Šokėjas ir choreografas Marius Pinigis. Videoreportažo stop kadras.

O aš atsikėliau vieną rytą ir suvokiau savo ribotumą. Mano kūnas mane apibrėžia, ir judu vis dėlto taip, kaip mane veikia supanti aplinka. Gyvenu stačių kampų karalystėje: taisyklingą stačiakampį įžiūriu stovėdama priešais savo daugiabutį, rašomąjį stalą, veidrodį ir pufą. Kilimėlis šalia mano lovos kvadratinis. Tad tik toks ir skirtumas. Einu tiesiai, pasisuku į dešinę, tada į kairę, atsisėdu. Vertikalu, gražu, tvarkinga, viskas tobula ir pagal taisykles. Ir kam gi sukti sau galvą, kai prisitaikai prie to, ką kiti sukūrė?

Kampuota visuomenė

Su apmąstymais, ar aš kaip unikalus individas moku judėti, susiduriame ne dažnai. Juk vaikštant į darbą, į universitetą užtenka paprastų žingsnių, paprasto pasilenkimo ar įsėdimo į automobilį bei autobusą. Šie veiksmai nereikalauja didesnių plastikos ar lankstumo sugebėjimų. Ir vis dėlto, ką reiškia keisti savo padėtį erdvėje, nėra iki galo aišku. Žinome nebent tik tai, jog kiekvienas iš mūsų tai darome skirtingai, tačiau ar to užtenka? Dabartinė visuomenė stebina savo kūno galimybių ribotumu, kurį lemia prisitaikymas prie visko, ką žmogus, kurdamas, keisdamas, ir pritaikydamas sau gamtoje sukūrė, pvz.: skirtingos architektūros pastatus. Nors jie ir yra įkomponuojami į egzistuojančią erdvę bei supančią aplinką, stengiantis kurti stilių tęstinumą, tačiau joje žmogus išlieka toks pat – suvaržytas ir judantis maža amplitude.

„Pastaruoju metu ypatingai daug žmonių atrado sportą, bėgimą, sporto klubus. Sportas man kažkuria prasme yra simbolis mūsų šiuolaikinės visuomenės. Tai yra, kampuotos visuomenės. Mes gyvenam pastatuose, kurie yra super tvarkingi, stačiakampio formų ir iš esmės yra linijinis judėjimas. Tai šiuolaikinis žmogus yra linijinis žmogus“, – sako žymus šokėjas ir choreografas, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas bei Kaune veikiančios „Judesio laboratorijos“ įkūrėjas, Marius Pinigis, čia pat pabrėždamas, jog sportas jokiu būdu nėra blogai, tačiau jo poveikis žmogui skiriasi nuo to, kurį suteikia tam tikro judėjimo paieškos, kurios „Judesio laboratorijoje“ ir vyksta.

Aš – gamtos dalis

„Aš vertikaliai atsisėdu, vertikaliai atsistoju, vertikaliai pasilenkiu, pasisukau į šoną, bet iš esmės nebesu gamtos dalis. Kai mes atsiduriam gamtoje, yra natūrali tėkmė. Medis yra tobulas todėl, kad jis tiesiog yra, jo forma yra savyje netobula. Žodis „tobulas“ yra jau žmogaus primestas. Tobulas yra tiesi linija, bet iš esmės gamtoje tobulumas slypi būtent įvairiose formose“, – savo apmąstymais dalinasi Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos laureatas Marius.

Prigimties ignoravimas ir nuolatinis savęs ir savo minčių kontroliavimas tolina žmogų nuo gamtos ir tuo pačiu nuo savęs. Pamažu gimsta linijinis žmogus, kuriam tapatybė nebesisieja nei su gamta, nei su būtinybe laisvai judėti, o juk žmogui svarbu valdyti savo kūną ir suvokti jo galimybes, nes tai būdas pažinti save geriau. Ieškodamas naujų judesių galimybių žmogus palaiko sveikatą, tobulina kūrybiškumą ir kaip M. Pinigis pabrėžia: „pasidaro sąmoningesnis su aplinka, kas vyksta aplink jį. Todėl apskritai, judėjimas yra galbūt aukščiausia forma, kaip žmogus gali save suprasti.“

„Judesio laboratorija“ – vieta, kur mokomasi judėti

Marius Pinigis yra vienas iš trenerių, kuris veda judesio praktikos užsiėmimus „Judesio laboratorijoje“ Kaune. Ši erdvė suburia žmones, turinčius skirtingas patirtis. Vieni iš jų šoka šiuolaikinį ar gatvės šokius, kiti užsiiminėja kovos menais, yra ir tokių, kurie apskritai nėra praktikavę judesio menų. Dėl tokios žmonių įvairovės pamokos yra vedamos kompleksiškos, tai yra leidžiančios įtraukti ir sudominti kiekvieną atėjusį. Marius pamini, jog žiniomis yra dalijamasi, vyksta abipusis dialogas tarp mokytojo ir mokinių. Pagrindinis tikslas čia yra ieškoti kažko, kas būtų įdomu, aktualu, leistų praturtėti ne tik kaip šokėjams, bet ir kaip žmonėms.

„Labiausiai mane džiugina stebint, kai žmonės juda, tai yra būtent atradimo džiaugsmas ir kartais ir kančia. Bet kančia ta gerąja prasme, kai žmogus yra pasimetime ir jis ieško kelio į save. Per judesį jisai patobulėja kiekvieną dieną ir tą smagu matyti“, – šypsosi Marius.

O aš nuėjau miegoti vieną vakarą, jausdama savo kūną kaip niekad anksčiau. Jutau rodos viską, didįjį savo dešinės pėdos pirštą, kairį kelią... Tada susimąsčiau. Šiandien tuščioje erdvėje radau save, tokia mažytę, besislepiančią. Tada leidau jai atsistoti ir judėti taip, kaip tik širdis norėjo ir visai greitai pastebėjau, kad noro ir drąsos neužtenka. Tai tik pirmieji žingsniai, kurie atveria ilgą ir nesibaigiantį kelią. Mokymosi ir savęs ieškojimo kelią. Dabar einu miegot ramiai, nes juk žinau, manęs laukia dar daug naujų, neatrastų dalykų.

Parengė VDU studentai Vaida Eirošiūtė, Ignas Lokcikas, Kamilė Barkauskaitė ir Ieva Šveckytė