Režisierius Agnius Jankevičius. Justės Vyšniauskaitės / „Kaunas pilnas kultūros“ nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš „Kaunas pilnas kultūros“.

Su AGNIUMI JANKEVIČIUMI susitikome pakalbėti prie Kauno nacionalinio dramos teatro Rūtos salės, kur gruodžio 19-ąją įvyks režisieriaus spektaklio „Šventė“ premjera. Režisierius papasakojo, kas jį išgelbėjo nuo meninės krizės, kaip jo kūrybinis procesas susijęs su Nicku Cave'u ir kodėl repetuodamas su aktoriais vaidino gatvėje sutiktiems praeiviams.

„Šventė“ – ne pirmas jūsų prisilietimas prie Juozo Grušo kūrybos. Esate režisavęs šio dramaturgo „Barborą Radvilaitę“ LRT radijuje. Kuo jus traukia šis autorius ir kaip kilo idėja kurti šį spektaklį?

Aš tai pavadinčiau avantiūra, nes pats literatūrinis pagrindas – trys J. Grušo paradoksinės novelės – yra labai trumputės. Iš tiesų „Šventė“ nėra tiesiog originalaus teksto inscenizacija. Perskaitęs noveles iškart supratau, kad jos turėtų būti tiesiog atspirtis autorinei kūrybai. Novelės atsiskleidžia per pagrindinę veikėją Konstanciją, kuri pačiame spektaklyje net nepasirodo, apie ją šneka kiti personažai. Taip pat, mano supratimu, šias tris noveles jungia lietuviškas tautinis kaltės jausmas. Pasitelkus šiuos du elementus buvo parašytas autorinis tekstas. Jo struktūra gal kiek netradicinė, nes tai bus keturių veikėjų atskiri monologai. Ir ne visi veikėjai yra žmonės.

Statyti „Šventę“ man pasiūlė teatras. Daugelis žmonių labai skeptiškai žiūri, jeigu režisieriui yra pasiūloma ką nors kurti. Aš į šitą dalyką žiūriu labai paprastai. Jeigu gyvenime man kažkas siūlo kažką turėti ar daryti ir aš priimu pasiūlymą, mano asmenybė nuo to nė kiek nenukenčia. Aš kiekvieną pakvietimą priimu pirmiausia tiesiog kaip pasiūlymą, taip pat ir kaip iššūkį. Tai, kas man yra siūloma, jau plaukia ne iš manęs. Tai yra kažkas kita, ko aš galbūt dar nepažįstu. Kadangi aš kaip žmogus esu ribojamas savo įpročių, pasiūlymai iš šono visada yra galimybė plėstis. Todėl aš labai mielai viską priimu.

Naujausiuose jūsų spektakliuose daug dėmesio skiriama žmogaus išskirtinumui, nepritapimui prie visuomenės ir savęs paieškai. Kodėl jums svarbi ši tema?

Tai turbūt iš esmės susiję su manimi kaip asmeniu. Man atrodo, kad atstūmimo, opozicijos momentas mano kūryboje visada buvo. Visuose spektakliuose ši tema yra. Ar šiuo metu tai yra paūmėję, nežinau. Aš apie tai nemąsčiau, nes išvis apie save labai mažai galvoju. Man neįdomu mąstyti apie save. Mane domina, ką daro kiti, kodėl kiti elgiasi taip, kaip elgiasi. O per daug į save žiūrėti yra nesveika. Iš esmės tai – tiesiog mano asmenybės dalis ir prielankumas tiems, kurių nemato.

Ir norisi juos parodyti?

Norisi pakalbėti. Kokiu nors būdu, gal paradoksiniu, gal ir kiek agresyviu, gal tiesioginiu būdu. Priėjimų yra įvairių. Tiesiog apie tai užsiminti tam tikrame kontekste. Aš į žmogų žiūriu kaip į visatą, kaip į unikumą. Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Nė vienas neturėtų galvoti, kad yra kažkuo menkesnis už kitą, nes kiekvienas viduje yra nepakartojamas.

AGNIUS JANKEVIČIUS: Suorganizuoju susitikimus su visais aktoriais, ir mes pasikalbame po maždaug dešimt minučių. Po tų dešimties minučių aš tiesiog suprantu, ar galėčiau eiti su žmogumi vogti, ar ne. Jeigu galiu eiti vogti, tai tikrai galiu kartu dirbti. Tai vienintelis kriterijus, visa kita man nesvarbu.

Kyla įspūdis, kad vienaip ar kitaip norite atgręžti visuomenę į tai, ką dažniausiai stengiamasi ignoruoti. Ar taip ir yra?

Visuomenės atžvilgiu neturiu jokių iliuzijų. Nesiekiu globaliai keisti visuomenės, nes manau, kad tai tiesiog yra neįmanoma. Jeigu mano darbai ir yra orientuoti į kažkokį pokytį visuomenės ar individo sąmonėje, tai jie yra visiškai partizaniniai. Sakykim, aš žinau, kad mes su komanda sukuriame kažkokį spektaklį. Spektaklis yra kaip artikuliuotas sakinys, kurį aš, padedant aktoriams, pasakysiu žmonėms. Man išties labai svarbu ir net malonu pamatyti, kas užmezga kontaktą su spektakliu ir kas – ne. Tada man labai aišku, su kuo man ne pakeliui. Aš niekuomet nesijaudinu dėl tų, kuriems nepatinka spektaklis, nes mums tiesiog ne pakeliui. Su dalimi žiūrovų ryšį vienaip ar kitaip užmezgame.

Savo spektaklius kuriate įvairiuose Lietuvos teatruose. Kas nulemia sprendimą, kuriame teatre norite pristatyti spektaklį?

Dažniausiai, tiesiog vaikščiodamas gatvėmis, susitinku kurio nors teatro direktorių, ir pradedame kalbėti, ką galėčiau pas juos sukurti. Mes bendraujame ir ieškome bendrų sąlyčio taškų. Išsiaiškiname, kokia yra jo vizija ir kaip ji derinasi su mano galimybėmis. Kitais atvejais aš tiesiog susirandu kokią nors pjesę ar literatūros kūrinį, ar šiaip idėją, užrašau ją gana detaliai ir išsiunčiu elektroninius laiškus visiems teatrams. Kas atsiliepia, tas atsiliepia. Visuose teatruose yra aktoriai, todėl visur galima statyti spektaklius.

O kokie yra svarbiausi kriterijai renkantis aktorius?

Svarbiausias kriterijus yra gebėjimas kokybiškai būti kartu. Jeigu teatre dirbu pirmą kartą, renkuosi aktorius pagal intuiciją. Suorganizuoju susitikimus su visais aktoriais, ir mes pasikalbame po maždaug dešimt minučių. Po tų dešimties minučių aš tiesiog suprantu, ar galėčiau eiti su žmogumi vogti, ar ne. Jeigu galiu eiti vogti, tai tikrai galiu kartu dirbti. Tai vienintelis kriterijus, visa kita man nesvarbu.

O jeigu teatre esu ne pirmą kartą, tai jau būna susiformavusi grupė žmonių, su kuriais mes esame išsibandę laike ir buvimu kartu. Aš ir šiaip esu atviras pasiūlymams. Jeigu pas mane ateina aktoriai ir pasako, kad nori dirbti, tai parodo, jog jie vertina tai, ką aš kuriu, ir aš juos visada pakviečiu.

Ar nuolatinis darbas skirtinguose teatruose, miestuose ir net šalyse suteikia daugiau laisvės formų paieškai, pagimdo daugiau idėjų?

Manau, tai labai individualus dalykas. Asmeniškai nelabai jaučiu, kad man keliavimas ką nors duoda. Iš esmės galiu pasakyti, kad teatras ir darbas jame man nėra naujų idėjų katalizatorius. Tai yra vieta, kur aš atiduodu, bet imu aš iš visai kitur. Labai retai gaunu kokių nors inspiracijų iš teatro.

O iš kur ateina idėjos?

Anksčiau daug idėjų semdavausi iš kino. Vis dėlto prieš kelerius metus tiesiog nustojau jį žiūrėti. Tiesiog perdegiau. Pajutau, kad žiūrint meninį filmą mane ištinka mažas panikos priepuolis. O kas bus, jeigu jis man nepatiks? Dėl to pastaruosius ketverius metus žiūriu labai mažai meninių filmų, bet labai daug dokumentikos. Taip pat labai domiuosi astrologija, Rytų religija, krikščionybe ir sektomis. Mane domina Antrojo pasaulinio karo genezė ir juodosios politinės technologijos. Vis dėlto kasdienybė yra tai, kas viską suorganizuoja ir suteikia širdį. Nėra didesnio idėjų šaltinio ir katalizatoriaus nei kiekviena nauja diena, ateinanti pas tave. Neturiu galvoje jokių grandiozinių įvykių. Kuo daugiau triukšmo, tuo mažiau galvos.

Užtenka eiti per miestą, ir kyla idėjų iš to, ką pamatau ir jaučiu. Galvoju, kad praėjusiame gyvenime gal buvau kokioje Japonijoje, tupėjau vienuolyne. Askezė man svarbi. Man visada patikdavo vaikščioti tuo pačiu keliu į tas pačias vietas, stebėti, kaip viskas kinta per dienas. Suprantu, kad esu gamtos kūrinys, didelės ekosistemos dalis. Aš esu laike ir kintu su juo. Taip išsiugdė vienas gebėjimas. Išmokau nieko nevertinti, o kai nieko nevertini, informacija tiesiog ateina į tave. Tai ne smegenų informacija, o pati esencija. Smegenys išvis lemia labai mažai dalykų, todėl vertinti reikia labai mažai arba išvis nereikia. Ne tai yra esminis dalykas.

AGNIUS JANKEVIČIUS: Man išties labai pasisekė, kad gatvės teatras atsirado mano akiratyje. Tuo metu išgyvenau santykio su teatru krizę. Pajutau, kad galiu ateiti ir statyti bet kokią pjesę. Toje komforto zonoje tiesiog neliko iššūkio. Tada atsirado gatvės teatras, ir man žiauriai patiko, nes tai – visiškas pankrokas.

Esate kūręs įvairaus pobūdžio spektaklius: komedijas, tragedijas, performansus, spektaklius-instruktažus, gatvės spektaklius. Ar dar yra likę neišbandytų teatro formų, kurios jus traukia?

Man labai sunku suklasifikuoti, kokias formas jau išbandžiau. Esu gana intuityvus. Kai atsiranda nauja medžiaga ar nauja idėja, tiesiog tai integruoju. Ilgainiui tai gali kisti, prisišlieti prie judesio ar išsakomo teksto. Niekada negalvoju, kad konkrečiam spektakliui norėčiau išbandyti kurį nors žanrą ar formą. Vis dėlto ant smaigalio visada būna kas nors labai paprasta.

Pavyzdžiui, su „Bad Rabbits“ chebra gavome pasiūlymą gatvės teatro festivaliui padaryti pasirodymą. Man kilo mintis, kad būtų smagu miesto centre sukurti laužą ir tiesiog leisti žmonėms pasėdėti prie ugnies. Man tai buvo tarsi kelrodis, į kurį reikia viską vesti. Supratau, kad reikia daryti kontrapunktą, kad čia nieko tauraus neturi būti, kad turi būti ciniškas mindfuckas. Iš to gimė spektaklis „Tommorow belongs to me“. Svarbiausia tiesiog surasti idėją, kuri turi erdvę ir kur tu turi didelę laisvę ja manipuliuoti.

Aš vieną kartą skaičiau Nicko Cave'o interviu, ir jam uždavė klausimą, kaip jis kuria dainas. Kai jis pasakė savo metodą, pagavau save, kad iš esmės darau tą patį. Jis pasakė, kad visada paima du kardinaliai priešingus polius. Pavyzdžiui, pradeda rašyti tekstą ir aprašo ką tik gimusį kūdikį ir šalia jo stovintį mongolą žudiką. Tai dvi priešingybės. Viena yra ką tik prasidėjusi gyvybė, visiškas tyrumas, o kita – pirmykštis žudikas. Tarp šitų dviejų taškų atsiranda labai didelė erdvė kurti istoriją, kaip jie atsirado kartu. Galbūt tai yra simbolinė reikšmė, metafora, o gal realus dalykas. Aš taip pat ieškau dviejų priešpriešų, kurios man atidarytų pakankamai didelę erdvę. Ši erdvė privalo turėti savo kontekstą, simboliką, istoriją, kuriais galima manipuliuoti.

Panašiai buvo su spektakliu „Samurajaus knyga“. Viename poliuje turiu griežtai apibrėžtą kodeksą – keturis Pono Nebesimos priesakus samurajui. Tada paimu vaiką, kuris iš esmės neturi nieko bendra su tuo, o jo tėvas dirba Europos Parlamente. Šis vaikas bando šiuolaikinėje Lietuvoje gyventi pagal samurajaus taisykles. Vis dėlto samurajus nėra samurajus, jei jis neturi šeimininko.

Vaiko autoritetai dažniausiai yra tėvai. Atsiranda išvada, kad jo tėvas europarlamentaras turi būti jo šeimininkas. Nuo čia aš turiu istorinį samurajų kontekstą ir šiuolaikinį politinį kontekstą, o juo galiu manipuliuot kaip tik noriu.

„Samurajaus knyga“ ir „Tomorrow belongs to me“ – tik porą spektaklių, kuriuos esate sukūręs su „Bad Rabbits“ sindikatu. „Bad Rabbits“ yra pristatę ne vieną gatvės teatro spektaklį įvairiose Europos šalyse. Kuo ryšys tarp auditorijos ir žiūrovo skiriasi gatvės teatre ir tradiciniame teatre? 

Scenoje egzistuoja toks apibrėžtas saugumas. Yra gana aiški struktūra: salė ir scena. Aktorius čia turi labai didelę laisvę ir spektrą veikti. O gatvėje to nėra. Gatvėje artistas visų pirma yra labiau animatorius negu aktorius, čia jis turi veikti kaip nindzė. Išėjęs į gatvę kovoji su realybe, kuri už tave yra įdomesnė. Čia veikia begalė dirgiklių: automobiliai, žmonės, šunys, gamta, muzika… Privalai padaryti ką nors, kad taptum už visa tai įdomesnis. Turi atkreipti žmonių, kurie tiesiog eina po darbo, dėmesį ir jį išlaikyti. Tai reikalauja kur kas didesnės koncentracijos ir improvizacijos gebėjimų, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti. Gatvė yra visiškas ekstrymas ir koncentratas.

Man išties labai pasisekė, kad gatvės teatras atsirado mano akiratyje. Tuo metu išgyvenau santykio su teatru krizę. Pajutau, kad galiu ateiti ir statyti bet kokią pjesę. Toje komforto zonoje tiesiog neliko iššūkio. Tada atsirado gatvės teatras, ir man žiauriai patiko, nes tai – visiškas pankrokas. Tuomet pastebėjau, kiek mes mažai teatre galvojame apie priėmėją. Nuo to laiko pradėjau daug galvoti apie sąmoningą poveikį žiūrovui ir ryšį tarp aktoriaus ir auditorijos.

Ko iš gatvės teatro galėtų išmokti tradicinio teatro kūrėjai?

Drąsos, staigios orientacijos, staigaus sprendimų priėmimo, gebėjimo paisyti, įvertinti ir justi publiką. Dar kartą grįšiu prie „Samurajaus knygos“. Spektaklis turi apsibrėžtą tikslą, tačiau aktoriai turi laisvę nuspręsti, kaip iki jo prieiti. Repetuodami mes daug eksperimentavome. Pavyzdžiui, ištraukas vaidinome budėtojui ar praeiviui, stebėjome jų reakciją.

Pirmą spektaklio valandą Jurgis Marčėnas vaidina vienas, ir čia jis turi pajusti, kokia kritinė masė žmonių susirinko. Nuo to priklauso, kaip į tą apsibrėžtą tikslą vesti, ar labiau aristokratiškai, ar ramiau, ar tyliau, ar kaip tik ant pankroko. Tai jo, kaip artisto, valia ir gabumai padeda pajausti, su kuo yra bendraujama. Jeigu nebūtume to išbandę gatvėje, ši užduotis būtų labai sudėtinga. Gatvė moko tokių dalykų, kurie labai puikiai dera ir uždarame teatre.

Spektaklio „Šventė“ premjera vyks gruodžio 19, 20 ir 22 dienomis.