Prof. Vytautas Landsbergis ir žurnalistas Paulius Gritėnas knygos „Naujai atitirpę Sausio 13-osios pėdsakai ir mirtinai abejingas lietuviškas teisingumas“ pristatyme Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

„Tokia maža knygelė, o labai didelis reikalas“, – tokiais žodžiais profesorius VYTAUTAS LANDSBERGIS Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje palydėjo nedidelės apimties savo naująją ką tik pasirodžiusią knygelę „Naujai atitirpę Sausio 13-osios pėdsakai ir mirtinai abejingas lietuviškas teisingumas“. Joje – iki šiol neskelbti ir nepublikuoti su Sausio 13-ąja susiję tekstai bei dokumentai (tarp jų – ir pokalbių su paskutiniu SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu įrašai) iš V. Landsbergio archyvo.

Knygos pristatyme, kalbinamas žurnalisto Pauliaus Gritėno, profesorius šios knygelės reikalingumą pagrindė tokiais žodžiais: „Nemanau, kad Sausio 13-osios byla turi būti išspręsta taip, kaip teisinga Lietuvai – ji turi būti išspręsta teisingai. Teisingumas nėra tik Lietuvai.“ Pasak V. Landsbergio, negali būti skirtingų teisingumų sampratos, teisingumas visų pirma turėtų būti suvokiamas kaip faktų žinojimas, ir pagal juos turėtų būti daromos išvados.

„Atsiminkime vieną labai paprastą amžiną jau dviejų tūkstančių metų tiesą ir patarimą: tiesa padarys jus laisvus. O jeigu Lietuva nenori būti laisva ir nesiekia tiesos, nes bus sunku, bus nepatogu, vadinasi, ji nelaisva ir nenori būti laisva, – knygos pristatyme svarstė V. Landsbergis. – Tai klausimas kiekvienam Lietuvoje ir pačiai Lietuvos valstybei. Galbūt baugu siekti didesnės laisvės teisingumo srityje, kai žmonės nužudyti, jų kraujas nepamirštas, tartum gerbiamas. Bet ar tai yra pagarba, jeigu nesiekiama tiesos? Kodėl mes gyvename veidmainystėje?“

2018-ųjų spalį Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti bylą dėl sovietų agresijos 1991-ųjų sausio 13-ąją. Nuosprendis turėtų būti paskelbtas šių metų vasarį, tačiau, pasak V. Landsbergio, esminiai dalykai šioje byloje nepadaryti – neišspręstas M. Gorbačiovo atsakomybės klausimas.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Dar vienas balsas tyruose?

Idėja išleisti knygą „Naujai atitirpę Sausio 13-osios pėdsakai ir mirtinai abejingas lietuviškas teisingumas“ V. Landsbergiui kilo tvarkant savo archyvą. Pagrindiniai jos šaltiniai – dokumentai, tarp kurių yra svarbūs įrašyti pokalbiai telefonu su M. Gorbačiovu.

„Sausio 13-ąją atskrido M. Gorbačiovo siunčiama neva faktų tyrimo grupė, – paskui jis sutiko, kad tai yra delegacija. Su ja įrašytas visas pokalbis, kuris iki šiol nebuvo skelbtas. Manau, daug kam jis turėtų būti įdomus. Bet kartu jis svarbus faktų istorijai – sužinoti, kas ką galvojo ir kaip kalbėjo, gal kalbėjo nebūtinai taip, kaip galvojo. Bet iš to, kas užfiksuota, galima matyti, ką iš tikrųjų galvojo. Net iš mano pokalbio telefonu su M. Gorbačiovu du kartus, – pasakojo V. Landsbergis. – Įrašinėjau į mažą rankinį magnetofoną tik tai, ką aš kalbu. Bet iš to galima puikiai matyti, ką jis kalba. Nes mano replikos yra mano reagavimai. Be to, aš dar prisimenu niuansus.“

Tokie šaltiniai, esantys knygoje, V. Landsbergio teigimu, yra skirti bendram naudojimui.

„Tai autentika. Stengiuosi, kiek dar galiu, kol dar egzistuoju, paskelbti kuo daugiau autentikos, dokumentų apie mums vis dar aktualią praeitį. Mūsų oponentams tai labai aktuali praeitis, nes visą laiką stengiamasi ją iškreipti, apjuodinti, apšmeižti, propaguoti savo versijas, nors ir melagingiausias bei įžūliausias. Mano ginklas yra pateikti tikrus dalykus, kuriuos neįmanoma apmeluoti“, – tvirtino knygos autorius.

Pasak V. Landsbergio, neteisybė Sausio 13-osios byloje yra tai, kad esminis jos kaltininkas M. Gorbačiovas taip ir liko neapklaustas: „M. Gorbačiovo parodymų niekas net nepaprašė, manant ar pasakant, kad jis vis tiek nekalbės arba jam neleis kalbėti. Bet patikrinti juk galima. Pasirodo, baisu – negalima. Kažkas neleidžia. Tai čia mano knygelė yra dar vienas balsas tyruose. Aš ne vieną kartą kėliau faktus, – aiškius faktus, – kodėl teisėsauga netiria, kodėl tie žmonės neapklausti, ne kur nors Maskvoje – čia pat Vilniuje, Lietuvoje, tie, kurie dalyvavo – labai negražiai ir įtartinai, tie, kurie galėtų taip pat sunkiai būti kaltinami išdavimu. Bet jų net neapklausė.“ 

Kalbėdamas apie nepasitenkinimą ir kaltinimus teisėsaugai dėl Sausio 13-osios bylos vilkinimo ir jos neišsamumo, V. Landsbergis pavartojo metaforą: „Tas žodis „nepatenkintas“... Atrodytų, turėčiau paimti akmenį ir trenkti kam nors į langą. Taip, aš nepatenkintas, bet mano akmuo į langą yra čia [knygelė]. Ir čia visa tai pasakyta.“ 

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Teisėsaugos neveiksnumas byloje

V. Landsbergis tikino, kad, be jo, panašią patirtį su Sausio 13-osios byla turi tądien žuvusio Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis: „Jis mėgino į tą negyvą betoninę piramidę belstis daug kartų – kaip nukentėjęs žmogus, kuris turi teisę reikalauti teisingumo, kodėl M. Gorbačiovas byloje net nefigūruoja. Dabar iškilmingai paskelbta: byla ištirta, užbaigtas tyrimas, atiduota teismui... Bet ten M. Gorbačiovo nėra. Tikriausiai ten nėra dar daugelio žmonių, apie kuriuos rašoma mano anksčiau išleistose knygose.“

V. Landsbergis kėlė klausimą: tai kas nueis patikrinti? Ar jis turįs tai padaryti – patikrinti, ar apklausė, ar neapklausė? „Aš pažiūrėsiu, kaip bus skelbiama. Gali žurnalistai domėtis, nebūtinai aš vienas arba tik Robertas Povilaitis turime belstis į tas beviltiškas teisingumo duris...“ – kalbėjo V. Landsbergis.

Jis prisipažino ne vieną kartą nemandagiai vertinęs teisėsaugos veiklą – ne tik šioje, bet ir Medininkų žudynių byloje. V. Landsbergio nuomone, esama išankstinės nuostatos, o galbūt ir varžtų, apribojimų, ko negalima tirti ar ko nereikia.

„O jeigu tau pataria, kad geriau nereikia, tu tai jau priimi kaip įsakymus. Kur yra ta jėga? Manau, ta jėga yra ta pati senoji jėga. Pavyzdžiui, šioje byloje Lietuvos teisėsauga turi progą išeiti į laisvę. Bet ji nėra laisva. Ją kažkas varžo. Leidžia ką ar neleidžia. Kada nors gal atsiskleis tie mechanizmai“, – svarstė profesorius.

Sausio 13-osios byla, anot jo, vos ne dvidešimt metų nebuvo rimtai tiriama, kol Prezidentė Dalia Grybauskaitė nepareikalavo perkvalifikuoti ją iš žmogžudystės bylos į karinio nusikaltimo ir nusikaltimo žmonijai bylą, kuriai nėra senaties. Būtent tą akimirką, pasak V. Landsbergio, kai tiriantys prokurorai jau atvirai džiaugėsi, kad dar metai, ir sueis senatis.

„Tai kokio dar reikia prisipažinimo?“ – retoriškai teiravosi knygos autorius. Dabar tai, kalbėjo profesorius – amžina byla, kuri turi būti tiriama neapribojant įtariamųjų ir galimų kaltinamųjų. 

„Į Generalinę prokuratūrą galima kreiptis ir asmeniškai. Įteikti į rankas knygą su svarbiais dokumentais. Ir su Landsbergio pabraukimais. Jeigu nėra laiko vartyti visą knygą, tai bent keletą puslapių – teisingumu suinteresuotiems pareigūnams perskaityti ir bent patiems sau atsakyti: ar ką nors mes darome, ar ne? – svarstė V. Landsbergis. – Manau, kad jie perskaitė, bet nieko nebuvo daroma. Kai po kelerių metų nurodžiau, kad tokia knyga buvo atiduota prokuratūrai, pasirodė, kad jos ten nėra. Aš duodu pakartotinai – atiduodu į rankas aukščiausiajam teisingumo šefui, ir ji toliau skęsta kaip į balą. Be atgarsio. Tai aš darau išvadą, kad padėtis kontroliuojama. Labai paprastai – padėtis, matyt, kontroliuojama. Yra vienas kitas nesukontroliuojamas: vienas prieš jus sėdi ir kalba. Kitas – Robertas Povilaitis. Jis kiek galėjo, tiek beldėsi į tas kurčias lietuviško teisingumo duris. Kiek atsimenu, gavo labai įdomų atsakymą, kad teisėjo sprendimas nepraplėsti bylos yra teisėtas. Teisėjas turėjo teisę nuspręsti, kad nekels papildomų klausimų, ir tuo viskas baigėsi.“

Susitikimo pabaigoje prof. V. Landsbergis pasidalijo mintimis apie mėginimą pavergti mūsų laisvę ir protą, apie smegenų okupaciją: „Mes irgi esame smegenų teršimo aukos, bandymo atimti mūsų laisvę pavergiant smegenis aukos. Pamažu supratome, kad ne toks didelis pavojus yra tankai ir su jais ateinanti karinė okupacija. Pagrindinis pavojus yra smegenų okupacija, ir ji yra vykdoma. Ir ten yra frontas. Kaži kada pavyzdinę knygą apie tai yra parašęs mūsų žemietis, didis rašytojas Czesławas Miłoszas – „Pavergtas protas“. Štai sistema, kuri turėjo būti įgyvendinta pasaulyje kaip visuotinė komunizmo pergalė. Ir tada tas protas būna išjungtas, jis nebefunkcionuoja, nes tarnauja nusikaltėliškam režimui, tironijai. Ir dabar mes susiduriame su tironais. Metodai, problemos yra tie patys.“