Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Simboliškai Laisvės gynėjų dienos išvakarėse MO muziejuje pristatyta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Nomedos ir Gedimino Urbonų 52-ajai Venecijos bienalei sukurto Lietuvos paviljono rekonstrukcija – projektas „Villa Lituania“, apmąstantis skaudžias nacionalines problemas – okupaciją ir kovą už laisvę. „Villa Lituania“ yra MO kolekcijos sudėtinė dalis, šis kūrinys pristatytas pirmosios MO muziejaus parodos „Visas menas – apie mus“ kontekste. 

2007-ųjų Venecijos bienalėje „Villa Lituania“ apdovanota specialiu paminėjimu ir sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo. 

„Villa Lituania“ – tai pastatas Romoje, kuriame 1933–1940 m. buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje. Okupavę Lietuvą sovietai ambasadoje įkūrė savo atstovybę. Po 1990-ųjų pastatas tapo Rusijos konsulatu, o jo grąžinimo klausimas taip ir liko neišspręstas.

2007 m. N. ir G. Urbonai pasiūlė meninę provokaciją – simbolinį veiksmą: balandžių varžybas tarp Venecijos ir Romos. Balandžiai – taikos simbolis – turėjo nutūpti paskutinėje okupuotoje Lietuvos teritorijoje – Romoje esančios „Villa Lituania“ ambasados sode pastatytoje balandinėje. Nepavykus deryboms su Rusija ir negavus leidimo įkurti balandinę, balandžių varžybos „Villa Lituania“ taurei laimėti surengtos Venecijoje. 

Projekto parodoje – „Villa Lituania“ architektūrą primenantis balandinės modelis ir videofilmai, kuriuose pristatoma egzilyje gyvenusių ambasadorių Lozoraičių šeimos istorija, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimas, balandžių augintojų Lietuvoje istorija. 

Projekto pristatymo akimirka. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Menotyrininkė Lina Michelkevičė, menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Villa Lituania“ – istorinių praradimų serijos simbolis

Projekto atidaryme parodos „Visas menas – apie mus“ kuratorė prof. dr. Raminta Jurėnaitė kalbėjo, kuo ši instaliacija MO kolekcijoje yra tokia svarbi. Pasak jos, nedaugelis ir kitų šalių muziejų leidžia sau įsigyti tokio formato kūrinių, mat kelia saugojimo rūpesčių ir net ir išmontuoti užima labai daug vietos. 

„Be šio kūrinio būtų sunku įsivaizduoti naujausią Lietuvos dailės istoriją, ypač susiformavusią jau nepriklausomybės metais. Viena vertus, Urbonai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo kurti tokį socialiai angažuotą meną, atrasdami naujų strategijų, pavyzdžiui, kolaboravimo su kitomis visuomeninėmis grupėmis ir kitomis profesijomis, – kalbėjo R. Jurėnaitė. – Kita vertus, laikas geriausiai patikrina, koks kūrinys išliko. Dažnai atvykęs į kokią nors bienalę ar didelę tarptautinę šiuolaikinio meno parodą matai daug puikių kūrinių, lyg ir funkcionuojančių bendrame kontekste, įspūdingų, profesionaliai sukurtų. Bet praėjus laikui jie dažnai užsimiršta. O šis Urbonų kūrinys ne tik kad gavo apdovanojimą Venecijos bienalėje, bet ir labai daug mano kolegų įvairiausiose šalyse, kurie tada matė tokį Lietuvos paviljoną, šį darbą prisimena iki šiol. Tai stipriausias patikrinimas, ar kūrinys lieka svarbus ir laikui praėjus.“ 

„Villa Lituania“ mums pasakoja niekada nesibaigiančią Lietuvos istoriją, nuolatinį istorinių praradimų tęsinį.

„Prarasta nuostabi ambasados vila Romoje. Ji ir šiandien neatgauta, ir idėja rekonstruoti tą vilą Venecijoje buvo labai svarbi. Kartu ji buvo papildyta kitomis praradimų istorijomis – tuo, kaip vyko kovos už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą, kai jis buvo privatizuotas ir čia turėjo prasidėti gigantiškų pastatų statybos“, – teigė kuratorė.

„Villa Lituania“, R. Jurėnaitės tikinimu, tapo simboliu praradimų serijos ir kartu – žmonių kovos už pokyčius. Šis darbas reikšmingas ir savo skatinimu visuomenę permąstyti svarbius procesus ir būti jiems neabejingai.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ratas apsisuko, balandžiai grįžo atgal į Lietuvą

„Villa Lituania“ ne tik restauruota, nes kelionėse po šiuolaikinio meno muziejus Italijoje, Ispanijoje susidėvėjo, bet ir naujai atgimė MO muziejaus architekto Danielio Libeskindo architektūroje. 

„Ratas apsisuko, ir balandžiai grįžo atgal į Lietuvą. Ir dabar jie priimami D. Libeskindo architektūroje. Erdviniams ryšiams su D. Libeskindo architektūra sukurti, projekto įpaišymui, be abejo, reikėjo dialogo su architektais. Noriu padėkoti Jurgai Daubaraitei ir Jonui Žukauskui už erdvinės choreografijos sprendimą. Projektas čia įgauna naują sluoksnį“, – teigė G. Urbonas. 

Kūrinio Venecijos bienalei pradžia menininkai įvardijo siekį gauti leidimą vis dar okupuotoje Lietuvos ambasados vilos Romoje teritorijoje pastatyti balandinę, kurioje balandžiai, atsiųsti iš Rusijos, Italijos, Lietuvos ir Lenkijos, čia galėtų augti ir treniruotis. Tuomet menininkų mintis buvo juos iš Romos nugabenti į Veneciją, kur būtų surengtos varžybos „Villa Lituania“ taurei laimėti. 

G. Urbonas minėjo, kad esminė idėja buvo „Villa Lituania“ idėją komunikuoti Italijos kultūros ministerijoje, kad būtų garantuota jos parama. Užsitikrinus ir jos, ir Venecijos bienalės palaikymą, pradėta belstis į Romos mero įstaigos keliolikos departamentų duris ir kiekvieno vadovui pasakoti „Villa Lituania“ istoriją. 

„Susitikimai pas merą buvo ganėtinai įdomūs, – prisiminė G. Urbonas. – Turėjome išdiskutuoti visus istorinius klausimus, kodėl mums tai svarbu. Be abejo, mūsų pradinis taškas buvo tai, kad mes, kaip menininkai, atstovaudami Lietuvai Venecijos bienalėje neturime savo paviljono. Derybos nuo to ir prasidėjo – kad neturime paviljono, kad mūsų šalis buvo okupuota ir dalis jos teritorijos tebėra okupuota Romoje. Tokia buvo tų pokalbių pradžia – istorinių aplinkybių išdėstymas, ir tada derybos, kaip būtų galima pastatyti „Villa Lituania“ architektūrinį pavidalą turinčią balandinę.“

Balandinės architektūrinę formą padiktavo pats ambasados pastatas. „Kadangi nėra išlikę daug dokumentacijos apie pačią vilą, jos brėžinius, buvo nuspręsta balandinės modeliui naudoti tik du pastato fasadus – priekinį ir užpakalinį, kurių nuotraukos yra išlikusios“, – sakė N. Urbonienė.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Poetinė intervencija

N. Urbonienė minėjo, kad daugiausia derybų tuomet vyko su pačiais balandžių augintojais: „Juos reikėjo įtikinti, kad tai geras sumanymas, kad jie savo paukščius, kurie yra nepigūs: kiekvienas kainuoja nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių eurų, patikėtų dalyvauti varžybose Italijoje.“ 

Iki menininkų Urbonų surengtų tokių varžybų Venecijoje nėra buvę. Bet, tvirtino G. Urbonas, kaip parodė eksperimentas, jos buvo labai sėkmingos, menininkai kviečiami tokias varžybas pakartoti. 

Kai pastatyti balandinę buvusios Lietuvos ambasados teritorijoje leidimas nebuvo suteiktas, sumanymas buvo pakoreguotas, ir surengtos alternatyvios varžybos. 

„Yra dvi galimybės rengti varžybas. Viena, kurios labai norėjome ir kuri mums būtų tikusi bei patikusi – kai pastatoma balandinė ir į ją atvežamas mažas balandėlis iki 27 dienų amžiaus. Kitaip sakant, balandis, kuris dar nė karto nėra skridęs. Pirmą kartą pakilęs iš balandinės jis stebuklingu būdu, kurio mokslininkai iki šių dienų negali iki galo išaiškinti, pasižymi teritoriją ir visada sugrįžta į tą vietą. Tokia buvo mūsų poetinė intervencija į tą teritoriją: kad balandžiai per kartų kartas nuolatos ten grįžtų ir perėtų savo vaikus, – pasakojo N. Urbonienė. – Paaiškėjo, kad rusai niekados nesutiktų su tokia taikia akcija, ir mūsų planas B buvo kito tipo varžybos, kai į tam tikrą tašką suvežami pagyvenę paukščiai – pasitreniravę, išmokę atskirti, kur yra jų namai, ir grįžti į juos, tada jie paleidžiami ir skrenda atgal į savo balandines įvairiose Europos vietose. Tokias varžybas Venecijoje mes ir suorganizavome.“ 

Menininkės teigimu, balandžiai, skrendantys iš Venecijos į savo namus, kovojo už „Villa Lituania“ taurę. Tokia buvo pranešimo apie galimybę atgauti užimtą Lietuvos teritoriją komunikacija. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Sąskambis su „Pro-testo laboratorija“

„Villa Lituania“, kaip istorinės atminties išsaugojimo ir meninio aktyvizmo projektas, glaudžiai susijęs su N. ir G. Urbonų „Pro-testo laboratorija“, vykusia daugiau nei prieš dešimtmetį buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje, dabartiniame MO muziejuje. Socialine, visuomenine ir politine akcija buvo siekiama pasipriešinti kultūros vietų privatizavimui ir reikalauta išsaugoti viešąsias erdves mieste. 

„Pro-testo laboratorija“ prasidėjo nuo svarstymo, kokių gali būti protesto formų. Toje laboratorijoje jos ir buvo gaminamos, praktikuojamos, tyrinėjamos, su jomis buvo eksperimentuojama, – apie pasipriešinimo akciją buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje pasakojo G. Urbonas. – O Venecijos projektu mes pabandėme pasižiūrėti, kaip formos, su kuriomis buvo eksperimentuojama Lietuvoje, galėtų veikti jau kitame – šiuo atveju Italijos – kontekste. Ieškojome tam tikrų refleksijų – tiek istorijoje, tiek kituose kontekstuose, ir „Lietuvos“ bei visos viešosios erdvės privatizacija, galima sakyti – okupacija, mums susisiejo su okupuota teritorija Romoje. Mums buvo svarbūs tie sąskambiai.“ 

N. Urbonienės teigimu, juos, kaip menininkus, traukia konfliktas, įdomu testuoti paties meno ribą – kiek jis vis dar menas, kiek autonomiškas, kaip po truputį užima kažkieno kito teritoriją arba skverbiasi į ją, kiek menas kam nors padeda, siekia pakeisti tai, ką nebevadiname menu, šiuo atveju – visuomenę. 

„Netgi tokioje konflikto situacijoje, kai užprogramuota nesėkmė, – juk žinojome, kad vilos nepavyks atgauti, – bet jeigu nebūtų buvę tikėjimo, kad kažkas atsitiks ir pasikeis, nieko nebūtume galėję daryti, – svarstė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. – Ne tai kad viltis, bet kirbėjo mintis, kad vis dėlto meno priemonėmis galima pakeisti kažką, kas nebūtinai yra menas.“ 

N. ir G. Urbonai yra vieni ryškiausių šių dienų Lietuvos menininkų, teoretikų ir edukatorių, tarptautinį pripažinimą pelnę savo tarpdisciplininiais projektais, priklausančiais visuomeninio politinio, protesto meno sričiai. Pastaruoju metu gilinasi į ekologijos temas. 2018 m. menininkai antrą kartą atstovavo Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje pristatydami projektą „Pelkių mokykla“ („The Swamp School“).

„Villa Lituania“ projekto paroda veiks iki kovo 10 d. MO muziejaus Renginių salėje.