų žmogeliukų (liliputų). Kitoje Guliveris pats pakliūna tarp gigantų. Trečioje savo kelionėje jis aplanko skrajojančią salą ir susipažįsta su nemirtingųjų karalyste, o paskutinėje kelionėje patenka į protingų arklių ir sužvėrėjusių žmonių šalį.

Be abejo, kaip ir kiekvienoje knygoje mažiesiems skaitytojams, taip ir šioje labai svarbios iliustracijos. Šiose „Guliverio kelionėse“ skaitytojų akį pirmiausia patraukia subtilūs ir iškalbingi piešiniai, kurių autorė – jauna iliustratorė, grafikė Inga Navickaitė.

Jonathanas Swiftas (1727–1745) yra vienas garsiausių pasaulio rašytojų. Anglų prozininkas, satyrikas, publicistas, bažnyčios veikėjas. Kadangi tėvas mirė anksčiau, nei gimė sūnus, tad rašytoją auklėjo dėdė. J. Swiftas gavo geriausią išsilavinimą, įmanomą tuo metu. 1720–1736 m. parašyti geriausi jo eilėraščiai, o 1726 m. paskelbė svarbiausią savo satyrinį romaną „Guliverio kelionės“. Anglų literatūriniame pasaulyje J. Swiftas liko kaip vienas ryškiausių publicistinio žodžio meistrų.