Pixabay.com nuotrauka

L. Wittgensteino psichologijos filosofija

Ludwigas Wittgensteinas „Pastabos apie psichologijos filosofiją“. Kaunas: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš vokiečių k. vertė Saulenė Pučiliauskaitė.

Vieno ryškiausių XX amžiaus Vakarų filosofų – Ludwigo Wittgensteino – darbų vertimų į lietuvių kalbą kontekstą papildė dar viena knyga – „Pastabos apie psichologijos filosofiją“.

L. Wittgensteinas (1889–1951) – vienas originaliausių savo laikotarpio mąstytojų. Jis laikomas žymiausiu kalbos filosofu, logiku, mistiku. Jo metodų novatoriškumo iki šiol nespėjo perteikti filosofijos vadovėliai. L. Wittgensteinas – autorius, kurio nežinoti šiuolaikinis išsilavinęs žmogus tiesiog negali. Naujasis vertimas – tai jo darbas psichologijos filosofijos lauke.

„Pastabos apie psichologijos filosofiją“ – tai vėlyvojo L. Wittgensteino darbas, išskirtinis tema ir unikaliu metodu. Tai fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, siekiąs atsakyti į klausimą: ar įmanoma racionaliai suvokti sielos reiškinius? L. Wittgensteinas, polemizuodamas su įtakingomis XX a. filosofijos ir psichologijos mokyklomis – hermeneutika ir geštalto psichologija, ne tik nurodo jų ribas, bet ir atveria erdves naujam postmoderniam tikrovės matymui.

Knygoje gilinamasi į ketinimo, supratimo, matymo ir kitas subtilias sąvokas, ryškus ir filosofo minties antropologinis aspektas. L. Wittgensteino mąstymo šviesoje įprastos kasdienės sampratos atsiskleidžia naujai, išeinama iš inertiško suvokimo. Autorius ne kuria teorijas, o tyrinėja, pasitelkdamas tiek filosofinį tekstą, tiek grafines medijas – savo brėžinius ir piešinius, tiek poetines priemones – aforizmus. Savo apmąstymuose jis parodo, kad sielos reiškiniai geriausiai atsiveria ne moksliniam, o meniniam žvilgsniui ir yra suprantamesni lyginant juos su meno reiškiniais, pačią logiką traktuojant kaip meninės raiškos priemonę.Vienas pagrindinių šios knygos taikinių – idėja, kad mūsų santykis su pasauliu yra šio pasaulio interpretacija.

Vėlyvasis L. Wittgensteinas atrado naują filosofavimo manierą, skatino mokytis kitaip vartoti kasdienę kalbą, naujai žvelgti į filosofinių klausimų pamatus. Jis rado dar neplėtotų temų filosofijai, naujų klausimo kėlimo krypčių. Savitais mąstymo pratimais L. Wittgensteinas moko interaktyvios filosofijos.

Knygą vertė humanitarinių mokslų daktarė, filosofė Saulenė Pučiliauskaitė, daugelį metų studijuojanti L. Wittgensteino darbus, į lietuvių kalbą išvertusi ir kitų šio autoriaus tekstų. Vietoje knygos „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ įvado vertėja pateikia interaktyvias pratybas – klausimų, mąstymo užduočių sąrašą, kuris padės perprasti L. Wittgensteino metodą ir geriau orientuotis neįprastame jo mąstymo kraštovaizdyje. L. Wittgensteino filosofija labai artima kasdieniam suvokimui, kuris yra būtina bet kokios filosofijos prielaida. 

Naujas „Bičių istorijos“ autorės Majos Lunde romanas

Maja Lunde „Vandens istorija“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė. Viršelio dailininkė – Ilona Kukenytė.

Kol turėjome vandens, viskas buvo gerai.

Maja Lunde (g. 1975 m.) – norvegų scenaristė, knygų vaikams ir jaunimui autorė. „Bičių istorija“ – pirmoji jos knyga suaugusiesiems, pavergusi skaitytojus ir tapusi pasauliniu bestseleriu. Pasakojimas apie bičių dingimą tapo pirmuoju iš rašytojos suplanuotos tetralogijos. Antroji knyga „Vandens istorija“ – apie reikalingiausią gyvybei elementą – vandenį.

Norvegija, 2017-ieji. Signei šešiasdešimt septyneri. Visą gyvenimą ji kovojo už ledynų išsaugojimą, tačiau ką gali vienas žmogus prieš galingą industriją, parduodančią jos gimtųjų kalnų ledą pietų šalims? Vis dėlto ji labai atkakli: atšiauri, vieniša moteris leidžiasi į kelionę savo burine jachta. Ji nori pasiekti Prancūzijos krantus. Jachtoje – nepaprastas krovinys, turintis išgelbėti pasaulį.

Prancūzija, 2041-ieji. Europa dūsta nuo karščio, išsekę žmonės palieka nualintus miestus. Naujieji pabėgėliai reikalauja nebe teisių ir laisvių, ieško ne politinio prieglobsčio, o vienintelio dalyko – vandens. Jie bėga į šiaurę. Kaip ir Davidas su dukrele Lou – palikę degančius namus juodu suranda pabėgėlių stovyklą. Ten jie laukia Davido žmonos ir Lou mamos Anos su kūdikiu. Laukimas alkanas ir kankinantis; žmonės pasiruošę perkąsti vieni kitiems gerkles dėl maisto kąsnio, o ypač dėl vandens. Tačiau Davidas su Lou nepraranda vilties sulaukti Anos. Lietaus. Ir tada išdžiūvusiame sode jie randa… laivą. Signės laivą.

Majai Lunde vanduo – gyvybės pagrindas ir romano veikėjus jungianti gija. „Vandens istorija“ – du susipynę pasakojimai apie katastrofą, galinti ištikti netolimoje ateityje. Tai romanas distopija, romanas perspėjimas. Knyga apie meilę ir viltį išsigelbėti.

Knyga apie Niccolò Machiavellį – vieną kontroversiškiausių visuomenės ir politikos figūrų

Paul Oppenheimer „Machiavelli. Gyvenimas ideologijos šešėlyje“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis. Viršelio dizainas – Ilonos Kukenytės.

Paulas Oppenheimeris – „The City College of New York“ lyginamosios literatūros profesorius. Jo knyga „Machiavelli. Gyvenimas ideologijos šešėlyje“ – autentiškais dokumentais ir istoriniais šaltiniais paremta studija apie garsųjį XV a. rašytoją, istoriką ir politikos teoretiką. Knygoje iškyla ir ankstyvojo Renesanso laikų Florencijos respublika, ir to meto Italijos istorinė, politinė, kultūrinė padėtis.

Ši knyga – apie neeilinio likimo asmenybę, formavusią valstybę, ir valstybės įtaką unikaliai asmenybei.

Niccolò Machiavellis – viena ryškiausių Florencijos respublikos figūrų, formavusių jos politiką, palaikiusių ryšius su užsieniu ir popiežiumi. Jo mąstymas buvo paradoksalus ir įžūliai novatoriškas. Jis sukūrė radikalias teorijas apie klastą, išdavystę ir socialinius pokyčius, negailestingus ir šaltai apskaičiuotus. Originalus, klastingas, nepaprastai įtakingas, patyręs ir valdžios aukštumas, ir atstūmimą, Niccolò Machiavellis buvo ir tebėra viena kontroversiškiausių ir įdomiausių visuomenės ir politikos figūrų.

Jo gyvenimas ir pažiūros – tai šiuolaikinės politikos raktas, ir kartu jos veidrodis.

Šiuolaikinės politinės minties neįmanoma įsivaizduoti be Machiavelli. Jis buvo įsitikinęs, kad moralinės ydos padeda politikai. Politinio gyvenimo audinys nuaustas iš moralinių patologijų. Machiavelli šokiruoja, nes pripažįsta moraliai blogų veiksmų reikšmę politikai. Geras politikas turi būti pusiau žmogus, pusiau gyvūnas. Žvėries pamėgdžiojimas keičia krikščioniškąjį Dievo mėgdžiojimą.

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis

Apie sovietų lageriuose praleistus metus

Helmut Bohn „Prie gyvenimo vartų“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Dalia Kižlienė.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – autobiografinę vokiečių autoriaus Helmuto Bohno knygą „Prie gyvenimo vartų“. Tai iš Eseno kilusio žurnalisto, Trečiojo reicho kario pasakojimas apie sovietų lageriuose praleistus metus. Mūšiuose prie Nevelio 1944 m. pradžioje dvidešimt devynerių metų H. Bohnas pateko į raudonarmiečių rankas. Po kelių apklausų ir grasinimų sušaudyti autorius perkeliamas į belaisvių stovyklą.

Kalint lageriuose H. Bohnui tenka patirti visą karo belaisvių būties tragiškumą: sunkų darbą durpyne ir miško kirtimuose, kęsti nepriteklių, badą ir šaltį. Trokšdamas kuo greičiau sugrįžti namo ir palengvinti savo dalią, autorius tapo uoliu „antifašistu“. Laisvę H. Bohnas atgavo 1947 m. pabaigoje. Po Antrojo pasaulinio karo autorius parašė nemažai knygų, bet būtent „Prie gyvenimo vartų“ pripažinta geriausiu jo darbu.

H. Bohno knyga – tai pasakojimas apie neįtikėtinai sunkių gyvenimo aplinkybių verpete atsidūrusį žmogų. Paprastą karo belaisvį, kuris, nebūdamas joks didvyris ar fanatiškas nacis, pasirinko sprendimą „bendradarbiauti“. Ši knyga – apie laisvės troškimą ir jos kainą. 

Tėvo Stanislovo fenomenas

Vita Morkūnienė „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m.

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie. Nors iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar būdamas gyvas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.

Žurnalistė, rašytoja, knygos „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ autorė Vita Morkūnienė esė ir fotografijų knygoje „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu: atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

„Dar ilgai Paberžės dvasine dominante bus tėvo Stanislovo asmenybė, netelpanti standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsi ir laisva, veržli, atvira ir vaikiškai patikli, netausojanti savęs, tikinti, kad viskas sugrįžta geru“, – teigia leidinio autorė V. Morkūnienė.

Operacija „Barbarosa“

Robertas Petrauskas „Barbarosa“. Vilnius: „Protų kovos“, 2018 m.

Tai jau trečioji autoriaus knyga iš serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Joje visas dėmesys sutelktas į 1941 m. įvykius Rytų fronte. Tai – neabejotinai išsamiausia lietuviška knyga apie operaciją „Barbarosa“, kurioje iki 1941-ųjų pabaigos žuvo, dingo be žinios ar buvo sužeisti beveik 5 milijonai abiejų pusių karių.

Robertas Petrauskas žinomas rašytojas, televizijos laidų vedėjas, protų kovų ir

intelektualiųjų žaidimų organizatorius.

Mano sesė ir aš“ – knygelė mažiems apie didelius dalykus 

Kazimiera Kazijevaitė „Mano sesė ir aš“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iliustravo Lina Kusaitė.

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė (1981 m.) dirba mokytoja Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Verčia knygas, 2016 m. jos debiutinis romanas „Septynios kartos“ įvertintas Kazimiero Barėno literatūrine premija.

„Mano sesė ir aš“ – knyga apie dviejų sesučių Saulės ir Godos gyvenimą. Koks jis? Visai kaip ir daugybės kitų vaikų: jos myli mamą ir tėtį, ginčijasi ir pykstasi, liūdi ir džiaugiasi. Kartais myli viena kitą, o kartais geriau norėtų, kad sesės apskritai nebūtų. O dar jos turi šunį, žaidžia smėlio dėžėje, vasarą eina maudytis prie upelio ir renka avietes. Ir visai kaip daugybei kitų vaikų, joms kyla klausimų. Ar tikrai tėtis visados bus kartu? Kurią iš sesių jis labiau myli? Kas atsitinka šuneliui po mirties? Kas dabar jas saugos, kai jo nebėra? Kodėl ši mergaitė tokia keista ir kaip su ja susidraugauti? Saulė ir Goda ne tik pešasi ir draugauja – jiedvi pažįsta pasaulį ir klausia. Klausia svarbių dalykų, kartais liūdnų ir nepatogių, bet mažiems rūpinčių taip pat, kaip ir dideliems. Juk kai pakalbi, ne tokie jie ir baisūs. 

Tapusi mama ėmiau užrašinėti įdomesnius dukrų pokalbius, samprotavimus, nuotykius. Tikriausiai nemažai mamų taip daro, ar ne? Tik man nutiko taip, kad iš tų kasdienybės nuotrupų ėmė ir išaugo istorija. Paskui kita ir dar viena. Paskaičiau dukroms ir paklausiau, kaip jos mano, ar kitiems vaikams irgi būtų įdomu jų klausytis? Taip! – atsakė jos. Tikiuosi, taip ir bus. 

Autorė

Tiems, kurie domisi nacių Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo istorija

Walter Schellenberg „Hitlerio šnipų aso atsiminimai“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Manfredas Žvirgždas. 

Mano darbastalis buvo lyg nedidelė tvirtovė. Jame buvo įmontuoti du automatiniai ginklai, kurie galėjo visą kabinetą nusėti kulkomis. Šie automatai būdavo nutaikomi į lankytoją ir sekdavo, kaip ji(s) juda mano stalo link. Kritiniu atveju man užteko nuspausti mygtuką, ir abu ginklai iššautų vienu metu. Kartu galėjau paspausti kitą mygtuką, ir sirena pakviestų sargybinius apsupti pastatą ir užblokuoti visus išėjimus. Kai būdavau misijose užsienyje, man galiojo įsakymas įsistatyti dirbtinį dantį, kuriame buvo pakankamai nuodų, kad mirčiau per pusę minutės, jei mane sučiuptų priešai. Norėdamas dar labiau būti tikras dėl savo likimo, mūvėjau žiedą su antspaudu, kuriame po dideliu mėlynu akmeniu buvo paslėpta auksinė kapsulė su cianidu. 

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Walterio Schellenbergo knygą „Hitlerio šnipų aso atsiminimai“. Tie, kurie domisi nacių Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo istorija, neabejotinai žino Walterio Schellenbergo pavardę. Pokariu šis SS brigadefiurerio laipsnį turėjęs Vyriausios reicho saugumo tarnybos (RSHA) Išorinės žvalgybos skyriaus viršininkas parašė atsiminimus, Vakaruose tapusius nepralenkiamu bestseleriu, viena skaitomiausių knygų apie žvalgybą ir kontržvalgybą.

W. Schellenbergas užėmė aukštą postą saugumo struktūrose ir žinojo daug Trečiojo reicho paslapčių, todėl vaizdžiai piešia tiesioginių savo viršininkų R. Heydricho ir H. Himmlerio portretus, atskleidžia, kaip buvo rengiamos slapčiausios diversijos, kokiais metodais naudojosi nacių žvalgyba ir kontržvalgyba, kaip gaudyti užsienio šnipai ir verbuoti išaiškinti priešo agentai, kaip buvo padirbinėjami Vakarų šalių banknotai, kurtas slaptas rašalas ir miniatiūrinės fotografavimo kameros.

Skaitydami W. Schellenbergo prisiminimus, sužinosite apie bandymus organizuoti pasikėsinimą į J. Staliną, kokios intrigos vyko tarp aukščiausių Trečiojo reicho vadovų, kas pastūmėjo SS reichfiurerį H. Himmlerį ieškoti separatinės taikos ir kodėl buvo sunaikintas Abveras – kariuomenės žvalgyba.

Niurnbergo teisme W. Schellenbergas atrėmė daugelį nepagrįstų kaltinimų, bet galiausiai jam skirta 6 metų kalėjimo bausmė už dalyvavimą nusikalstamomis pripažintų nacių organizacijų – SS ir SD – veikloje. Paleistas 1950-aisiais dėl prastos sveikatos. Mirė 1952 m., būdamas vos 42 metų.

Kelių žemynų istorija ir negailestingai ardomi žmonių likimai

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. 

Susižėręs gausybę literatūros apdovanojimų – pavyzdžiui, „American Book Awards“, „National Book Critics Award“, „PEN / Hemingway Award“ ir daugelį kitų, Ganos–JAV rašytojos Yaa Gyasi debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė; leidykla „Baltos lankos“) jau pasirodė ir lietuvių kalba.

XVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas Keip Kosto pilyje. O jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime.

Nuo medvilnės plantacijų Misisipėje, misionierių mokyklų Ganoje iki JAV Pilietinio karo, nuo anglių šachtų Alabamoje iki džiazo klubų XX a. Harleme, iki pat šių dienų – autorė aprėpia trejetą žemynų ir septynetą kartų, sukuria itin intymų pasakojimą apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

Trečioji poeto M. Nastaravičiaus knyga „Bendratis“

Mindaugas Nastaravičius „Bendratis“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Knygos dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė. 

„Bendratis“ – trečioji jaunesniosios kartos poeto Mindaugo Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Dėmėtų akių“ (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – „Mo“ (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios istorijos dramatizmas ir jėga.“

Rašytojas Sigitas Parulskis

Lietuvoje dirbusio fotografo biografija

Dainius Junevičius „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ pristatymą. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018 m.

Naujausioji Lietuvos fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus knyga skirta 1824 m. Kauno gubernijoje, Pašaltuonio dvare, netoli Tauragės, gimusiam ir po 1874 m. Troicke, Orenburgo gubernijoje, mirusiam fotografui Abdonui Korzonui.

Nors Korzono ateljė Vilniuje veikė vos kelerius metus (1859–1863 m.), jis mums svarbus dėl to, kad apie 1860 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuoti miestą ir jo apylinkes.

Tai kruopščiai ištirta ir įdomiai parašyta Lietuvoje dirbusio fotografo biografija. Knygoje skaitytojas pamatys Korzono nufotografuotų žmonių portretų galeriją, ankstyviausias Vilniaus nuotraukas, o su specialiais akiniais matys seniausius Lietuvos 3D vaizdus. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, grafika, dokumentais, žemėlapiais ir planais, archyvinių dokumentų faksimilėmis. Knygoje taip pat skelbiama nemažai Kauno miesto ir Kauno gubernijos dvarininkų portretų.

Autorius spalvingą pasakojimą apie Abdono Korzono gyvenimą, veiklą ir dalyvavimą 1863 m. sukilime kuria remdamasis spausdintais šaltiniais ir Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Prancūzijos archyvuose, muziejuose bei bibliotekose surinkta archyvine medžiaga. Skaitytojai taip pat sužinos daug intriguojančių faktų apie to meto kasdienybę ir sukilimo eigą Vilniaus ir Kauno gubernijose.

Po knygų apie Antalį Rohrbachą (2013) ir Juozapą Čechavičių (2015) tai trečioji garsaus Lietuvos fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus knyga apie pirmuosius Lietuvos fotografus ir jų fotografinį palikimą.

Dainius Junevičius kelis dešimtmečius tyrinėja XIX a. fotografijos istoriją Lietuvoje, yra daugelio Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbtų mokslinių ir populiarių straipsnių autorius.

Dainius Junevičius yra Europos fotografijos istorikų asociacijos narys, Lietuvos kultūros tyrimų instituto trečio kurso doktorantas. 2015 m. už knygą „Antalis Rohrbachas: 1861 m. fotografijos“ apievengrų fotografo Rohrbacho veiklą buvo apdovanotas Vengrijos kultūros ministerijos žymeniu „Pro cultura hungarica“.

Stalingrado kautynės ir vokiečių 6-osios armijos tragedija 

Joachim Wieder ir Heinrich von Einsiedel „Stalingradas: tragedija prie Volgos“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Iš vokiečių kalbos vertė Laima Kuprienė. 

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – J. Wiederio ir H. von Einsiedelio knygą „Stalingradas. Tragedija prie Volgos“. Stalingrado kautynės ir vokiečių 6-osios armijos tragedija – vienas dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo istorijos puslapių. Apie šią 1942 m. pab.–1943 m. pr. vykusią dramą iki šiol leidžiamos knygos, ieškoma atsakymų į klausimus, kas kaltas dėl vokiečių pralaimėjimo ir kodėl nepavyko išvengti visiškos apsupties. Vokiečiams ir jų Sąjungininkams šios kautynės ir po jų sekusi apsuptis kainavo pusantro milijono žuvusiųjų, dingusių be žinios, sužeistųjų ir patekusių į nelaisvę. Žodis „Stalingradas“ Vokietijoje tapo didžiulės katastrofos, juodžiausio gedulo sinonimu. Daugelis istorikų mano, kad būtent Stalingradas tapo tuo kovų Rytų fronte lūžiu, po kurio Trečiojo reicho pralaimėjimas virto neišvengiamu. Tiek nacių vadovybei, tiek pačiam Hitleriui tai buvo smūgis, po kurio fiureris ilgai negalėjo atsigauti.

Šioje Joachimo Wiederio ir Heinricho von Einsiedelio knygoje dar kartą bandoma pažvelgti į tų dienų įvykius, prisiminti, kokios aplinkybės privedė prie šios masinės Vokietijos kariuomenės katastrofos ir kas už ją atsakingas.

Knyga sudaryta iš kelių dalių. Pirmoje pateikti Stalingrado pragare kovojusio vokiečių ryšių karininko J. Wiederio prisiminimai. Autorius pasakoja, kaip jis su savo padaliniu atsidūrė Stalingrade, kaip pateko į apsuptį, kaip kentė nežmonišką šaltį ir badą, kaip tapo sovietų belaisviu. Kituose skyriuose pateikiamas autoriaus ir sudarytojų požiūris į aukščiausius Vermachto vadus, feldmaršalą E. von Mansteiną, feldmaršalą F. Paulusą, generolą W. von Seydlitzą, jų charakteristikos ir veiksmų vertinimai.

Penktas Lucindos Riley romanas iš ciklo „Septynios seserys“

Lucinda Riley „Mėnulio sesuo. Tigės istorija“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. Viršelio dailininkė – Asta Puikienė.

Pasitikėk savo nuojauta, Tige, ji niekada tavęs neapvils.

Tėtis Atlantas yra tai sakęs man daug kartų.

Lucinda Riley – Airijoje gimusi rašytoja, kurios knygos išverstos į 30 kalbų; pasaulyje jų parduota daugiau nei 15 milijonų egzempliorių. Ciklas „Septynios seserys“ – pasakojimas apie įvaikintas seseris, moteris-mįsles, ieškančias savo tikrųjų šaknų. Pirmosios keturios ciklo knygos tapo pasauliniais bestseleriais, pagal jas Holivude ruošiamasi kurti serialą.

„Mėnulio sesuo. Tigės istorija“ – apie penktąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Tigė nuo mažens buvo ypatinga. Iškeliavusi dirbti į Škotiją, atokų Kinerdo dvarą, ji pamilsta jo savininką Čarlį. Tačiau greta gyvenantis senas čigonas Čilis sako, kad jam lemta parvesti Tigę namo – į Ispaniją, Granadą, kur daugybę amžių gyveno jos šeima. Ir Tigė leidžiasi į Sakromontės urvus, kur kadaise gyvenę čigonai turėjo palikti savo namus dėl pilietinio karo. Ten ji suranda tai, kas liko iš jos šeimos, ir sužino nepaprastą istoriją apie žmones, galėjusius numatyti ateitį, apie savo senelę – geriausią flamenko šokėją. Suradusi savo šeimą, ji tikisi rasti ir atsakymus į klausimus, kuriuos kelia jos širdis.

Nuo Škotijos iki Ispanijos, nuo Niujorko iki Pietų Amerikos Tigė vynioja praeities giją, vis giliau grimzdama į šeimos praeitį. Akylai stebima aiškiaregystės dovaną turinčios brujos ji atranda savyje gydymo talentą. Bet likimas verčia Tigę apsispręsti – likti su šeima ar grįžti į Kinerdą, kur laukia Čarlis…

Svaiginanti Tigės istorija – tarsi flamenko šokis, kur susipina aistra, nuojauta, likimas ir meilė.

Kas laukia kitų seserų? Ar seserų tėvas Atlantas iš tiesų mirė? Istorijos tęsiasi.

Apie meilės ir piktybės kovą

Emma Donoghue „Stebuklas“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Anglų slaugė Libė Rait paskiriama į mažytį kaimelį tirti, vietinių žodžiais tariant, medicinos anomalijos ar stebuklo. Žmonės kalba, kad vienuolikmetė Ana O'Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko kažkokios nematomos jėgos. Slaugės užduotis – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą.

Libė įsitikinusi, kad mergaitę ir jos šeimą valdo tamsybė ir prietarai, ir tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau?

Įkvėptas tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a., „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.