Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 8-ajame numeryje).

Monika ir Justas Tekučiai

Evgenios Levin nuotrauka

Monika ir Justas Tekučiai liudijo savo tikėjimą per popiežiaus susitikimą su jaunimu sostinės katedros aikštėje rugsėjo 22-ąją. Jų liudijimą galite skaityti čia

Kokia jūsų istorija?

Justas: Susitikome prieš 7 metus. Man įstrigo Monikos akys, jų tyrumas, kuris, atrodo, kiaurai mato mano nuodėmes. Iš karto supratau, kad noriu, jog ji būtų mano žmona, o tam turiu pakeisti savo gyvenimą. Netrukus išgyvenau tikrą atsivertimą, pirmą kartą gyvenime verkiau visą dieną, buvau išpažinties, nors ir anksčiau buvau tikintis, tik formaliai. Vėliau sekė gražūs draugystės metai. Pasirinkome draugauti skaisčiai. Po kelių metų supratome, kad norime tuoktis, bet niekaip neradau norimo darbo. Tai išmušė iš vėžių, pradėjau abejoti viskuo, kol vienas kunigas priminė man, kad nėra vieno teisingo kelio, Dievas laimina visus mūsų sprendimus ir esu laisvas rinktis. Netrukus darbas atsirado ir mes susituokėme. Išgyvenome aukso amžių, Monika pradėjo lauktis, bet paaiškėjo, kad mūsų labai norėtas vaikelis nebesivysto – mirė. Tai buvo didžiausias išbandymas, ypač Monikai. Ir Dievą kaltinom, ir save. Žmona stengėsi kalbėti apie tai su kitais, vėliau ir kitoms tai patyrusioms moterims padėjo. Kol galiausiai iškeliavom į Kiniją, ten supratom, kad žmona vėl laukiasi. Tada mokėmės besąlygiškai pasitikėti Dievu ir viską Jam atiduoti. Buvo nemažai nerimo ir baimės, kad tik neatsitiktų taip, kaip su pirmuoju vaiku. Labai gelbėjo mėgstamų Biblijos eilučių kartojimas. Dabar auginam 1metų ir 9 mėnesių dukrą, laukiame dar vieno vaikelio ir stengiamės kasdienybėj atrasti vietos Dievui trumpai pasimelsdami, laimindami, dėkodami, dalyvaudami Mišiose. Draugė vienuolė gerai apibūdino šitą etapą – Dievas vaikšto tarp puodų. Jam turbūt ir ten patinka.  

Kodėl sutikote savo gyvenimo istoriją atskleisti prieš tiek daug žmonių? Žinau, kad jums šis pasiūlymas buvo netikėtas.

Justas: Supratome, kad ne mes čia svarbiausi, o tiesiog einame perduoti žinios. Tikime, kad mūsų patirtis gali kam nors padėti. Bent truputį.

Jūsų istorijoje yra daug jautrių dalykų. Bet noriu šiek tiek daugiau pakalbinti ir apie Jūsų tarpusavio santykius. Monika, šiandien daugelis tikinčių merginų jaudinasi dėl to, kad tikinčių vaikinų nėra daug, o ir tie nelabai skuba pirštis. Kai susitikote su Justu, jis pamatė jūsų tyras akis, o ką pamatėte jūs?

Monika: Tuo metu, kai mes susitikome, buvau užsiėmusi pasaulio gerinimu: dirbau su neįgaliaisiais, savanoriavau, studijavau, keliavau. Vyro neieškojau, nes ir taip jaučiau pilnatvę. Justas tiesiog užkariavo mane, kad ir kaip tai juokingai beskambėtų. Ateidavo savanoriauti, pagamindavo man tobulus pietus, visada pasisiūlydavo padėti, palydėdavo namo. Stebėjau, kaip jis elgiasi su neįgaliaisiais, koks sąmoningas, kantrus ir dėmesingas jiems buvo. Labai patiko jo humoro jausmas. Visa tai mane ir papirko. Mačiau, kad jam buvo svarbus Dievas, turėjome tokias pačias vertybes. Mačiau jo tyrą širdį ir didelį norą būti kartu. Ko daugiau reikia?

Monika ir Justas Tekučiai

Evgenios Levin nuotrauka

Ar nekilo minčių, „nuleisti kartelę“ savo būsimo vyro atžvilgiu? Ar būtumėte tekėjusi, jeigu jis būtų netikintis?

Monika: Kad ir koks svarbus man būtų tikėjimas, kalbant apie kitą žmogų, man dar svarbesnė yra jo širdis ir darbai, pastangos dėl bendro gėrio. Kam tas tikėjimas, jei nėra jį liudijančių darbų? Jei jis nebūtų tikintis, bet turėtų visas tas savybes, vertybes, požiūrį, manau, kad tekėčiau. Justas moka stengtis dėl bendro mūsų gėrio. Mes abu vienas dėl kito stengiamės. Kai vadovaujamasi tokia nuostata, manau, kad bet kokių tikėjimų žmonės puikiai sugyventų.

Justai, dėl Monikos pasirinkote savanoriauti su neįgaliaisiais. Ką jums davė ši patirtis?

Justas: Kažkur savanoriauti nusprendžiau dar iki susitikimo su Monika, kai gyvenau ir mokiausi Danijoje. Ten mano gyvenimas nebuvo labai šventas, visgi viduje jutau, kad noriu daryti kažką prasmingo, padėti kitiems. Kita vertus, labai tikėjau, kad savanorystė gali padėti man pačiam suprasti, ko noriu, kokia mano kryptis, pašaukimas. Grįžęs į Lietuvą ieškojau savanorystės vietos, o pamatęs Moniką daugiau klausimų nebekėliau. Kitą dieną atėjau pas neįgaliuosius.

Ši patirtis man davė žmoną. Be to, man ten buvo smagu: gera savanorių komanda, neįgalieji, kurie moka suteikti žymiai daugiau meilės nei mes, sveikieji. Išmokau iš jų paprastumo, jie juk nerūšiuoja žmonių – visus priima ir myli.

Justai, koks yra jūsų, kaip tėčio ir vyro vaidmuo šeimoje? Iš kur semiatės įkvėpimo ir į ką lygiuojatės?

Justas: Visų pirma, noriu užtikrinti stabilumą ir saugumą – tiek emocinį, tiek fizinį ar finansinį. Taip pat, esant krizinei situacijai, visada stengiuosi išlaikyti šaltą protą.

Tiesą pasakius, neturiu kažkokių idealų. Labiausiai įkvepia šeimos, kurios dalinasi savo gerąja patirtimi, rūpesčiais, o taip pat perskaitytos knygos, išklausytos paskaitos. Manau, kad tėvystės reikia mokytis. Dar mums patinka diskutuoti apie filmuose, spektakliuose matytas situacijas, kurias patiria šeimos. Reflektuodami jas taip pat mokomės.

Daugelį jaunų žmonių vargina įvairūs turtiniai klausimai. Jie nori turėti savo būstą, geras pajamas, kad galėtų susilaukti vaikų. Kiek šie dalykai buvo svarbūs jums? Ir kiek, jūsų manymu, reikia uždirbti ir kaip būti materialiai apsirūpinus, kad būtų galima auginti vaikus?

Justas: Aišku, mums buvo svarbu, kad abu dirbtume ir galėtume išlaikyti šeimą. Bet tik tiek. Nei savo būsto, nei didelių santaupų neturėjome ir neturime. Mums svarbu, kad galėtume oriai gyventi. Mes manome, kad svarbiausia yra patirtys – kartais ekstremalus žygis su bendraminčiais po pelkes gali duoti žymiai daugiau nei egzotinė kelionė. Labai norėtume turėti savo namus, uždirbti daugiau pinigų, bet aiškiai suvokiame, kad visko iš karto turėti nepavyks. Dabar auginame vaikus, vadinasi, kažkiek turime sumažinti ir poreikius. Ateis laikas, darbui skirsime daugiau laiko, jėgų ir viską turėsime. Dievas davė dantis, duos ir duonos.

Matėme pavyzdžius, kai žmonės draugauja daugiau nei 10 metų, turėdami užsibrėžtus finansinius tikslus, kurie vis augdavo didėjant ir poreikiams. Deja, tai baigėsi skyrybomis. Ir tokių situacijų yra ne viena. Kiekvienas sutiktas gali papasakoti panašių istorijų. Vadinasi, ne finansai yra esmė, o gebėjimas džiaugtis ir jaustis dėkingam už tai, ką turi.

Deja, niekas negali apsaugoti nuo skaudžių nelaimių. Dažnai apie jas pasipasakojama tik patiems artimiausiems. Kaip tinkamai reaguoti išgirdus apie tai, kad šeima neteko savo vaikelio?

Justas: Tiesiog priimti tą šeimą, būti su tais žmonėmis, kaip jiems tuo metu norisi – išklausyti, jei jie nori kalbėti, juoktis kartu, jei tuo metu jie to nori ir gali. Vaiko netekimas, nesvarbu, ar tai įvyksta jam dar tebebūnant motinos įsčiose, ar jau suaugus, yra gedulas. Nėra nustatyta, kiek jis turi trukti. Aplinkiniams žmonėms dažnai norisi gedulą pagreitinti, stengtis ignoruoti netektį, nekalbėti apie tai. Visgi esu įsitikinusi, kad susitaikymas ir ramybė ateina tik priėmus visus kylančius jausmus. Mes davėme savo mirusiam vaikui vardą, nors nei lyties nežinojome. Tas vaikas yra mūsų gyvenimo dalis, nesvarbu, kad jo net nematėme.

Turbūt prieš santuoką lankėte sužadėtinių kursus. Kaip manote, ar per juos skiriamas dėmesys lytiškumui turėtų apimti ir liudijimus apie skaudžių patirčių išgyvenimus ir galimybę sulaukti pagalbos?

Monika: Galbūt... Kita vertus, kam gąsdinti žmones? Apskritai, jei žmonės atviriau dalintųsi tikru savo gyvenimu, o ne siektų atrodyti kuo tobulesni, gyvenimas būtų lengvesnis, o netektys ramiau išgyvenamos, nes tai, kad esi ne vienas, teikia vilties.

Ar žinote daugiau porų, kurios išgyveno tai, ką ir jūs? Ar netekusieji kūdikio gali rasti pagalbos savitarpio paramos grupėse?

Monika: Statistika rodo, kad net trečdalis nėštumų baigiasi persileidimu, daug moterų to net nesužino ir nepastebi. Tame nėra mistikos, tiesiog taip atsitinka. Mes neieškojome pagalbos specialiose grupelėse. Mūsų pažįstamų rate buvo daug žmonių, kurie tai patyrė ir noriai dalinosi savo patirtimi, išgyvenimais. Tai labai padėjo mums suprasti, kad persileidimas arba nesivystantis nėštumas nėra nuosprendis ir kad mes ne vieni. Daugybė tai patyrusių šeimų susilaukė ne vieno sveiko vaiko. Todėl šios patirtys tikrai teikė vilties ir stiprino. Galiausiai mes patys padėjome draugams, pažįstamiems, kai juos tai ištiko.

Kada išgyventi sunkumai sustiprina, o kada gali sugriauti santykius, ir kiek tai priklauso nuo tikėjimo Dievu? Ką daryti, kad net ir per sunkumus savo santykiuose artėtume vienas prie kito?

Monika: Visada, kai abu žmonės stengiasi vienas dėl kito, viskas išeina į gera. O jei jie dar remiasi į Dievą, pavesdami Jam kiekvieną savo gyvenimo situaciją, neabejotinai augs ir gilės jų tarpusavio santykiai, o per tai ir ryšys su Viešpačiu. Taigi, bet kokioje situacijoje siekti ne tik savo, bet ir sutuoktinio gėrio yra ta laimingo gyvenimo sąlyga, kurią mes atradome.

Kai galvojate apie visus tuos žmones, kuriems kalbėjote, Bažnyčią Lietuvoje, ko norėtumėte jiems palinkėti?

Monika: Drąsos gyventi tiesoje, priimant savo gyvenimo bangavimą.

Justas: Kantriai išbūnant tame, kas sunku, slegia ir nebijant džiaugtis tuo, ką turime.