Kadras iš rež. Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ (Italija, Prancūzija, 2018 m.).

Paolo Sorrentino „Silvio“ siužetas sukasi apie pasenusio italų politiko Silvio Berlusconi gyvenimą. Jei kas klaustų, ar tai geras filmas, sakyčiau, kad taip, ir jį verta atidžiai pažiūrėti. Ypač tiems, kurie gyvenime sau kelia ambicingų tikslų. Nors ir ne visada pritariu P. Sorrentino (neįmanoma visada pritarti), kiek per atstumą laikiausi nuo „Jaunojo popiežiaus“, bet šį italų režisierių vertinu ir gerbiu. Tai, dėl ko jis man patinka, radau ir „Silvio“. Tačiau taip pat manau, kad daug kas šio filmo iki galo taip ir nesupras dėl pačių įvairiausių priežasčių.

Eksperimentas, kainavęs Kanus?

P. Sorrentino yra išskirtinio braižo režisierius, pažįstamas Lietuvoje iš „Oskarą“ laimėjusio filmo „Didis grožis“, „Jaunystė“, serialo „Jaunasis popiežius“.

2018 metų filmas „Silvio“ yra eksperimentas, kurio matome tik vieną pusę. Iš tiesų Italijoje filmas pasirodė dviem dalimis pavadinimu „Loro1“ ir „Loro2“ („Jie“). Šį netradicinį sprendimą Italijoje išleisti filmą dviem dalimis P. Sorrentino priėmė dėl to, kad „Loro“ scenarijus ir filmas buvo labai ilgi. Tačiau tarptautinei rinkai vis dėlto nuspręsta pateikti vieną kūrinį, todėl galiausiai režisieriui teko kai ko atsisakyti, sutrumpinti ir galiausiai abi dalis sujungti į vieną filmą, trunkantį 2 val. 25 min., kurį čia ir aptarsiu. Kiekviena dalių trunka maždaug po 1 val. 45 min.

Gali būti, kad režisieriui šis eksperimentas kainavo Kanus: filmas nedalyvavo festivalyje, kur turi būti pateikiamas vienas filmas, nes dar nebuvo spėta parengti versijos tarptautinei rinkai. Teigiama, kad „Loro“ Italijoje rimtai pradėtas reklamuoti tik po rinkimų, kad nepadarytų įtakos jų rezultatams. Jis buvo rodomas S. Berlusconi priklausančiame televizijos tinkle, su kuriuo „Universal“ turi sudaręs sutartį, tačiau kažin ar pats politikas buvo itin patenkintas tuo, ką pamatė. P. Sorrentino sąmoningai atsisakė ir atsiribojo nuo S. Berlusconi, kuris siūlė filmavimams savo vilas.

Kadras iš rež. Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ (Italija, Prancūzija, 2018 m.).

Kuriama nepriekaištinga estetika. Viskas pasižymi kruopščia ir iki paskutinės detalės apgalvota kompozicija.

P. Sorrentino arkliukas

P. Sorrentino žiūrovas atėjęs į šį filmą atpažins pamėgtą (arba ne) režisierių nuo pat pirmųjų scenų. Žinoma, pirmiausia tai puikūs dialogai tarp veikėjų, kupini ir sąmojo, ir išminties, ir poteksčių. Vien jie sudaro dalį žiūrėjimo malonumo.

Galbūt tik užklydęs prašalaitis nustebs (apsidžiaugs, pasibaisės arba pradės žiovauti), tačiau visi kiti žino, kad P. Sorrentino arkliukas – masinių linksmybių, pabrėžtinai kuriamo seksualumo atmosfera. Šiuolaikinė muzika, išpuoselėti ir apnuoginti jaunų moterų kūnai, seksualūs rūbai, aukštakulniai, popmuzikos ritmai, narkotikai, alkoholis, prabangūs interjerai, Romos vaizdai – turbūt režisieriaus gerbėjai net nematę šio filmo kaip ekstrasensai regi tokias jo scenas sau prieš akis.

Skamba vulgariai, tačiau čia kaip visada reikia pasigėrėti P. Sorrentino sugebėjimu tokias orgijas pakelti į meninį lygmenį. Kuriama nepriekaištinga estetika. Viskas pasižymi kruopščia ir iki paskutinės detalės apgalvota kompozicija. Apgalvotai manipuliuojama stambiu, vidutiniu, bendru planais. Garso takelio ritmiški tonai suteikia šioms scenoms vientisą pulsavimą.

Tokios skoningos, teatralizuotos linksmybės kino kritikų vertinamos nevienareikšmiškai, dažnai ir neigiamai, tačiau, mano nuomone, jie klysta, ir pasistengsiu detaliau paaiškinti, kodėl.

„Bunga bunga“

Galbūt šios scenos filme kiek ištęstos, tačiau už jas P. Sorrentino nelaikyčiau populistu, besistengiančiu užkariauti ir pritraukti masių dėmesį, nes jos yra motyvuotos. Ne tik dėl to, kad pagrindinis filmo veikėjas – Italijos politikas Silvio Berlusconi. Bet, aišku, pirmiausia ir dėl to.

Turbūt papildomai jo pristatyti nereikia, jau ir pats seniai turėjo laimės ar nelaimės pagarsėti kaip korumpuotas, įsipainiojęs į ryšius su mafija, mergišius, audringų pasilinksminimų mėgėjas, gyvenimo malonumų taurę geriantis iki dugno. Tačiau vis tiek renkamas į valdžią, keikiamas ir kartu dievinamas.

Tai pirmas aspektas, dėl ko filmas apie S. Berlusconi ir negalėtų apsieiti be garsiųjų bunga bunga sekso vakarėlių (tik garantuoju, kad pas S. Berlusconi estetiškai jie atrodė kur kas prasčiau). Kaip ir šlovinimo, kurio kulminacija – teatrališkos šou scenos, kur kelios dešimtys gražuolių dainuoja politiką garbinančią dainą. Vienas būdų ironizuoti – hiperbolizuoti arba, kitaip tariant, perspausti. Tačiau P. Sorrentino apskritai mėgsta didingas, išryškintas scenas, todėl ta ironija dažnai yra kiek sunkiau apčiuopiama ir įsilieja į bendrą filmo nuotaiką kaip ironija rimtu veidu.

Kadras iš rež. Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ (Italija, Prancūzija, 2018 m.).

Režisierius sąmoningai stengiasi, kad visada greta linksmybių kažkur tvyrotų laikinumo šešėlis, tam jis naudoja saikingas, bet nuolatines senatvės nuorodas.

Kokia visa to prasmė?

P. Sorrentino nėra iš tų režisierių, kurie žaidžia tik naratyvo lygmenyje. Savo filmuose jis svarsto tokias universalias temas kaip valdžia, godulys ir geidulys, gyvenimo prasmė ir vertė. Apie tai, kas jam labiausiai rūpi, P. Sorrentino kalba meninėmis priemonėmis, todėl visa tai tenka skaityti tarp eilučių – naratyvas šiuose filmuose atlieka ne didžiausią vaidmenį, todėl tie, kurie lieka tik prie pietų stalo, bet neina į saloną arbatėlės, liks pavalgę pietus, bet negavę deserto.

Manau, kad šis režisierius kartais, o gal net ir dažnai, yra ne iki galo suprantamas, ir prie to labai prisideda tai, kad visos tos masinės orgijų scenos priimamos tiesiogiai. Tačiau jos nėra skirtos vien pakartoti tikrovę. Jos atlieka svarbų P. Sorrentino filmuose vaidmenį.

Jos yra hedonizmo, dolce vita, mūsų gyvūniškojo prado, žmogaus žydėjimo, kuris išsiskleidžia visomis juslėmis, bet yra paženklintas trapumo ir mirties, simbolis. Dėl to jos ir prabangios, ir geidulingos, ir gašlios, ir didingos, ir gėdingos, ir liūdnos vienu metu. Tokia jų nuotaika kuriama pasitelkiant kruopščiai atrinktą ir sukomponuotą meninių įrankių arsenalą – simbolius, ženklus, nuorodas, metaforas, žodžių žaismą dialoguose ir kita.

Seno žmogaus kvapas

Verta atkreipti dėmesį į tokių scenų metu pasirodantį plaštakės-drugelio simbolį: koljė su plaštakėmis segi merginos vakarėlio metu, jos guli dėžutėse ant stalelio naktį, drugelius augina Veronika (S. Berlusconi žmona).

Režisierius sąmoningai stengiasi, kad visada greta linksmybių kažkur tvyrotų laikinumo šešėlis, tam jis naudoja saikingas, bet nuolatines senatvės nuorodas. Vakarėlio metu nuo visų atitrūkęs S. Berlusconi kalbasi su jauna mergina, giria jos odą, o ši sako, kad iš jo burnos sklindantis kvapas primena senelio. Neatsitiktinės situacijos su sena moterimi po žemės drebėjimo, atleistu pasenusiu televizijos darbuotoju, kurio S. Berlusconi vengia. Šie žmonės visiškai iškrinta iš bendro pasilinksminimų konteksto, vaizduojami kasdieniški, neišdailinti, paprasti.

Ir kasdienybėje, ir vakarėlių scenose nusigrimavęs, geriantis svetimos jaunystės energiją S. Berlusconi nuolat lydimas seno tarno baltu kostiumu, bejausmiu veidu, kuris visa tai stebi iš šalies. Beje, pats S. Berlusconi visada apsirengęs juodai.

Net muzikinis ritmas čia puikiai atlieka dvilypę funkciją – atkartoja širdies dūžių ritmiką ir kartu primena einančio laiko pulsaciją, kuri tarsi verčia skubėti mėgautis gyvenimu, kol jis dar nepraėjo. TV ekrane mergina ragina moteris skubėti linksmintis, nes jaunystė taip greitai praeina. Iškalbingas ir perpildyto baseino lašėjimas per kraštus vieno vakarėlio scenoje. Būsimieji žiūrovai turėtų atkreipti dėmesį į visas šias ir dar daug kitų čia nepaminėtų detalių, kurios gerokai išplečia filmo turinį ir garantuoja malonius ieškojimus.

Kadras iš rež. Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ (Italija, Prancūzija, 2018 m.).

Veidrodžio motyvas pokalbyje yra neatsitiktinis – šis filmas yra veidrodis pasenusiam S. Berlusconi ir kitiems, tokiems kaip jis.

Veidrodis

S. Berlusconi plaštakė Kira ir jo dėka prasimušti siekiantis Sergio Morra kalbasi apie senatvę, laiką, kai neliks nei jaunystės, nei grožio – tik veidrodis, kuriame galėsi matyti save. Kira sako: pavydžiu tavo tėvui, kuris pažiūrėjęs į veidrodį galės pasakyti, kad visą laiką buvo principingas, ištikimas tiesai žmogus. Ir priduria, kad tas atvaizdas liūdins tokius žmones kaip ji. Ir čia pat veikėjai nusijuokia: atsisakius tokio gyvenimo kaip jų, vaizdas veidrodyje irgi bus liūdnas. Tai puikus dialogas, kuris parodo, kad, nors Sergio ir Kira pripažįsta vertybių egzistavimą, tačiau jomis netiki.

Vieni P. Sorrentino pasaulyje siekia mėgautis kūniškais malonumais, kitiems svarbu pinigai, šlovė. Sergio ir Kiros gyvenimo būdas sukasi apie manipuliavimą, pataikavimą siekiant naudos. Tai matome scenose, kur bandoma prisivilioti S. Berlusconi. Šlovės keliamą virpulį perteikia erotinė scena: kai Kirai paskambina S. Berlusconi, Sergio ir ji pati seksualiai susijaudina. Tačiau, nors jie vaizduojami besilinksminantys, turtingi, galima matyti, kad kai kuriais momentais nuo šių veidų nukrinta kaukės, atskleisdamos užslėptą nepasitenkinimą. Kylantį todėl, kad neturi iki galo ko nori arba kad pamažu praranda tai, ką turėjo šlovės viršūnėje.

Veidrodžio motyvas pokalbyje yra neatsitiktinis – šis filmas yra veidrodis pasenusiam S. Berlusconi ir kitiems, tokiems kaip jis.

„Aš žinau gyvenimo scenarijų“

S. Berlusconi patyręs politinę nesėkmę nori vėl patikėti savimi – apsimetęs agentu paskambina moteriai ir siūlo jai pirkti būstą. Nustatęs jos senyvą amžių pradeda aiškiaregiškai ja manipuliuoti nuspėdamas, kad yra palikta vyro dėl jaunesnės, kad tas norėjo grįžti, bet dabar ji gyvena viena. Moteriai nustebus, iš kur jis viską apie ją žino, ištaria: „Aš žinau gyvenimo scenarijų.“

Jo lūpomis tarsi kalba pats P. Sorrentino, kuris, taip pat nebūdamas S. Berlusconi, asmeniniame gyvenime sukuria filmą apie tokių kaip jis gyvenimo scenarijų.

Tai gražus dvigubas apžaidimas, kuris čia ne vienintelis toks. Puikus, tiesiog nuostabus aktorius Toni Servillo vaidina S. Berlusconi, o S. Berlusconi šiame filme vaidina gyvenantį tik dėl savęs hedonistą žmogelį, tapusį tuštybėje praleisto gyvenimo simboliu.

„Jūs liūdnas? Aš niekada nemačiau jūsų liūdno... Bet jūs iš tiesų liūdnas!“ – šūktelėja nustebęs senas bendradarbis žiūrėdamas S. Berlusconi į veidą, apšviestą žvakių vakaro tamsoje.

Kadras iš rež. Paolo Sorrentino filmo „Silvio“ (Italija, Prancūzija, 2018 m.).

Filmas prasideda baltu avinėliu, kuris įžengia į S. Berlusconi vilą, pradeda drebėti ir krinta negyvas. Filmas baigiasi iškeliama iš griuvėsių po žemės drebėjimo Kristaus skulptūra, ir ji paguldoma ant raudono audeklo.

„Tu galėjai daug duoti“

Grįžtant prie masinių pasilinksminimų scenų galima pasakyti, kad iš dalies jomis išreiškiamas nusivylimas tuo lengvu malonumų keliu, kuriuo nuėjo mūsų kultūra. Šių scenų vaidmuo yra tarsi diskredituoti pačioms save, pabrėžti, kad gyvenimas, kurio tikslas vien malonumai, yra beprasmis. Jos užima svarbią vietą filme lygiai taip pat, kaip ir mūsų kultūroje, jos vaizduojamos patrauklios, nes iš tiesų tai yra vienas gražiausių dalykų žmogaus gyvenime, jei jo neužvaldo visiškai.

Svarbus šiame filme yra S. Berlusconi konfliktas su žmona Veronika, kuriame ji priekaištauja už tuščiai pragyventą gyvenimą. Kad eidamas tokias pareigas galėjo labai daug duoti Italijai, tačiau to nepadarė. „Nes tu rūpėjai tik pats sau, nes norėjai praturtėti pats, valdžia tau buvo reikalinga, kad tave visi matytų, kad gautum dėmesio?“ – maždaug taip būtų galima prisiminti jos žodžius. „Taip“, – atsako S. Berlusconi.

Istorija ne moko, o tik kartojasi

Apskritai „Silvio“ kažkuo siejasi su jau matytu „Didžiu grožiu“. Būdamas italas P. Sorrentino reflektuoja šalies istoriją, juo labiau kad pagrindinis filmo veikėjas S. Berlusconi – įtakingas verslininkas, šalies premjeras, vienas turtingiausių ne tik Italijos, bet ir pasaulio žmonių (2010 m. „Forbes“ duomenimis – 74-as pasaulyje, 9 milijardai JAV dolerių). Jo gyvenimas, elgesys, vertybės daro įtaką daugybei žmonių, žiūrinčių į jį, esančių jo aplinkoje.

Besaikis noras mėgautis tiesia bendras sąsajas į senovės Romos istorijos nuopuolį ir kartu užduoda klausimą ne tik apie Italijos ateitį – visuomenė silpsta, kai jos individai ir lyderiai mato asmeninius tikslus, tačiau ignoruoja visuomeninius. Su apgailestavimu režisierius rodo, kad mūsų visuomenei toks modelis įprastas ir priimtinas. Greta iškyla klausimas, ar verslininko ir politiko profesijos iš tiesų savo prigimtimi yra suderinamos, jei vieno tikslas – didinti savo gerovę, o kito – valstybės.

Labai gražiai įrėminta filmo pradžia ir pabaiga. Filmas prasideda baltu avinėliu, kuris įžengia į S. Berlusconi vilą, pradeda drebėti ir krinta negyvas. Filmas baigiasi iškeliama iš griuvėsių po žemės drebėjimo Kristaus skulptūra, ir ji paguldoma ant raudono audeklo. Paskutinė scena – ant suolo sėdi 11 darbuotojų, kurie valo miestą nuo griuvėsių. Ar jaučiate drebant po kojomis žemę? – tarsi klausia P. Sorrentino.

Filmo anonsas: