Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Pirmųjų amžių krikščionys turėjo paprotį kiekvieną didesnę religinę šventę pasitikti dieną ar visą parą prieš tai trunkančiu budėjimu su Mišiomis - vigilija.

Gruodžio 24 d. vakarą Viešpaties Gimimo iškilmę pradedančios Mišios sujungia advento ir Kalėdų laikus. Džiaugsmingai švenčiant Dievo Sūnaus užgimimą tarp žmonių, per šias Mišias kalbama ir apie rytdieną: „Viešpats ateina, rytoj išvysite visą jo garbę“, „Rytoj išdildyta bus neteisybė.“ Šia nuoroda į Išėjimą (Iš 16, 6–7) pabrėžiamas ryšys, susiejantis Kristaus Gimimą su jo Kančia ir Prisikėlimu.

Tačiau rytojus, kuriuo Dievo tauta gyvena jau šiandien, yra antrasis Viešpaties atėjimas. Todėl pradžios malda prašome, kad „visa širdimi priimtume vienatinį Dievo Sūnų kaip Atpirkėją, kad be baimės pasitiktume jį pasaulio pabaigoje kaip Teisėją“.

Kalėdų išvakarių vigilija Lietuvoje vadinama Kūčiomis. Lietuviai, kaip jokia kita krikščioniška tauta, turi sukūrę ir išsaugoję daugelį Kūčių papročių. Pavyzdžiui, iškilmingą Kūčių vakarienę, kurios kilmė aiškinama įvairiai. Gal tai sukrikščionintos senovės pagonių tradicijos, gal pirmų amžių krikščionių bendros vakarienės (agapės) tęsinys.

Kūčių diena yra pasninko diena. Vakarieniauti pradedama užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Paprastai per Kūčias pateikiama ne mažiau kaip 12 pasninko valgių. Stalas padengiamas šienu (tai simbolizuoja Jėzaus gimimą ėdžiose) ir užtiesiamas balta staltiese. Vakarienė prasideda bendra šeimos malda, paskui laužomi kalėdaičiai (plotkelės), kuriais dalijamasi su visais šeimos nariais. Mirusiam šeimos nariui paliekama vieta prie stalo ir padedama lėkštelė, kurioje uždegama žvakutė. Įprasta ragauti visus ant stalo esančius valgius, kurių receptai taip pat paveldėti iš senovės ir turi savą simbolinę prasmę. Patiekalas, pagamintas iš įvairių javų grūdų (lenkiškai vadinamas kucja, kutja; baltarusiškai – kucija) davė visai šventei pavadinimą.

Pagal įvairius šaltinius