Nathan Anderson/Unsplash.com nuotr.

Prasidėjus adventui bažnyčiose išgirstame skelbimą apie kalėdojimą, siūloma pasikviesti kunigą į namus. Liškiavos parapijos klebonas kun. Jonas Cikana pasakojo apie tai, kas yra kalėdojimas, kaip jam ruoštis ir ko tikėtis iš kalėdojančio kunigo.

Kas yra kalėdojimas? Kokia yra jo prasmė? 

Kalėdojimas, kaip girdime iš paties žodžio, susijęs su Kalėdomis. Tai yra laikas prieš ir po Kalėdų, kai parapijos klebonas ir kiti kunigai lanko parapijiečius namuose. Ankstesniais laikais, kai net iki aštuoniasdešimt procentų lietuvių gyveno kaimuose, o parapijos turėdavo žemės, kurią dirbdavo, laikydavo arklius, klebonas rūpdavosi išlaikyti ne tik bažnyčią ar kleboniją, bet ir bažnyčioje patarnaujančius zakristijoną bei vargonininką, prie klebonijos gyvendavo tarnų. Tad jau prieš Kalėdas visi kartu vykdavo pas parapijiečius ir surinkdavo įvairių pragyvenimui būtinų dalykų. Teko bendrauti su kaimo žmonėmis, kurie dar prisimena, kaip atvažiuodavo keli kinkiniai arklių, vienas renka klebonui, kitas – zakristijonui, trečias – vargonininkui. Ten visko įkraudaavo: ir grūdų, ir mėsos, ir pašaro arkliams. 

Apsilankęs kunigas taip pat pašventindavo namus, pabendraudavo, vaikus paklausinėdavo poterių, duodavo kortelę Velykų išpažinčiai, kurią parapijietis grąžindavo ją atlikęs. Taip klebonas būdavo ramus, kad tikintysis įvykdė Bažnyčios įsakymą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį.

Šiais laikais yra šiek tiek kitaip. Mūsų transportas nebe arkliai, nebeturim tokių ūkių, kuriuos reikėtų išlaikyti. Šiandien pagrindinis tikslas – aplankyti parapijietį, palaiminti namus, pasidomėti, kaip gyvena, gal reikia kokios pagalbos. Tai laikas, kai galima artimiau susipažinti su parapijiečiais, jų šeimomis.

Jei žmonės norėtų, kad pas juos apsilankytų kalėdojantis kunigas, ar reikėtų jį pasikviesti?

Tvarka skiriasi kaimo ir miesto parapijose. Pavyzdžiui, kaimuose žmonėms pakanka paskelbti po Mišių sekmadienį, kad kunigas lankysis tokiame kaime, tokioje gatvėje. Mažuose miesteliuose ir kaimuose klebonai pažįsta žmonės, žino kiek žmonių gali gyventi vienoje ar kitoje gatvėje. Tuo metu jei kunigas nekviestas apsilankytų miesto daugiabutyje, tai tikrai ne visi jį priimtų. Tad dažniausiai yra paskelbiama, kad parapijiečiai gali pasikviesti kunigą į savo namus. Mieste kunigai nebeina nekviesti.

Kaip pasiruošti kalėdojančio kunigo laukiančiai šeimai?

Jei šeima pati pasikviečia, tai reikėtų laiką taip susiderinti, kad visi namiškiai būtų namuose. Kunigui smagu su visais pabendrauti: vaikais, suaugusiais, seneliais. O kai eini paskelbtu laiku, tai džiaugiesi bent vieną šeimos narį namuose radęs. Apie kitus tik papasakoja. 

Toks ir pasiruošimas, nieko kito ir nereikia. Aš kartais sakau žmonėms, kai jie prasitaria vaišių nepasiruošę, kad jų ir nereikia. Nereikia išpustytų namų, juk aš noriu pamatyti jų kasdienybę.

Kun. Jonas Cikana. Marijos Stanulytės nuotrauka

Kaip kalėdojimui ruošiasi kunigas?

Senesni žmonės, prisimenantys kalėdojimą, pasakoja, kad jo laukdavo, nes kunigas atvykęs vaikams visada atveždavo saldainių. Vaikų kunigas paklausinėdavo maldų, tad senoliai pasakoja, kaip jie bijodavo, kad paklausus žinotų, ką atsakyti. Dabar kartais lankantis pas kokią senelę, turinčią anūkų, būna, kad ji klausia, ar prašysiu anūkų pasakyti maldas. Atsakau: jei moki – pasakyk. Bet stengiuosi negąsdinti, kad vaikai nepradėtų bijoti klebono, kuris klausinėja visko.

Tuščiom ateiti netinka, tad prieš aplankymus kažko paieškau. Paprastai visiems nešu vienodą nedidelę dovanėlę, o kitos lauktuvės duodamos atsižvelgiant į situaciją. Aš paieškau knygų. Didelių neprisidėsi, nepaneši, bet kokių mažesnio formato knygelių pasiimu. Susidedu visą tokią amuniciją į krepšį ir atėjęs į namus žiūriu, ko reikėtų, pagal tai, kuo žmogus domisi, kokioje situacijoje gyvena, su kokiomis problemomis susiduria.  

Ar gali vietoje kunigo parapijiečių namuose apsilankyti jo pagalbininkas, pasaulietis, o gal diakonas?

Vienas kalėdojimo tikslų yra palaiminti parapijiečių namus. Diakonas gali tai daryti, tad šiais laikais, kai jau yra net nuolatinių diakonų, tai tikrai kalėdoti gali ir diakonas. O pasaulietis gali padėti kitų apsilankymų metu, kai vyksta kokia apklausa, ar reikia kitokios pagalbos. Kalėdojimas yra susijęs su namų laiminimu, tad tai turi daryti kunigas arba diakonas.

Yra galvojančių, jog kalėdojimas yra būdas surinkti aukas iš tų, kurie paprastai nesilanko bažnyčioje ir neaukoja. Ar tai tiesa? Ar auka kalėdojančiam kunigui yra privaloma?

Tikrai nėra prievolės kažką duoti. Jei žmogus sako, kad negali įsileisti, nes neturi pinigų, aš sakau, kad ateinu ne pinigų. Ateinu pabendrauti su žmogumi, kartu pasimelsti ir namus palaiminti. Ir jei žmogus nori, gali kažkiek paaukoti. 

Ir žinoma, toks apsilankymas yra galimybė žmonėms, kurie nedažnai lankosi bažnyčioje ir paprastai neaukoja, prisidėti prie Bažnyčios išlaikymo. Bet yra ir kiti būdai tai padaryti, pavyzdžiui, atėjus pasiimti kalėdaičių. Kai kuriose parapijose yra paprotys palikti Bažnyčiai metinę auką. Tačiau priimant kalėdojantį kunigą, tikrai nėra prievolės aukoti.

Gareth Harper/unsplash.com

Kada prasideda kalėdojimas ir kada jis baigiasi?

Pats žodis pasako, kad kalėdojimas turėtų prasidėti prieš Kalėdas, tai yra advento metu, ir paprastai baigiasi Grabnyčių švente, kai baigiasi Kalėdinio laiko giesmės ir bažnyčiose nuimami to laiko papuošimai. Na, o jei kalėdojimą vadinsime parapijiečių lankymo laiku, tai tokiam laikui apribojimų nėra, prisitaikoma prie situacijos, net ir vasarą gali kunigai lankytis svečiuose ir laiminti namus, to tikrai pasitaiko.

Kartais būna, kad klebonai nespėja visų parapijiečių aplankyti prieš Kalėdas ir Kalėdų laiku. Adventas yra trumpas, daug yra kitų pasiruošimo darbų, veiklų. Aš, pavyzdžiui, pradedu lankyti parapijiečius tik po Kalėdų, net iki Velykų. Kiti priekaištauja, kad Kalėdos pasibaigė, kur aš čia einu. Atsakau, kad aš ne „Kalėdoju“, bet lankau parapijiečius. Bažnyčioje skelbiu, kad prasideda parapijiečių lankymo laikas.