Marius Povilas Elijas Martynenko. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių. Gyveno vienuolyne. Savamokslis pirotechnikas, kurio vienas iš bandymų baigėsi itin dramatiškai. Studijavo filosofiją ir vertimą. Tapo slemo poezijos Europos čempionato prizininku. Išleido pirmąją knygą. Ir jam vos 25-eri. Tai MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO, šiandien – vaidybos studentas ir aktorius, besimatuojantis pirmuosius savo vaidmenis teatre.

Gruodžio 13–14 d. jis lips į sceną Oskaro Koršunovo spektaklyje „Apvalytieji“ pagal kontroversiškos britų dramaturgės Sarah Kane pjesę. Apie tai kalbamės su pačiu M. P. E. Martynenko.

Dar prieš keletą metų tavo biografijoje aktorystės nebuvo, dažnas nebūtų pagalvojęs, kad ji atsiras. Kas pasisuko tavo galvoje, kad iki tol rašęs, dalyvavęs slemuose atsidūrei ties stojamųjų į vaidybą slenksčiu?

Baigęs gimnaziją blaškiausi po įvairias sritis. Studijavau filosofiją, vertimą, suskaičiavau, kad dirbau vienuolikoje skirtingų darboviečių, metus gyvenau vienuolyne. Vieną dieną pagalvojau, kad tai, ką darau laisvalaikiu, nesvarbu, kurioje šalyje būčiau ar kokius darbus bedirbčiau, yra susiję su scena. Performansai, vakarai, pasirodymai ir visa kita. Pagalvojau, kad gal ne pro šalį būtų išmokti sceninių įgūdžių. Pats stojimas buvo labai spontaniškas, impulsyvus. Viena draugė paklausė, kodėl gi man nepabandžius, ir atėjau į stojamuosius net nespėjęs tinkamai jiems pasiruošti.

Ar bent kada būtum pagalvojęs, kad jau pačiame pirmame kurse gausi vaidmenį paties kurso vadovo, režisieriaus O. Koršunovo spektaklyje?

Tikrai ne. Mane nustebino šis įvykis. Žinią gavau iš Dariaus Meškausko, specialybės dėstytojo. Tuo metu buvau Briuselyje, dalyvau Europos slemo čempionate. Naujiena užgožė visą tą kontekstą, buvau apstulbęs. Tais pačiais metais vaidinti pasikvietė ir Vytautas Rumšas vyresnysis į spektaklį „Mindaugo valdžia“. Dabar filmuojuosi pas Šarūną Bartą, jo filme gavau pagrindinį vaidmenį, neseniai pakvietė vaidinti į Jono Vaitkaus „Atžalyną“. Manęs iki šiol dar neapleidžia nuostaba ir dėkingumas už visa tai. Kartais net sunku patikėti, atrodo, kad man labai pasisekė. Ypač ta sėkmė atrodo didelė, kai imu stipriai abejoti savo paties sugebėjimais.

Kokį „Apvalytųjų“ peizažą piešei savo galvoje tik paėmęs į rankas pjesę, pabuvęs pirmose repeticijose?

Iš pradžių buvo keblu, nes turėjau tik menkus vaidybos pradmenis – akademijoje tuo metu atlikome užduotis – daiktai, gyvūnai ir panašiai. Bet kolegos buvo geranoriški, per repeticijas padrąsino. Pati pjesė ją skaitant, neturint scenografinio vaizdo galvoje atrodė tamsi, fantasmagoriška. Tačiau jau vaidinant supratau, kad Saros Kane kūryboje yra kažkoks nepaaiškinamas šviesotamsos dėsnis – atrodo, kad būna taip tamsu, kad staiga nušvinta akinanti šviesa. Kaip ir žmogaus skausmo slenkstis – jį peržengęs skausmas tampa nebejuntamas.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO: Pats kurdamas negaliu visiškai atsiplėšti nuo kasdienių, gyvenimiškų kontekstų ir rutinos. Juose ir gimsta kūriniai. Juose atradus kokį nors prasmės trupinį, stebuklo fragmentą, nuostabos akimirksnį.

Tavo vaidinamas Robinas – kas jis? Koks jis? Ko jis ieško ir neranda?

Kartais man regisi, kad tam tikra prasme jis yra „dievo durnelis“ – gan vaikiškai, naiviai suvokiantis pasaulį ir jame veikiantis su tam tikru neadekvatumu. Manau, kad esminė jo problema yra ne tai, kad jis neranda kažko, ko ieško. Mano manymu, jam trūksta žmogiško artumo, bendradvasio žmogaus. Jis bando sukurti ryšį su Greis. Jis stipriai jaučia tą trūkumą, stygių, tačiau nesugeba jo suformuluoti, artikuliuoti įprastomis mums formomis. Iš to ir kyla tam tikras neadekvatumas, skausmas, galiausiai tai jį priveda iki paskutinio jo veiksmo spektaklyje – nenoriu atskleisti, koks jis, dėl tų žmonių, kurie dar nematė spektaklio.

Permetus akimis tavo gyvenimiškąją biografiją, pirma kylanti mintis – Mariaus von Mayenburgo Ugnies veidoKurtas, linkęs į piromaniją. Ar pats kurdamas dažnai ieškai atitikmenų savo gyvenime ir kasdienybėje?

Kai pirmą kartą mačiau „Ugnies veidą“, jaučiau, kad ta medžiaga labai artima. Toks fundamentalus alkis, troškimas. Pats kurdamas negaliu visiškai atsiplėšti nuo kasdienių, gyvenimiškų kontekstų ir rutinos. Juose ir gimsta kūriniai. Juose atradus kokį nors prasmės trupinį, stebuklo fragmentą, nuostabos akimirksnį. Kiek tai susiję su literatūrine kūryba – tekstuose figūruoja mano paties gyvenimas. Kol kas jame neišsisėmę visi turiniai, dėl to dar nekrypstu grynosios fikcijos link.

Pamėginkime kiek pasvajoti – kaip atrodytų tavo akistata su „Ugnies veidoKurto vaidmeniu?

Man pačiam tai artimas personažas. Man artimi pasirodė jo teiginiai pjesėje, ir man patiko jo keliami klausimai. Kaip pats kurčiau šį vaidmenį? Sunku pasakyti, didelis darbas kuriant vaidmenį tenka ir aktoriui, ir režisieriui. Manau, kad visi mes turime kurtišką pradą viduje, mumyse užtenka destruktyvumo, kad kažkur tamsiausiose kertelėse aptiktumėme turintys potencialą sudeginti visą pasaulį. Bet ne dėl pačios destrukcijos savaime. Man regis, Kurtas tarnauja ne naikinimui. Tam tikra prasme jis toks pat filosofas, kaip ir Sokratas – pasiryžęs paaukoti savo gyvybę, užuot išsižadėjęs idėjos. Iš tokio žiūros taško pradėčiau artintis prie šio vaidmens.

Sarah Kane „Apvalytieji“ (rež. Oskaras Koršunovas) – gruodžio 13–14 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Pradžia 19 val.