Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 1)

Sausio pradžioje, po visko, lieka pridraikyta prisiminimų, kur tik eitum, jie makaluojasi, rodos, gadina gyvenimą. Tai ne auksas, smilkalai ir mira. Dar ilgai paskui šlavinėji pakampius. Kalėdos buvo ir bus proga apsigauti, kitus apdumti ir suvedžioti. Ir vis pavyksta. Kartais su polėkiu, meistriškai. Angelas gražbyliauja Marijai ir be vargo paima jos jauną širdelę. Trys Karaliai, apakę nuo naujos žvaigždės pasirodymo, sugundyti grožio. Paskui jie apmauna Erodą, seną susireikšminusį mulkį, o šis, kai atsikvošėja, sukelia vaikų žudynes. Betliejuje verksmas.

Dabar tarp kitų kalėdinių triukų – ir šis senas autobuso bilietas. Niekam jo nereikėjo ir nereikės. Nežinia kiek metų išbuvo Naujojo Testamento knygelėje tarp visokių niekniekių. Didelio formato SSRS pašto ženklai su Renesanso meistrų portretais, ašarojanti Magdalena, madonos. Atstodavo šventus paveikslėlius. Dar oranžinis vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės brolijos pasižadėjimas, tarybinių laikų savilaida. (toks ir toks) pasižadu visagaliui Dievui būti blaivininku, abstinentu (pabraukti ir nurodyti metus). Per šventes prireikė Evangelijos citatų, vartau brangų tomelį, apžiūrinėju, kas įdėta. Blaivybės pasižadėjimas sulenktas per pusę. Viduje – autobuso bilietas, kuriam daugiau kaip keturiasdešimt metų. Nepanaudotas. Mintis apie aną evangelinį asilaitį, kuriuo niekas niekada nėra jojęs. Kaip ir kodėl jis ten, kas dabar pasakys. Apsiginklavus Dievo žodžiu, kažin kur keliauta ir nenukeliauta? Į pogrindinį blaivybės brolijos susirinkimą? Išsigando paauglys rūstaus vyskupo veido? Prašom, jau galiu bet ką pasižadėti, užpildyti visus daugtaškius.

Per šventinį vakarėlį kažkas iš parapijiečių šįmet prisiminė anų laikų visuomeninio transporto bilietus ir meną važinėti zuikiu. Neišmeti komposteriu prakiurdinto bilietuko, dedi namie į vandenį, paskui – po karštu lygintuvu. Skylių kaip nebūta, važiuok drąsiai darsyk. Esu išmėginęs. Taip pat visada patikdavo spausti raudono komposterio rankenėlę. Specifinis garsas. Kaukšt, atlikta. Ant tavo popierėlio atsiranda šumerų rašmenys. Ir saugumo jausmas: važiuoju, nebaisu kontrolė, niekas pasaulyje. Už keturias kapeikas. Net į pasakų pasaulį, jeigu ką.

Taip, kelionė – viena gražiausių tikėjimo metaforų nuo tada, kai Jėzus apie save pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Kad ir kiek zulintum, ji tiks. Keliauji, ir viskas tarsi iš naujo. Su Jėzumi – juo labiau, nes tau vis rodosi, kad jis prapuolė, pasimetė žmonių spūstyje, išlipo kitoje stotelėje, gal kietaširdžių kontrolierių išlaipintas. Kokiais tik keliais nelaksto ašarojanti Magdalena, ieškodama, kur pasidėjo mylimas rabuni. Sėdint namie ar vienuolyne nieko nebus. Eikite! – firminis mišių žodis. Tarytum Viešpats būtų pasprukęs iš bažnyčios pirmas, o mes puolame iš paskos jo gaudyti.

Jei apie bilietus, šioje kelionėje irgi būna visko. Kurie gali, stengiasi nusipirkti. Ir ne tik vienkartinius, paprastus. Stveria nuolatinius, lengvatinius, pirmos klasės. Girdėjau, kaip per pamokslą kunigas ragino liaudį užsidirbti amžinybės pensiją ir bilietą į dangaus karalystę. Galima šypsotis, bet kas ten darysis ir kiek viskas kainuos, niekas nežino. Bilietai ar kvietimai tikrinami ir einant į popiežiaus Pranciškaus mišias. Taip pat būna, kad turi tvarkingą, galiojantį bilietą, o tavo reisas atšauktas.

Arba štai bilietas, kurio nereikėjo. Patekęs į Naująjį Testamentą. Kaip jo tęsinys? Kvietimas keliauti? Bet man jau gana visų odisėjų, jokia žvaigždė neiškrapštytų kur nors dangintis. Bilietukas už keturias kapeikas gali sau toliau ramiai gulėti nepanaudotas. Ir jeigu kada atsitiks kelionė – tai tik zuikiu.

Šiaurės Atėnai