Interviu skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 8-ajame numeryje).

Gintarė Krutinytė. Robert Dakševič nuotrauka

Studentė Gintarė Krutinytė per popiežiaus susitikimą su jaunimu sostinės katedros aikštėje rugsėjo 22-ąją dalijosi savo istorija. Ją skaityti galite čia

Gintare, pasidalinkite su mumis istorija, kurią pasakojote jaunimui popiežiaus vizito metu.

Popiežiaus vizito metu dalinausi savo paauglystės patirtimi. Mokykloje patyriau patyčias, vėliau buvau išduota vaikino, su kuriuo tuo metu draugavome. Visos šitos patirtys sujaukė mano pasaulio vaizdą ir nebesupratau, nei kaip tas pasaulis veikia, nei kokia aš jame turiu būti. Atsakymą radau socialiniuose tinkluose ir žurnalų viršeliuose. Tuomet nusišluosčiau ašaras, gerokai pasidažiau, gerokai išsirengiau ir fotografavausi. Nes nenorėjau būti prastesnė! Vėliau tikinčiųjų bendruomenėje pažinau meilę, kuri nestato kitam sąlygų ir priima kitą tokį, koks jis yra – nesuvaidintą, klystantį. Per tai pažinau Dievą ir pagaliau patikėjau, kad meilės užsitarnauti nereikia, nes esu vertinga paprasčiausiai tokia, kokia esu. Nes pagaliau patikėjau, kad Dievas nekuria broko. Todėl man nieko savyje nereikia „tinkuoti“.

Ar teisingai suprantu, kad savo istoriją pasakojote norėdama atskleisti patyčių blogį mūsų visuomenėje?

Labiausiai man norisi kalbėti apie tai, kad patyčios savaime transliuoja žinią: „Toks, koks esi, netinki“. Tokia žinia paralyžiuoja jauną žmogų, stabdo jame potencialą, jis pasijaučia nepakankamai geras, kad galėtų siekti savo svajonių. Galiausiai – kartais net nepakankamai geras, kad vaikščiotų ant šitos žemės, nes niekas nepaaiškina, kad patyčios ne apie mus, bet apie pasaulio iškeltus standartus, kurių nei vienas niekada neatitiksim.

Ar po to, ką jums teko patirti, šiandien vis dar skaudu?

Šiandien jaučiuosi atitolusi nuo visos patyčių patirties, paleidusi ją, bet žinau, kad pasekmės grįžta nepastebėtos. Kartais jos sugrįžta, kai žiūriu į veidrodį. Kartais, kai išgirstu savo balso įrašą ar atsiduriu nepažįstamų žmonių būry. Tomis akimirkomis vis dar nutinka pasijusti nepakankama, nes kažkada mane buvo įtikinę, kad tokia ir esu.

Kaip manote, kodėl mokykla neapsaugo mokinių nuo patyčių? Gal tam yra kažkoks priešnuodis?

Esu tikra, kad mokyklos mielai apsaugotų mokinius ir labai tikiuosi, kad nuolat stengiasi tai daryti, tik bėda, kad patyčios – labai subtilus reiškinys. Kartais jas sunku identifikuoti ne tik tam, iš kurio tyčiojamasi, bet ir tam, kuris tyčiojasi. Patyčiomis gali virsti vienas žodis ar nekaltas stumtelėjimas. Kartais – vienas žvilgsnis. Patiriant neapčiuopiamas patyčias sunku apie jas kam nors papasakoti. Ypač kai įprastai mokyklose niekas nemoko atpažinti ir kalbėti apie savo jausmus bei priimti juos. Jausmai dažnai neigiami, jų gėdijamasi. Jie nelaikomi pakankamai stipriu argumentu. Aš apskritai galvoju, kad kalbėjimas apie jausmus galėtų išspręsti daug bėdų mūsų gyvenimuose. Nes galbūt ir pačios patyčios kyla tik iš užspaustų ir nutylėtų jausmų? Iš jausmų, kuriuos visuomenė pratusi identifikuoti kaip silpnumo požymį. O juk nei vienas nenori būti silpnas! Tad nuryja savo skausmą ir eina pasijuokti iš kito. Kad tik niekas nespėtų to padaryti jo pusėn.

O ar nesate patyrusi patyčių Bažnyčioje?

Ne. Bažnyčia ir tikėjimas visiškai pakeitė mano santykių su aplinkiniais patirtį. Tikinčiųjų bendruomenėje jaučiuosi saugiai, nes mus sieja bendras gėrio kriterijus – Dievas. Kai šalia esantis stengiasi kiekvieną savo poelgį perleisti per tokį rimtą gėrio filtrą, tau nebebaisu. Tai nereiškia, kad visuomet pavyksta pasielgti geriausiai, kaip buvo galima, bet visuomet esu tikra, kad žmogus nenorėjo nieko blogo. Bažnyčioje išmokau į viską žiūrėti paprasčiau. Mane kažkas nuliūdino? Visada galiu pasidaryti išvadas apie tą žmogų, supykti ir nuo tos akimirkos į jį žiūrėti perkreiptu žvilgsniu, nes „kaip jis drįso taip mane įskaudinti“, bet užuot tai dariusi paprasčiausiai prieinu ir be jokio priekaišto, tik labai nuoširdžiai, sakau: „Žiūrėk, kai tu pasakei šitaip, aš pasijaučiau šitaip ir šitaip. Gal gali papasakoti, kodėl taip pasakei ar ką turėjai omeny?“. Po tokio pokalbio dažniausiai paaiškėja, kad mes paprasčiausiai nesusikalbėjome – aš pasijutau įskaudinta tik todėl, kad jo žodžius ar veiksmus supratau savo asmeninės patirties kontekste. Žinot, gyvenimas kur kas paprastesnis, kai tikiesi iš žmonių geriausio ir todėl sugebi su jais nuoširdžiai kalbėtis. Dažniausiai po nuoširdaus pokalbio telieka apsikabinti ir gyventi toliau. O apsikabinus gyvenasi lengviau. Dar mokslas sako, kad ir ilgiau :)

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Evgenia Levin nuotrauka

Pasaulio logika diktuoja madas. Savo feisbuko paskyroje kartais kritikuojate jaunas merginas, kad jos užsitempia trumpus sijonus ir marškinėlius giliomis iškirptėmis. Ar tai tikrai atspindi žmogaus nepilnavertiškumą, o gal tiesiog tokios mados?

Man ir pačiai kažkada norėjosi nešioti trumpus sijonus. Ir nešiojau. Vėliau pamačiau save iš šalies ir nuoširdžiai savęs paklausiau: „Gintare, kodėl tu taip atrodei?“. Ir žinot, man reikėjo daug peržengti, kad nuoširdžiai sau pripažinčiau – taip rengiuos ne todėl, kad man gražu ir patogu, anaiptol. Nei šokt vidury gatvės su tokiu trumpu sijonu gali, nei ant žolės vidury parko prisėsti. Aš taip rengiausi, nes norėjau būti pastebėta, mylima ir nebežinojau kitų būdų, kuriais tai pasiekti. Tiesa, kalbėdama apie tokio apsirengimo motyvaciją tikrai negaliu pasisakyti visų merginų vardu. Atsakymo jos turėtų paieškoti savo širdyje. O čia tik mano patirtis. Bet kuriuo atveju – net jei prie pasirinkimo rengtis būtent šitaip niekuo dėtas nepilnavertiškumas, o tik mados tokios, tuomet aš sąmoningai renkuosi rengtis nemadingai ir pridengti tam tikras savo kūno dalis, nes šiandien aiškiai žinau – moters kūnas yra neįtikėtinai gražus ir visiškai natūralu, kad vyrai į jį reaguoja. Bet dar aiškiau žinau tai, kad nenoriu dėmesio, kuris pagrįstas vien žvilgsniu į mano kūno linijas ir visom iš to kylančiom mintim. Man nėra nieko gražiau, kai vyrai, atpasakodami pirmąjį susitikimą su savo žmona, sako: „Aš pamačiau jos šviesias akis“ arba „Negalėjau atitraukti akių nuo jos šypsenos“, arba „Ji taip gražiai elgėsi su tuo žmogumi, kad privalėjau ją užkalbinti“, nes būtent tai kalba apie žmogų iš esmės! Todėl savo apranga šiandien renkuosi duoti galimybę vyrui pamatyti mano akis ir šypseną bei esu tikra, kad gili iškirptė ar per trumpas sijonas tam gali sutrukdyti.

Nuo ko reikėtų pradėti keisti savo gyvenimą?

Kai nueini nuo minios, kuri tau nuolat pakišinėja atsakymus, ir pagaliau nuoširdžiai užduodi sau klausimą, kaip iš tikrųjų jautiesi, ką galvoji, apie ką svajoji, kas tau patinka ir kas nepatinka, kas tave džiugina ir kas liūdina, kai savarankiškai išsigrynini savo „taip“ ir „ne“, kai nusprendi, kur link savo gyvenime nori judėti, kokią kryptį rinktis ir apskritai, apie kokį gyvenimą svajoji, man atrodo, jau žengei pirmą žingsnį pokyčių link. Tačiau svarbu suprasti, kad pokyčiai reikalauja tvirto apsisprendimo gyventi pagal savo širdį, o toks apsisprendimas reikalingas didelės dvasinės stiprybės pagaliau prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Ir už savo gyvenimą. Juk žymiai paprasčiau gyventi gyvenimą, kurį už tave suplanuoja kiti. Tada nereikia galvoti. O galvoti irgi darbas.

O ką pasakytumėte vaikinams ir vyrams? Ar ne jie atsakingi už tai, kad visuomenėje yra tiek daug psichologinio smurto ir iškreipto seksualumo?

Nekaltinu vyrų. Manau, kad tiek vyrai, tiek moterys yra įsprausti į stereotipus, kuriuos mano turį atitikti. Iš vyrų reikalaujama būti stipriems ir turtingiems. Bet jie tikrai ne visada tokie jaučiasi, nes jau visai pamiršom, kas yra tikroji stiprybė. Ir tikrasis turtingumas. Tuo pačiu metu vyrų sąmonėje žurnalų viršeliais, reklamų iškabomis ir pornografiniais filmais nuolat formuojamas neišpildomas lūkestis moters pusėn – moteris turi būti amžinai jauna, amžinai graži ir amžinai liekna. Visi tie dirbtiniai įvaizdžiai įsibrauna vyro sąmonėn ir visai nepastebėti trukdo vertinti pasaulį atviromis akimis bei priiminėti išmintingus sprendimus.
Kas tuos nuolat mus viešojoje erdvėje persekiojančius stereotipus ir lūkesčius sukūrė? Neatsakinga žiniasklaida? Dar neatsakingesni rinkodaros specialistai? Mūsų paviršutiniškumas? Pinigų troškimas? Viršų paėmę instinktai? Nežinau. Žinau tik tiek, kad jie yra ir dabar mums belieka iš jų laisvintis, kad pagaliau galėtumėme vienas kitą pamatyti šviesiomis akimis.

Ar yra tokia meilė Žemėje, kuri gali atstoti Dievo meilę? Juk aistra gali būti labai stipri ir net tikinčiam žmogui rimtai apsukti galvą. Ar tikrai įmanoma skaisti vaikino ir merginos draugystė?

Galvoju, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jog turėtumėm galimybę čia, Žemėje, kurti meilę, kuri pripildo panašiai, kaip Dievo meilė. Juk tą akimirką, kai užsimerkęs apsikabini su tuo, kurį myli, pasidaro taip pilna pilna ir ramu, kad man net kartais norėtųsi kelti klausimą, ar kartais rojuje ne šitaip ramu ir šitaip visko gana.

Kalbant apie skaisčią vaikino ir merginos draugystę, manau, kad ji ne tik įmanoma, bet ir būtina norint turėti didesnį šansą sukurti gilius ir tvirtus santykius, kurie pastatyti ne tik ant nepaaiškinamai įsiplieskiančios ir taip pat nepaaiškinamai užgęstančios aistros ar įsimylėjimo jausmo, bet ant tikro apsisprendimo būti su tuo žmogumi ir džiaugsme, ir varge. Skaisti draugystė augina. Tiek žmogų asmeniškai, tiek pačią porą apskritai. Myli kitą taip stipriai ir jauti tiek daug, kad tikrai norisi būti taip arti, kaip tik įmanoma, o turi ieškoti kitų būdų, kaip tą savo meilę išreikšti, kur tą savo energiją padėti. Esu tikra, kad iš to gali išaugti labai gražių dalykų: bendrų veiklų, kūrybos. Juk gražiausi pasaulio eilėraščiai buvo parašyti, kai dėl kažkokių priežasčių vyrai ir moterys negalėjo būti kartu. Taip išsiugdomas gebėjimas pasakyti „Aš tave myliu“ ir „Tu man brangus“ įvairiausiais būdais. Mano nuostabus dėstytojas, kuris jau keliolika metų gyvena santuokoje, sako: „Skaisti draugystė išmoko verstis dėl kito iš kailio. Šito gebėjimo labai reikia santuokoje, kad būtų lengviau ją išsaugoti“.

Draugystės laikotarpį suprantu kaip pažinimo laiką, kai bandoma suprasti, ar tai yra žmogus, kuriam nori atiduoti visą savo likusį gyvenimą. Esu tikra, kad skaisčios draugystės skatinamas įvairių bendrų veiklų ieškojimas labai gerai padeda tai išsiaiškinti. Kartu pasiryžimas draugauti skaisčiai man yra didžiausias meilės ir pagarbos įrodymas – tu pasiryžti nieko neatimti, kol dar nesi nieko pažadėjęs. Juk kiek porų draugauja, visiškai vienas kitam save atiduoda, o paskui išsiskirsto skirtingais keliais, taip nieko sau ir nebepasilikę.

Aš žinau, kad visi šitie dalykai skamba kaip iš dinozaurų laikų. Bet tik skamba. Aplink mane pilna jaunų šeimų, kurios į santuoką ėjo būtent šitaip. Ir kai matau, kokį tvirtą santykį jie sugebėjo sukurti, man nelieka abejonių, kad šitas kelias patikimas.

Kokias taisykles pasiūlytumėte netikinčiam žmogui, kuris nori gyventi laimingą gyvenimą?

Mano patirtis sako, kad laimingo gyvenimo taisyklės jau parašytos ir nei vienam iš mūsų nepavyks sugalvoti geresnių. Kalbu apie 10 Dievo įsakymų. Žmonėms dažnai atrodo, kad šie įsakymai skirti apriboti žmogų, sulaikyti jį nuo džiaugsmo ir pilno gyvenimo, tačiau nuo pilno gyvenimo mes esame sulaikyti būtent tada, kai tų įsakymų nesilaikome, nes galų gale dienos pabaigoje nėra kur bėgti nuo savo sąžinės balso, jei jis dar nesutryptas. Ir galų gale nebėra ką apsikabinti, nes visiems primeluota ir visi aplinkui įskaudinti. Žinot, kažkada gerdama arbatą Laisvės alėjoje nužvelgiau visus pro šalį skubančius žmones. Akimirką įsivaizdavau, kaip tas pasaulis atrodytų, jei visi bent pabandytumėm kiekvieną dieną laikytis tų 10 Dievo įsakymų. Aš žinau, kad mums ne visada pavyktų. Bet dar žinau, kad visi būtumėm laimingesni ir mažiau sužaloti. Vienas kunigas sakė: „Prie kiekvieno įsakymo gali pridėti „Nesvetimauk – būk laimingas. Gerbk tėvą ir motiną – būk laimingas“. Nežinau, kaip jums, bet man skamba logiškai.

Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Kas jums yra didžiausia vertybė ir kodėl?

Norėčiau sakyti, kad man visų svarbiausia yra tiesa. Bet tada pagalvoju… o ko verta tiesa be meilės? Jei ateisiu pas ką nors ir pasakysiu tiesą be meilės? Juk kiek žalos taip galėčiau pridaryti! Į meilę įeina viskas. Nėra meilės be tiesos. Ir meilės be vilties. Ir meilės be tikėjimo. Todėl sakau – visų didžiausia man yra meilė. Ji viską sušvelnina. Ir viską sutvirtina. Vienu metu.