Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka (1989 08 23)

Juozas šventai tarnavo savo vadui, nes buvo gavęs pelningą, svarų postą anoje rytų kaimyno primestoje santvarkoje. Kalbėjo gražiai. Ką ten kalbėjo, kaip paukštis čiulbėjo apie žmonių gerovę, lygybę, o pats niekam nematant ir negirdint uoliai pildė savo kišenę. Žinoma, ne rubliais – doleriais. Nesunkiai medinę vietinę valiutą kaipmat iškeisdavo, nes aukštą vietą užėmė uždumblėjusioje kompartijos hierarchijoje. Galvojo, kad iki gyvos galvos taip bus.

Bet netikėtai dainuojanti revoliucija Lietuvoje užklupo ir išvertė jį iš šilto guolio. Iš pradžių gerokai išgąsdintas Juozas nežinojo, ką daryti. Galiausiai įpykęs, kad neteko didoko lovio, jis ėmė smagiai keikti nepriklausomybės lyderį, visus kitus sąjūdininkus, tačiau, supratęs darąs klaidą, netrukus pakeitė veikimo taktiką.

„Kam keiktis kaip devynioliktojo amžiaus vežikui, kai ir prie naujos valdžios įmanoma šiltai gyventi. Gal net šilčiau, tik kaip prie Sąjūdžio vadovų prilįsti?“ – suko galvą jis.

Ir per vieną vasaros naktį Juozas nuo kairiojo šono persivertė gulėti ant dešiniojo... Ir išsijuosęs jau ėmė girti Sąjūdžio lyderius ir visus jų bendražygius. O labiausiai meilikaujančiai – jų žmonas. Nepamiršo lipšniais žodžiais apdovanoti net Sąjūdžio vadovų gimines... Ir įvyko stebuklas – netrukus Juozas gavo šiltą vietą naujoje valdžioje... Vėl Juozas tapo svarbus. Gal net svarbesnis nei anksčiau. Juk postas kvepėjo nemenkais pinigais. Aišku, jį ne iš karto prileido prie aruodo, tačiau tai buvo tik dienų klausimas.

Juozas seniai gyvena prašmatniame kotedže, o netoli jo buvęs sąjūdininkas Benas – kukliame daugiabutyje. Abu – seniai pažįstami. Dar nuo anų laikų bendrauja. Kai Juozas gavo aukštą postą ir naujoje santvarkoje, Benas tik kraipė galvą iš nuostabos – kaip buvęs aršus anos, supuvusios santvarkos gynėjas, tikriausiai iš visų uoliausių buvusių raudonųjų socializmo tarnų stebėtinai greičiausiai... persitvarkė. Nūnai, ką anksčiau Juozas išsijuosęs šlovino, staiga ėmė visaip dergti. Bjauriausiais, tarytum kokio nepraustaburnio kolūkio traktorininko žodžiais...

Mat ji bala. Ar maža tokių chameleonų buvo tada? Dabar jų yra? Ne apie tai. Benas kelintąsyk norėjo iš naujo įminti seną gyvenimo mįslę: kaip chameleonai randa vietą lyg ir demokratinėje mūsų visuomenėje? Kodėl jie vėl nužengia į mūsų gyvenimą tarytum iš rašytojo Jono Avyžiaus romano „Chameleono spalvos“? Kodėl taip nutinka?

Kažkada bandė išsiaiškinti rašytojas. Dabar Benas stengiasi įsigilinti į prisitaikėlišką ir gyvulišką tokių žmonių gyvenimo būdą. Kas jie, mūsų laikų chameleonai, tarsi jau gimę pataikauti, meluoti, intriguoti? Nesvarbu kam. By iš to nauda jiems būtų. Ir tokiems net mūsų laikais velniškai sekasi. Geriau nei kaip kokioje loterijoje išlošti milijoną. Jie gauna prestižines premijas, net ordinus. Štai ir juda jiems laiko vežimas geidžiama kryptimi.

Įprasta sakyti: moka tokie žmonės gyventi. O Benui, nemokančiam ir nenorinčiam prisitaikyti, meluoti, įpratusiam kaip Sąjūdžio laikais rėžti, kas ant liežuvio pakliuvo, vis mažėja vietos ir naujoje visuomenėje. Jo kurtoje demokratijoje. Kodėl taip atsitiko? Kodėl ir Lietuvoje revoliucijos vaisiais pasinaudojo veik visi buvusieji? Rytą vakarą Beną kankina tikriausiai atsakymų neturintys klausimai.

Dažnai Benas susitinka su Juozu, nes ir iki šiol gyvena šalia vienas kito. Juozas ankstų rytą prieš tarnybą naujoje įstaigoje išsiveda po vieno sostinės mikrorajono parką pavedžioti šunį. O jis, Benas, senu papratimu išeina pasivaikščioti, vis Sąjūdžio laikus bando prisiminti. Jam gera į anuos stebuklo metus nuklysti. Dažniausiai į 1988-uosius – steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą Vilniaus sporto rūmuose. Niekada Benui neišdils iš atminties vaizdai, regėti po pirmosios suvažiavimo dienos.

Buvo jau sutemus. Iš rūmų išėjusius Sąjūdžio suvažiavimo delegatus pasitiko žmonės su valgiais ir gėlėmis... Drauge su jais Benas nužygiavo iki Katedros. Pakeliui į Šventovę kerėjo pastatų languose šviečiančios žvakutės – ryškūs nepriklausomybės žiburėliai. Jie švietė ir iki šiol šviečia Beno širdy. Tokio kito nuostabaus jausmo niekada jis daugiau nepatyrė... Net po daugelio metų jie jam šviečia. Ir tokiomis akimirkomis Benas labai nenorėtų parke susitikti Juozo, tačiau miškelis nedidelis ir to dažnai išvengti tiesiog neįmanoma. Kaip tyčia jis dažnai pasimaišo po kojomis... Ir pirmas jį užkalbina.

„Chi!“ – aną dieną pasijuokė iš Beno:

– Tu rėkavai Sąjūdyje, o aš patylomis stebėjau, kas bus... Kas išlošė?.. – gėrėdamasis savimi, tiesiai šviesiai rėžia naujasis senasis lietuvis.

Benas, pritrenktas akiplėšiškų Juozo žodžių, norėtų tokiam veikėjui rėžti į snukį. Kaip kažkada vienam smagiai kirto garbus parlamentaras... Tačiau nedrįsta. Ne Sąjūdžio laikai. Pasodins... Ir dabar Juozo valdžia, teisybę sunku bus įrodyti. Šitie juozai – ir vėl nepajudinami, ir nepakaltinami...

Pareina Benas iš parko į kuklų savo butą, tarsi karčią piliulę prarijęs. Tačiau ir po tokio pokalbio su Juozu Sąjūdžio idealistas ilgai nesikremta. Jis vis nenustoja gyventi gražios Lietuvos idėja. Jam atrodo, kad kada nors tokia ji taps...