Mitingas „Paskutinis skambutis“

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Esu dirbęs mokytoju lituanistu, turiu, nors ir neilgą, pedagoginį stažą. Mokytojo darbas suteikia labai daug gražių akimirkų, prasmės patyrimo. Bet jis ir sunkus dėl moksleivių kartų kaitos, dėl psichologinės dinamikos, popierizmo, jis virsta ypač sunkiu, jei mokytojui trūksta patirties, psichologinio įžvalgumo arba pašaukimo. Mokytojo padėtis, žvelgiant iš šalies, yra nepavydėtina, nes jis tam tikra prasme  beteisis: kasdien laiko egzaminus prieš reiklius ir dar neišmokusius atleisti mokinius, pretenzingus tėvus ir akylą administraciją. Jei kas nors nepatinka vienai iš trijų pusių, vienprasmiškai kaltas lieka mokytojas. Dėl to mokytojų darbą kai kuriose šalyse taip rimtai vertina ir moka didžiausius atlyginimus.

Pas mus nuo sovietmečio mokytojas yra vargšas. Daug mokytojų dabar dirba ir velka savo kryžių tik todėl, kad tai šiaip ar taip švarus ir gerbtinas darbas, kad nesinori keisti profesijos, kad sulaukus tam tikro amžiaus, darbo kitur nebegaus, kad leidžia dirbti pensijoje. Šitokia situacija šalyje yra apgailėtina, neperspektyvi, nėra paskatų rinktis mokytojo profesiją. Į mokyklą neateina potencialiai ryškios asmenybės, kurios savo ruožtu ugdytų asmenybes, orią, pilietiškai sąmoningą visuomenę.

Taigi šią problemą būtina spręsti – kelti algas mokytojams, mokslininkams, gydytojams ir visam  visuomeniniam sektoriui, kuris didele dalimi lemia šalies prestižą mūsų visuomenės ir užsieniečių akyse. Panašu, kad ši Vyriausybė tai ir daro – gal daugiau, nei buvusios. Visiems sektoriams algos jau padidėjo, numatytas tolesnis nuoseklus didinimas, sugrąžinti ir vėl didinami vaiko pinigai, jaunos šeimos skatinamos grįžti į provinciją ir t. t. Neseniai įvykęs mitingas, inicijuotas mokytojų streiko (kilusio dėl etatinio apmokėjimo reformos), išreiškė nepasitenkinimą menku dėmesiu visuomeniniam sektoriui, mokytojų, kultūros darbuotojų, mokslininkų algomis, nesiekiančiomis šalies vidurkio. Į tai buvo būtina atkreipti dėmesį, ir 2018 gruodžio 8 dienos solidarumo akcija – mitingas su vėliavėlėmis ir dainomis – tai atliko.

„Paskutinis skambutis“

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tiesa, ne viskas buvo gražu – kritika, kartais pagrįsta, kartais perauganti į neapykantą, adresuota Sauliaus Skvernelio ministrų kabinetui, šiai vyriausybei teko ne visai pelnytai, nes, kaip minėta, visuomeninio sektoriaus nuvertinimas buvo paveldėtas iš sovietmečio ir nuo tada kalbos apie būtinybę kelti jo prestižą dažnai likdavo kalbomis arba nebūdavo prieita net ir iki kalbų. Proletariato vardu bolševikų sukurta valstybė, sąmoningai nuvertindama inteligentijos prestižą, turėjo tam ideologinį pagrindą. Ideologijos seniai neliko, bet praktika tebesitęsia, nes ekonomiškai tai naudinga (žvelgiant, žinoma, labai trumparegiškai, paskirai vyriausybei galvojant tik apie savo kadenciją).

nors tautiškumo geną lietuviai puikiai išsaugojo ir jį gerokai sustiprino paskutiniuoju okupacijos dešimtmečiu, antivalstybinio (= antisovietinio) mąstymo inercija tebeveikė

Mūsų tautą, beveik merdėjusią XIX amžiuje, sąmoninga tauta, pilietine tauta, politine tauta, pagaliau tauta, atkūrusia savo valstybę, kaip gerai žinome, pavertė mūsų šviesuoliai. Lenkai ir sulenkėję bajorai Lietuvoje netikėjo lietuvių tautinės valstybės galimumu iki pat 1918 metų. Ir netikėjimas buvo logiškas.

Nors Baltijos šalyse nacionalinio nubudimo procesas prasidėjo daugmaž vienu metu, XIX a. pradžioje, tačiau Latvijoje ir Estijoje jis nebuvo represuotas, veik nutrauktas kaip Lietuvoje po 1831 ir ypač 1863 metų, todėl ten iš valstiečių kilusi inteligentija, pradėjusi leisti savo spaudą ir kurti literatūrą nacionaline kalba, subrendo ir susiformavo į apčiuopiamą išsilavinusį ir tautiškai angažuotą vidurinės klasės sluoksnį dar XIX amžiaus viduryje. Lietuvoje netgi lenkų kalba ėję periodiniai leidiniai buvo uždrausti po 1831 metų, teleisti tik vienkartiniai (lietuvių kalba pasirodydavo tik Zenono Ivinskio kalendoriai), o po 1863 neliko ir jų. Pradinės mokyklos, gimnazijos tebuvo rusiškos, tauta buvo pasmerkta surusėjimui.  

Nelegalių lietuviškų mokyklų daraktoriai, rusiškoms gimnazijoms ruošti mokytojai, pagaliau, tautos mokytojai (tokie, kaip Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis), sunkiausiomis buitinėmis sąlygomis, politinio ir kultūrinio persekiojimo atmosferoje, žodžiu, pogrindyje, išugdė asmenybes, kurios, kaip parodė istorija, buvo pajėgios išspręsti daugybę sunkiausių uždavinių. 1918 vasario 16 d. paskelbtos Nepriklausomybės nenorėjo pripažinti ne tik Lietuvoje tebesanti vokiečių valdžia, Vokietija, bet apskritai nė viena iš didžiųjų valstybių nebuvo suinteresuota Lietuvos atsiradimu. Lietuvių liaudis apie Nepriklausomybės deklaraciją žinojo tik iš gandų, nes deklaraciją išspausdinusio laikraščio numeris buvo konfiskuotas ir sunaikintas.

„Paskutinis skambutis“

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Tačiau ir šioje priešiškoje tarptautinėje aplinkoje, didžiulės vidinės suirutės akivaizdoje (visus 1919 metus Lietuvos teritorijoje siautė vietinių bolševikų gaujos, veržėsi Raudonoji armija, ginklavosi lenkai, bastėsi baltagvardiečių būriai – miestai ir kaimai ėjo iš rankų į rankas, vos ne visa Lietuvos teritorija buvo mūšių laukas, kai kurie didesni miestai badavo),  mūsų intelektualai sugebėjo susitelkti, įtikinti tautą ir teisingų manevrų ir sprendimų dėka apginti didžiąją viziją – lietuvių tautinę valstybę, o pasaulio valstybes privertė ją pripažinti. Didžiuojamės savo šviesuoliais, minime Nepriklausomybės sukaktis ir švenčiame tautines šventes.

1990 metais, pasinaudoję palankia politine situacija, vėl šviesių tautos protų vedami paskelbėme ir atkūrėme savo tautinė Respubliką. Tai buvo kur kas lengviau. Mums plojo katučių Vakarų valstybės, M. Gorbačiovo vadovaujama komunistų partija „tarkavo“ Lietuvos komunistų partiją, bet didesnių represijų prieš tautą imtis nedrįso. Tačiau deklaruoti Nepriklausomybę ir ją įgyvendinti – du skirtingi dalykai. Ir čia atsiskleidė strateginio mąstymo nebuvimas, sovietinio lavinimo padariniai.

Nors tautiškumo geną lietuviai puikiai išsaugojo ir jį gerokai sustiprino paskutiniuoju okupacijos dešimtmečiu, antivalstybinio (= antisovietinio) mąstymo inercija tebeveikė – valstybės turtas yra tai, ką reikia grobstyti. Šiuo atžvilgiu lietuvių inteligentija, sugebėjusi burti į mitingus ir rėžti smerkiančias kalbas, Nepriklausomybei nebuvo pasiruošusi. Nebuvo susitelkta, nebuvo sukurta ekonomiškai savarankiškos valstybės vizija, kuriai būtų subordinuotos geriausios idėjos ir sutelktos tautos pajėgos jai įgyvendinti. Tarybų Sąjungos griūtis buvo visiems netikėta, apie laisvę abstrakčiai svajota, bet niekad nesiruošta jai konkrečiai, naiviai galvota, jog laisvė bus ir gerovė pagrindas.

Be to, intelektualai, vadovavę Sąjūdžiui, netrukus po deklaracijos paskelbimo buvo politiką suabsoliutinusių veikėjų nustumti į paraštes, ilgainiui Seime jų apskritai neliko. Sovietų Sąjungoje pirmaujančios respublikos ekonomiką pakirto sankcijos ir ekonominė blokada, šalis atsidūrė duobėje, iš kurios lipti teko kelis dešimtmečius. Buvo leista įsisiautėti laukinio kapitalizmo dėsniams, kiekvienas vertėsi kaip išmanydamas, visuomeninis sektorius merdėjo. Čia ir pasireiškė sovietinio lavinimo padariniai, lyg uždelsta bomba ėmė veikti sovietinis nihilistinis mentalitetas, skleidžiantis nepasitikėjimą savais žmonėmis, tautos jėgomis. Nenuostabu, kad iš tokios šalies imta masiškai evakuotis – lyg iš skęstančio laivo.

mokytojų prestižą įrodė ir apgynė ne streikas, bet kita barikadų pusė – tie jauni, nepriklausomoje Lietuvoje išsilavinę žmonės, kurie atstovauja vykdomąją valdžią ir kalbasi su streikuojančiais

Į Kauno Lietuvą (kaip ją tarpukariu vadino lenkai) intelektualai, ekonomistai, verslininkai važiavo  šalies vadovų kviečiami arba tautinio sąmoningumo skatinami. Emigracijos būta, tačiau daug emigravusių į Lietuvą sugrįždavo.  Iš laiko perspektyvos akivaizdu, jog dabartinė Vilniaus Lietuva, jei lyginsime su Kauno Lietuvos dvidešimtmečiu, lenktynes beviltiškai pralaimėjo, nors turėjo geresnes startines pozicijas, visuotinį moralinį palaikymą bei ekonominę užsienio pagalbą. Bet kurios valstybės stiprėjimą ar silpnėjimą geriausiai atspindi gyventojų statistika.

Lietuvos gyventojų skaičius 1918 metais buvo 2,1 mln. ir 2,9 mln. 1939 metais;  3,7 mln. 1990 metais ir  2,7 mln. 2017 metais. Pagrindinės tautos nuosmukio priežastys vidinės, subjektyvios – asmenybių trūkumas. Sovietinė mokykla (vidurinė ir aukštoji) nepavertė lietuvio homo sovieticus, bet ir neparuošė jo laisvei kaip išbandymui. Pedagogais kurį laiką dirbo dalis prieškariu paruoštų mokytojų, dalis – grįžusių iš Sibiro, tačiau sąlygos tautiniam sąmoningumui ugdyti buvo nepalankios. Dar sunkiau buvo įgyti žinių apie ekonominius procesus, nes čia ideologija vaizdą buvo visiškai iškraipiusi. Tačiau, pasikartosiu, svarbiausia buvo ne žinių stygius, bet vidinis nusiteikimas dirbti Lietuvai. Jo ir pritrūko. Ir galbūt tebetrūksta.

„Paskutinis skambutis“

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Dabar jau užaugo karta, išsilavinimą (ar bent didžiąją jo dalį) įgijusi po 1990 metų, t. y. išugdyta Nepriklausomybės laikotarpiu. Ji pamažu ateina į valdžią – šalies ministrais tampa 30–50 metų amžiaus piliečiai. Ar sugebės ši karta įveikti nuo 1990 metų tebesitęsiančią ekonominio neraštingumo ir antivalstybinio mąstymo inerciją? Į šį klausimą bent iš dalies padeda atsakyti mokytojų intencija susibūręs mitingas. Visuomenė ima kelti galvą, jai nusibodo švietimo, kultūros, medicinos darbuotojų žeminanti padėtis. Pilietinis sąmoningumas, pasireiškęs mitingo metu, neleis esamai ir būsimoms vyriausybėms apie save pamiršti. Tai geras ženklas – tauta pamažu grįžta prie valstybės valdymo ir kūrimo.

Mokytojų streikas, nors ir inspiravęs mitingą, atskleidė ir prastas tendencijas mūsų visuomenėje, konkrečiai – švietime. Dalis mokytojų, panašu, nusiteikę antivalstybiškai, savo elgesiu ne stiprina, bet griauna valstybę (šį nusiteikimą, kaip matėme, suskato išnaudoti opozicijos politikai, raginę nepatvirtinti biudžeto, atšaukti reformas ir t. t.). Norisi paklausti – nejau ratas apsisuko, ir mokytojai, kadaise sukūrę tautą ir valstybę, dabar imasi ją griauti? Vis dėlto linkčiau manyti, jog ministerijoje tebesėdintys ir streikuojantys mokytojai, kuriems netinka jokie pasiūlymai ir susitarimai, tėra nedidelės mokytojų dalies reprezentantai.

Mitingas, aršūs žurnalistai ir televizijos laidų vedėjai išsikvietė ir ne po vieną kartą „ištardė“ Vyriausybės atstovus – jaunus ministrus, patį premjerą. Ir šiose akistatų dvikovose Lietuva gal pirmą kartą taip iš arti pamatė, kokie žmonės ją valdo. Ir kas geriau atrodė viešuose debatuose. Aš asmeniškai likau patenkintas tuo, ką pamačiau. O pamačiau jaunų stiprių asmenybių, esančių prie mūsų valstybės vairo. Tai džiugina. Mokytojų prestižą įrodė ir apgynė ne streikas, bet kita barikadų pusė – tie jauni, nepriklausomoje Lietuvoje išsilavinę žmonės, kurie atstovauja vykdomąją valdžią ir kalbasi su streikuojančiais. Panašu, jog Lietuva vaduojasi iš pokomunistinio košmaro, lietuviška mokykla, kuri, tikėkimės, dar sustiprės, yra ir bus pajėgi išugdyti sveikai mąstantį ir tautiškai susipratusį lietuvį, jog pilietinė visuomenė bus sukurta, o Lietuva taps patraukli ne tik užsienio investuotojams, bet ir patiems lietuviams.

Teksto autorius – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas