Aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Duburys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

VITALIJA MOCKEVIČIŪTĖ, sausio 11 dieną švenčianti penkiasdešimtmetį, yra viena įdomiausių vidurinės kartos aktorių. Iš pažiūros lyg ir niekuo neišsiskirianti, ji slepia neįkainojamą aktorystės talentą. Šiandien ją galima pavadinti talentingiausia komedinio amplua aktore. Būti komiku, kai pasaulis nejuokingas, nėra paprasta. Tam reikalingas neįtikimas budrumas aplinkai, pastabumas mažiausiai detalei ir svarbiausia – apsiskaitymas, be kurio joks aktorius niekada jokiomis priemonėmis nesugebės išreikšti humoro. Geri komikai nekomikuoja. Jų komizmas skaudus, todėl jie dažnai dar vaidinami tragikomikais.

Vitalija Mockevičiūtė – dzūkė. Jos tėvų namuose puoselėjami gražiausi gėlynai, muzikuojama. Atvirumas gamtos grožiui Vitaliją tik sustiprino aktorystei. Ji nieko neatlieka pusiau, paskubomis ar su špyga kišenėje. Ji jaučia falšą, todėl režisieriams, dirbantiems su ja, reikia atlikti namų darbus – joti ant aktorių ir paskubomis sukurti marmalą nepavyks. V. Mockevičiūtė, visada besišypsanti ir geros nuotaikos – taikli kaip strėlė. Jos aktorinių mini sprogimų yra pasiilgę ne tik žiūrovai, bet ir kolegos. Paklausk bet ko apie Vitaliją – visi nušvinta, lyg jie patys būtų Vitalija.

Į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą Vitalija atėjo 1994 metais. Prieš tai ji trejus metus vaidino „Šiaurės Atėnų“ teatre. Būdama Dalios Tamulevičiūtės mokinė, ji nuo pat pirmų žingsnių skyrė profesionalų teatrą nuo saviveiklinio.

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė. LNDT nuotrauka
Aktorės Rasa Samuolytė ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Didis blogis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktoriai Rasa Samuolytė, Valentinas Masalskis ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Didis blogis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

OSKARAS KORŠUNOVAS: Labai tikiuosi, kad su Vitalija man dar teks dirbti, nes ji iš tikrųjų labai plačios amplitudės aktorė, galinti vaidmenį visai netikėtai pakreipti. O tai – man įdomiausia aktoriaus savybė.

Pirma, ką įsidėmėjau ir labai seniai įvertinau – tai, kaip ji vertina teatro kostiumą. Vaidindama Jaunimo teatre ji sukritikavo vienos techninės darbuotojos požiūrį į scenos kostiumą: negalėjo toleruoti mėgėjiško požiūrio, scenos kostiumo neskyrimo nuo paprasto rūbo, atsainaus žvilgsnio į subtilias detales, kurios kartais besąlygiškai susijusios su vaidmens kokybe. Juk aktorius, į teatrą ateidamas keliomis valandomis anksčiau, kad galėtų susikaupti, susikoncentruoti vaidmeniui, turi papulti į neutralią aplinką, o ne patirti buitinių dirgiklių.

Kitas prisiminimas liko iš darganoto rudens vakaro beveik tamsioje gatvėje netoli teatro. Prasilenkėme su Vitalija, paklausiau, kur taip skuba, kai teatre nevyko joks spektaklis. Vitalija pasakė, kad skuba į „Marijos Stiuart“ repeticijas, kuriose ir ji gali pasisemti patirties. Nors tame spektaklyje nevaidino, jai rūpėjo profesija, jos paslaptys, kurias geri aktoriai bando įminti visą gyvenimą.

Vitalija nuolat stebina: jos kiekvienas vaidmuo – didelis ar pats mažiausias – yra tam tikras spektaklio atradimas. Režisieriai tai labai greit užuodžia ir įvertina. Šios aktorės unikalias savybes ypač ryškiai nusako, atrodytų, paprastas nutikimas. Prieš pat Nacionalinio dramos teatro rekonstrukciją, kai jo scenoje dar buvo vaidinami paskutiniai didieji spektakliai, vieną laisvą vakarą kaktomuša susidūriau su Vitalija. Aktorė prieš mėnesį savo darbo knygelėje buvo pasižymėjusi, kad tą vakarą turėsianti vaidinti „Didžiajame blogyje“. Dvi dienas ji kaupėsi šiam spektakliui, nes jis gana sunkus, ši koncentracija jai neleido blaškytis, sekti žinutes, smulkią, be paliovos plūstančią informaciją.

Telefonu apie nuimtą spektaklį ji nebuvo įspėta, tad aktorė į teatrą atėjo gana anksti, nes to reikalavo sudėtingas vaidmuo. Ilgai sėdėjo savo grimo kambaryje galvodama, kodėl kiti taip vėluoja, neskuba, nors į šį spektaklį niekas negali įšokti tiesiai iš gatvės. Ji tyliai sėdėjo ir stebėjo, kaip į grimo kambarį nešami kostiumai iš visai kito, rytojaus, spektaklio. Vitalija ir toliau nieko neįtarė, ji manė, kad nėra jokia „žvaigždė“, todėl jai atneš kostiumą, kai bus baigti „didieji“ darbai.

Bet kai viena iš kostiumininkių paklausė, ko ji taip ilgai kamputyje laukia, netrukus išaiškėjo, kad „Didysis blogis“ neįvyks. Sutikau Vitaliją tuščiame ilgame koridoriuje. Ji ėjo liūdna – ne vien dėl to, kad spektaklis neįvyks. Jai tiesiog buvo sunku išeiti iš tos būsenos, į kurią ji ėjo gana ilgą laiką – porą dienų, o galimybių tą būseną išreikšti scenoje nebeliko. Tai neapsakomai sudėtingas procesas. V. Mockevičiūtė nekaltino nei kitų, nei savęs, nors ją buvo pagavęs tam tikras liūdesys, bet ji vitališkai šypsojosi...

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Hungaricum“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktoriai Monika Bičiūnaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Paulius Tamolė spektaklyje „Trys seserys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Borisas Godunovas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

RIMANTĖ VALIUKAITĖ: Vaidindamas kartu su Vitalija tu visą laiką turi gyvą ryšį, tu visą laiką jauti, kad ji ir girdi, ir mato, ir puikiausiai improvizuoja. Su ja vaidinti visada yra vienas malonumas.

Per trisdešimt metų V. Mockevičiūtė sukūrė vaidmenų Dalios Tamulevičiūtės, Algirdo Latėno, Olego Kesmino, Gintaro Varno, Igno Jonyno, Rimo Tumino, Evaldo Jaro, Audriaus Nako, Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Juliaus Dautarto, Yanos Ross, Árpádo Schillingo, Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Turbūt nėra Lietuvoje režisierių, kurie būtų nepasiūlę vaidmenų šiai aktorei. Jos improvizacinį talentą labai taikliai apibūdino režisierė Y. Ross, kuri sukūrė išskirtinę „Trijų seserų“ interpretaciją: „Vitalija yra laisva, drąsi, jautri, itin smalsi, pilna idėjų. Man atrodo, nedaug aktorių turi dovaną improvizuoti ne tik veiksmu, bet ir tekstu. Vitalija buvo viena iš pagrindinių variklių „Trijų seserų“ improvizacijoms.“

„Trijose seseryse“ V. Mockevičiūtė vaidino vieną iš seserų – Olgą. Ją entuziastingai charakterizuoja jos sceninės seserys. Monika Bičiūnaitė (Irina): „Apie Vitaliją visada pagalvoju smagiai, šiltai, kaip ir apie pačius artimiausius savo dūšiai žmones. Ji sugeba išjungti savo humoru lygioj vietoj, ir taip talentingai. Tuo pat metu ji gali sugraudinti iki pat sielos gelmių. Jos einu žiūrėti, kad ir kur vaidintų, ir visuomet patiriu kontrastų.“

Rimantė Valiukaitė (Marija): „Vitaliją labai vertinu, ji – gabi aktorė. Labiausiai ji mane žavi kaip partnerė. O tai teatre yra labai svarbu. Vaidindamas kartu su Vitalija tu visą laiką turi gyvą ryšį, tu visą laiką jauti, kad ji ir girdi, ir mato, ir puikiausiai improvizuoja. Su ja vaidinti visada yra vienas malonumas. Ypač gerai atsimenu repeticijas Rolando Atkočiūno režisuotose „Medžioklės scenose“. Iki tol aš buvau įsitikinusi, kad Vitalija yra gerutė, tyli, per daug nekomentuojanti aktorė. Bet repeticijų metu išryškėjo jos labai kietas charakteris. Ji yra labai stipri, turinti savo nuomonę aktorė. Su ja labai daug prisijuokdavome, jos puikus humoro jausmas. O tam reikalingas sveikas protas. Kai žmogus aštriai jaučia, tai sugeba ir pajuokauti. Vitalija savo vaidmenimis esmę užkabina, ji labai tiksli. Su ja kartu dirbame jau dvidešimt penkerius metus, todėl sunku ką nors ir beišskirti, nes daug ką sukūrėme kartu.“ 

Kažkada žiūrovai negalėjo lengvai toleruoti kai kurių unikalių vaidmenų dublių. Vienas tokių – Anuškos vaidmuo O. Koršunovo režisuotame spektaklyje „Meistras ir Margarita“. V. Mockevičiūtė turėjo pakeisti Eglę Mikulionytę, dėl kurios talento ir buvo susiformavęs unikalus Anuškos personažas. E. Mikulionytė už šį vaidmenį jau buvo susilaukusi pripažinimo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bet pasikeitus aplinkybėms, kai skubiai reikėjo įvesti naują aktorę, O. Koršunovas vaidmenį pasiūlė V. Mockevičiūtei.

Paprastai tokiais atvejais aktoriams rekomenduojama nieko nekartoti, vaidmenį interpretuoti kuo savarankiškiau. V. Mockevičiūtė Anušką suvaidino lygiai taip pat, kaip ir E. Mikulionytė. Tapo net nejauku. Bet netruko praeiti, kai visi suvokė, kad tai yra neįtikėtina aktoriaus dovana. Vitalija, nekopijuodama judesių, balso tembro ir intonacijų, išlikdama visiškai autentiška, sugebėjo sukurti beveik identišką Anuškos vaidmens piešinį. Aktorė tiksliai pagavo vaidmens būsenas, jos personažas buvo pagrįstas psichologine logika, ir vaidmuo gimė kaip atomas. Netrukus su šiuo spektakliu atsidūrusi užsienyje, ji tuoj pat parsivežė geriausios aktorės prizą, pamažu tapo Nacionalinio dramos teatro žvaigžde, nors ji visada išlieka neutrali, nematoma. Jos grožis skleidžiasi, vos tik ji patenka į rampos šviesą, ji savo partneriams pasuoja pačius netikėčiausius, tačiau jos pačios labai kruopščiai apgalvotus atradimus.

Režisierius O. Koršunovas, kviesdamas V. Mockevičiūtę į didžiuosius savo spektaklius, apie aktorę sako: „Vitalija yra unikali, nepaprasta aktorė. Galima sakyti, kad jos aktorės karjera nesusiklostė taip, kaip galėjo. Pagal savo gal net šiek tiek keistą talentą, jos ypatingą gebėjimą būti komiškai – o tarp aktorių tai ypač reta – ji galėtų būti vien komikė. Tačiau Vitalija turi savo giliąją pusę. Ko gero, ji vienintelė „Meistre ir Margaritoje“ galėjo pakeisti visiškai nepakeičiamą aktorę Eglę Mikulionytę. Ne tik tapo jos dublere, bet ir stojo į lygią partnerystę. Šiame spektaklyje ji pagavo esmę – tos liaudiškos matronos, bobos, kuri nebijo nieko: nei tarybinių biurokratų, nei Stalino, nei paties velnio. Vitalija labai greit sugebėjo tą esmę pagauti.

Taip buvo ir „Katedroje“: jos su Nele Savičenko buvo absoliučiai lygiavertės partnerės. Vitalija tiesiog ateidavo ir be jokio vargo sugebėdavo įeiti ir labai savarankiškai sukurti naujus vaidmenis. O jos tikrasis kūrybingumas ir kartu darbštumas atsiskleidė spektaklyje „Jelizaveta Bam“. Čia ji neturėjo dublių. Ji suvaidino Jelizavetos Motiną, kuri kartu yra ir Nikolajaus Nikolajevičiaus Motina – toks siurrealistinis personažas. Tai buvo tas atvejis, kai aktorius kuria ne tik vaidmenį, bet ir patį spektaklį. Labai tikiuosi, kad su Vitalija man dar teks dirbti, nes ji iš tikrųjų labai plačios amplitudės aktorė, galinti vaidmenį visai netikėtai pakreipti. O tai – man įdomiausia aktoriaus savybė.“

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Našlės“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Duburys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė spektaklyje „Išvarymas“. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

Vitalijos ryšys su pasauliu, atrodytų, labai paprastas, tačiau jos siela yra kur kas aukščiau už kasdienybę.

Apie savo nuostatas, atsidavimą ir sugebėjimą paklusti sudėtingam teatro ritmui V. Mockevičiūtę tiksliai apibūdina jos pačios prisiminimas, trumpas epizodas iš šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ repeticijos: „Atėjo eilė Karčiamos scenai. Šeimininkei. Aš puolusi į paniką, labai jau noriu patikti... O užduotis – Šeimininkė ant vienos pačiūžos. „Na, čia reikia, kad kojos kurtų meną, o viršutinė dalis būtų buitis.“ „Nė, nė, blogai, jūs Mockevičiūte. Kitam kartui dvidešimt skirtingų įėjimų į sceną turite atnešti.“ Pykau, keiksnojau ir vis dėlto labai nuoširdžiai kūriau tuos dvidešimt įėjimų. Taip ir nusisukau nuo savo tuštybės ir patyriau gilią, kartais nesuprantamą, bet stipriai intuityviai jaučiamą maestro kūrybą.“ 

Kažkada Vitaliją pasigvelbė televizija. Ji be skausmo interpretuoja ne pačias maloniausias mūsų valstybės damas. Nieko neįžeidinėdama, ji visada išlieka tiesiog gera aktorė. Su Neringa Varnelyte jos tiek užsidzūkino, kad su spektakliu „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ sugebėjo aplėkti pusę Amerikos. Aktorės negrįžo suponėjusios, nors ten jas ant rankų nešiojo, dėkodami už vakarus, kuriuos dovanojo užatlantės žiūrovams. Dabar jos ketina kurti spektaklį apie dzūkes partizanes. Populistiniame pasaulyje geriems aktoriams išlieka svarbu ne jų pačių saviraiška, o tema, atsakomybė, sakralumas, kurį privalo suvokti kaip savo profesijos misiją.

Rodos, niekad neturinti laiko Vitalija visada atlėkdavo į ekskursijas, kurias mažuose būreliuose susiorganizuodavome po Vilniaus bažnyčias ar kitas svarbias vietas. Kai sūnus paauglys prabudęs skambindavo mamai klausdamas: „Ką valgyti?“, ji žvaliai atsakydavo: „Tu gi mėgsti makaronus, siūlau išsivirti.“ Vitalijos ryšys su pasauliu, atrodytų, labai paprastas, tačiau jos siela yra kur kas aukščiau už kasdienybę.