Adelė Dirsytė

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 9-ajame numeryje).

Adelė

Apie Adelę Dirsytę pirmą kartą išgirdau 2010 metų liepą, kai, davusi jaunučio ateitininko įžodį, dovanų gavau jos maldaknygę „Marija, gelbėki mus“. Jau netrukus, pradėjusi lankyti kuopą, mūsų patalpose atradau ir jos portretą, kabantį ant sienos. Iš globėjų pasakojimų apie ją tuomet labiausiai įsiminiau, kaip ji iškentė žiaurius kankinimus Sibiro lageriuose: nuo galvos raunami plaukai, o į panages durstomos adatos. To užteko, kad man ji taptų moteris-herojė. Namuose kartkartėmis pasimelsdavau iš jos maldaknygės, ja remdavausi literatūros rašiniuose ar kitose diskusijose, sutvirtinimo globėja pasirinkau šv. Adelę. Tačiau kiek vėliau panorau Adele Dirsyte daugiau pasidomėti ir išties ji mane dar labiau sužavėjo, kai atradau joje stiprios dvasios moterį – dar prieš jos paskutinę kelionę į Sibirą.

Adelė Kaune baigė Teologijos-filosofijos fakultetą, dirbo vokiečių kalbos mokytoja, aktyviai įsitraukė į ateitininkų, ypač į studenčių ateitininkių draugovės „Birutė“ veiklą, buvo Lietuvių katalikių moterų draugijos darbuotoja. „Birutės“ draugovės tikslas buvo rengti studentes-katalikes, kurios rūpintųsi bendra visuomenės gerove, būtų karštos lietuvės patriotės ir taptų geromis savo profesijos specialistėmis. Tačiau kaip pati Adelė kalba apie moterį ir jos prigimtį, kas jai yra svarbu, kas jai rūpi? Būdama moterų draugijų ir draugovių narė, ji skaitydavo nemaža paskaitų, rengdavo kursus, mokymus apie tai, kuo turėtų rūpintis moteris, kaip turėtų save tobulinti, ugdyti. Pranešimų temos skambėdavo taip: „Lietuvė namų kultūros kėlime“, „Moteris – tautos gelbėtoja“, „Organizuota katalikė gyvenime“ ir t. t. Taigi, jai rūpėjo moterų ugdymas, proto ir dvasios stiprinimas. Ji taip pat rašė nemažai straipsnių periodikoje. Juos besklaidydama atradau tai, ko ieškojau. „Naujosios vaidilutės“ antrame numeryje 1935 m. išleistas straipsnis „Marija ir Ieva“. Jame Adelė rašo apie moters prigimtį ir idealą. Ieva iš hebrajų kalbos reiškia visų gyvųjų motiną, o Marija – Apšvietėją (nors galima pateikti dar šešiasdešimt kitų jos prasmių). Adelė dabartinėje moteryje įžvelgia Ievą – išdidžią, sukėlusią disharmoniją ir vargą, o pasigenda Marijos – gražiosios meilės motinos. „Ievos nepasitenkinimas įvairiais niuansais pasiekė mūsų laikus. Kas vargina šių laikų moterį? Ji per daug pasineria į savo prigimties kultivavimą ir pakliūva į dvasinę vergovę. Kaip labai įėjo į madą keisti savo prigimtį! Keistas noras apėmė moterį panėšėti į vieną bendrą modelį. Tai klaidingas grožio supratimas. Juk grožis ten, kur yra įvairumas, o pudra, akių gadinimas dėl žvilgesio, plonos linijos išlaikymas, maži batukai, tam tikros rūbų mados naikina individualumo žymes“ (Bloznelis M., Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai. Vilnius: „Katalikų akademija“, 2003, p. 58). Taigi, Adelė akcentuoja įgimtą grožį, moterų įvairumą ir sugebėjimą atsilaikyti prieš joms taikomus mados standartus, neva padarysiančius moteris gražesnes.

Tačiau kas gi yra ta Ieva ir Marija moteryje, kuo jos tokios svarbios? Trumpame straipsnyje Adelė apie tai daug nekalba, bet šią temą plėtoja šventoji Edita Štein, taip pat kreipusi įdėmų žvilgsnį į moters prigimtį. Pasak jos, moters prigimtis ir yra Ieva, tačiau nepakanka tiesiog gyventi pagal savo prigimtį, būti moterimi, reikia žiūrėti, kaip ištobulinti savo prigimtį, ir atsakymas čia yra malonė, randama pas Mariją (Mosley J., Edita Štein. Maldos moteris. „Magnificat leidiniai“, 2015, p. 68). Edita, kad galėtų mokytis iš Marijos, visgi pradeda nuo Ievos. Taip, ją galime laikyti nusidėjėle, tačiau ji taip pat yra Dievo kūrinys, pirmoji moteris, taigi joje atsiskleidžia moters prigimtis. Ieva Pradžios knygoje yra apibūdinama dviem žodžiais: moteris ir motina. Šiais dviem žodžiais ji nusako, kokia turėtų būti moteris – kuo pasižymėti ir ką savyje plėtoti. Moteris suprantama kaip draugė, padėjėja, stovinti veidas į veidą su vyru, esanti ne jo kopija ar veidrodinis atspindys, bet tartum atskira kūno dalis, vyras ir moteris yra tarsi dvi to paties kūno rankos.

Tačiau ir Edita, ir Adelė buvo netekėjusios, neturėjo vaikų, tad joms buvo aktualu kalbėti apie moterį, kaip draugę ir motiną nebūtinai šeimos gyvenime, bet ir profesiniame bei pašvęstajame. Edita manė, kad moteriškumas turi skleistis visose sferose, nes „visur reikia moteriškos užuojautos ir pagalbos motiniškumas pagal Gailestingumo motinos pavyzdį turi šaknytis universalioje dieviškoje meilėje visiems šalia esantiems, suvargusiems ir prislėgtiems“ (Mosley J., Edita Štein. Maldos moteris, p. 72–73). Pašvęstajame gyvenime moteris atsiskleidžia kaip toji, kuri tampa dvasios motina: „Dvasinė motinystė yra atpirkimo darbas, sielų gimdymo Karalystei darbas“ (Mosley J., Edita Štein. Maldos moteris, p. 75).

Taigi, Edita pagelbėja Adelei išskleisti draugiškumo ir motiniškumo prigimtį moteryje, kuri randama jau Ievoje ir perkeisti ją, ištobulinti per Marijos malonę. Vėliau komentuodama vokiečių filosofo Fr. W. Foersterio mintis Adelė sako, kad juo labiau vyras pažįsta Ievą, tuo labiau jis ilgisi Marijos, kuri neša ramaus gerumo jėgą, priešingai nei Ieva, nešanti besitrankančius ir besidaužančius norus (Bloznelis M., Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai, p. 58). Taigi, tiek moteris, tiek vyras trokšta tobulumo, dvasingumo, to, kas yra virš žmogiškos prigimties. Adelė savo straipsnį baigia idealizmu dvelkiančiu troškimu: „Pasiilgusi ir mūsų tauta tokios Marijos, žengiančios kultūros keliais ir rodančios žmonėms naujus horizontus!“

Klausdama savęs, iš kur Adelė turėjo tiek stiprybės, tiek vilties, čia radau atsakymą – idealas. Marija, kaip tobuliausia Jėzaus mokinė, jai buvo moters idealas. Moters, pasižyminčios skaistybe, išmintimi, nusižeminimu, tikėjimu, pamaldumu, klusnumu, neturtu, kantrybe, gailestingumu ir užuojauta (Bloznelis M., Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai, p. 58). Klaustume, ar šiais laikais vis dar galime pavyzdžiu laikyti šventuosius, Mariją? Ar negalime rasti ko nors naujesnio? Juozas Girnius veikale ateitininkams ir Lietuvos išeivijai „Idealas ir laikas“ paprieštarautų: „Idealizmas iš tiesų yra ne žodžių, o gyvenimo dalykas. Pasensta tušti žodžiai, o ne idealizmas, nes jis yra pati dvasinės jaunatvės paslaptis. Tol liekama jaunos dvasios žmonėmis, kol degama idealizmu, nes tol degama dvasiniu nerimu, nepasitenkinama kasdienybe, veržiamasi į naujus horizontus“ (Girnius J., Idealas ir laikas: žvilgsnis į dabarties ateitininkiją ir lietuviškąją išeiviją. Chicago: Ateitis, 1969 m., p. 92). Taigi, ir moteris, turėdama Ievos prigimtį ir malonės pilnąją Mariją, kaip idealą, gali kurti kultūrą, būti jos dalimi, kaip visapusiška katalikė, šalies pilietė ir visuomenėje nušviesti „naujus horizontus“.

Studenčių ateitininkių „Birutės" draugovės literačių būrelis po Dievo Kūno procesijos, Kaunas, 1931.VI.13. Adelė Dirsytė – viršutinėje eilėje pirma iš dešinės.

Studenčių ateitininkių „Birutės" draugovė su vėliava prie Ateitininkų rūmų. Viduryje – prof. Pranas Dovydaitis. Adelė Dirsytė – viršutinėje eilėje antra iš dešinės.

Feminizmas

Turbūt viena neaiškesnių šių laikų sąvokų. Vieni feminizmą, kaip lygių teisių įsigalėjimą moterims ir vyrams, laiko kiekvieno sąmoningo žmogaus nuostata, kiti feminizmu dengiasi norėdami įteisinti įstatymus dėl gyvybės naikinimo, naujų lyčių pripažinimo ir t. t. Todėl sau pasakyti, ar esu feministė, ar ne, tampa pakankamai painu.

Nuo tada, kai moterys gavo balsavimo teisę, praėjo 125 metai, ir aš manau, kad moterų emancipacija labai toli pažengė. Nėra jokios abejonės, kad moterys turi būti tiek pat gerbiamos, kiek vyrai, o smurtas prieš moteris yra nepateisinamas, ir tai turi rūpėti kiekvienam žmogui, ne vien moterims, tačiau dabartinis, trečiosios bangos radikalusis feminizmas kalba visai ne apie tai. Manau, kad radikaliosioms feministėms iš tiesų nerūpi pati moteriškumo samprata, moters prigimtis, jos savitumas, išskirtinumas ir grožis. Galvoju, kad dabar vyraujantis feminizmas yra tiesiog tapatus liberalizmui, ir moteris viliojanti feminizmo sąvoka tėra priedanga liberalizmo politinei darbotvarkei įgyvendinti.

Būdami skirtingi vieni kitus papildome. Mūsų prigimtis neturėtų būti mums našta ar kliūtis, kurią reiktų įveikti, prieš kurią reiktų sukilti ir kovoti. Greičiausiai, noras kovoti prieš savo prigimtį, savitumą kyla tuomet, kai turime klaidingą, dažniausiai per siaurą, paviršutinišką suvokimą. Užuot pažvelgę blaiviu žvilgsniu į moterį, tokią, kokia ir kam ji yra sukurta, konstruojame naująją prigimtį, kurioje moteris nėra susieta su vyru, gal net supriešinta su juo, kurioje viskas nepastovu, nenuspėjama, „laisva“ ir tiesiog atitinka sofistišką poziciją: „Kas kam kaip atrodo, taip ir yra.“

Katherine Hanlon / Unsplash.com nuotrauka

Ir aš

Kodėl kalbu apie Adelę, kodėl kalbu apie feminizmą, apie moters savitumą? Dar mokykloje per literatūros pamokas susimąstydavau apie moteriškumą. Galvodavau, ar tai, kaip moteris yra aprašoma vyrų autorių literatūroje, yra objektyvioji tiesa. Iškart atsakydavau neigiamai. Pamenu, kad moteris nelaiminguose vyrų romanuose neretai pateikiama kaip gaivališkumo simbolis, aistra, nepastovumas, jausmingumas, įskaudinimas. Tai primena sociologo Vytauto Kavolio įvardytą modernaus vyriško galvojimo apie vyrus ir moteris pavidalą: vyrai ir moterys yra priešingos būtybės, vyrai – atstovauntys kultūrą, o moterys – natūrą (gamtą), tad vyras turintis sutramdyti moterį, sukontroliuoti joje esančią gamtą (Kavolis V., Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992 m., p. 152).

Apie moters idealą būdavo kalbama labai paslaptingai, mistiškai, kerinčiai. Tokie moterų aprašymai manęs netenkindavo, juose nerasdavau konkretumo ir realumo, tikrumo. Matyt, juose rasdavau tik Ievos paveikslą, o man magėjo rasti Mariją. Tad paguodą aptikdavau tik pačių moterų kūryboje. Kaip antai Šatrijos Raganos Mamatė man buvo atsakymas į moteriškumo klausimą: ji dvasios motina, be galo stipri, draugė vyrui, vaikams ir visiems aplinkiniams, jautri žmonių, tėvynės ir pasaulio negerovėms, skausmui, daug kenčianti, bet tiek pat ir ištverianti.

Ne veltui mane taip sužavėjo Adelės Dirsytės ir Editos Štein pozityvios mintys apie moters prigimtį. Šių dienų pasaulyje išties labai sunku nepasimesti ir būti tvirtai mergaitei, merginai, moteriai. Ir dabar kalbu nebūtinai apie pasirinkimą būti užguita namų šeimininke arba aršia feministe. Apskritai, moters kultas pasireiškia ir per visą išorinį grožį, suvienodėjimą, madas. Būti kuo labiau moteriška – patrauklia, kerinčia, arba būti kuo mažiau moteriška, kuo labiau vyriška – stipria ir nepriklausoma. Man atrodo, visa tai nėra apie moters prigimtį. Tai viso labo kažin kokia išlikimo kova.

Ar nėra sąvokai „moteris“ suteikiama per daug tuščio dėmesio? Ar ja nėra naudojamasi? „Žiūrėk, tu esi moteris, todėl turi elgtis taip ir taip, atrodyti taip ir taip, kalbėti taip ir ne kitaip“. Tokiu tonu kalba tiek naujausios kosmetikos reklamos, kerinčios pigiais pažadais, tiek feminisčių agitacinės kalbos, galiausiai neleidžiančios rinktis kitokio, ne liberalaus, požiūrio, antraip būsi savęs negerbianti moteris. Argi negalime žinoti savo vertės ir be ištobulintos išvaizdos arba rėkiančių feministiškų marškinėlių? Tad ar ne geriau savo mintis ir jėgas telkti kūrybai, savęs, kaip unikalaus kūrinio priėmimui ir savito grožio išskleidimui? Ar ne geriau nustoti slėptis už vakarinio makiažo dienos metu arba už rėkavimo apie savo teises, skelbiant karą vyrams, taip „įrodant“ savo stiprumą, ir vietoje to nurimti, priimti save kaip visavertę būtybę, kuriai netrūksta nei blizgučių, nei skydo? Moteris turi viską, ko jai reikia, kad galėtų būti savimi, kad galėtų būti laiminga. Jos skydas tebūnie tikėjimas ir stipri jos dvasia, kurios semtis galime iš draugės ir motinos Mergelės Marijos ir iš visų moterų, sekančių Ja.