Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėję pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. 
     Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. 
     Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“. 
     Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. 

Skaitiniai E1 (11)

Žyd 2, 14–18: Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas

Ps 105, 1–2. 3–4. 6–7. 8–9. P.: Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Jėzus su dviem savo mokiniais užsuka į brolių Simono ir Andriejaus namus Kafarnaume. Kažkas iš namiškių pasiguodžia Jėzui, kad karščiuoja Simono Petro uošvė, kurią jis išgydo. Ši detalė nebūtų tiek svarbi, nes Evangelijoje sutinkame nemažai Jėzaus pagydytų žmonių iš daug sudėtingesnių negalių, tačiau čia yra keli reikšmingi momentai.

Pirmiausia į akis krinta žodis „pakėlė“ (gr. „egeirō“): „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Tas pats žodis nusako ir Kristaus prisikėlimą (Mk 14, 28; 16, 6; Apd 3, 15; 13, 37; 1 Kor 15, 4). Evangelistui Morkui ligos ir mirties nugalėjimas yra pergalė prieš blogio jėgas, naujo gyvenimo pradžia. Galbūt Kristaus mirties ir prisikėlimo dėka ankstyvoji Bažnyčia matė šį stebuklą kaip visos žmonijos prisikėlimo laikų pabaigoje pirmavaizdį.

Ypatingą išganymo simbolį aptinkame ir rankų geste: „Jis priėjęs pakėlė ją už rankos“ (Mk 1, 31). Biblinė kalba rankos prisilietimui priskiria įvairių reikšmių ir vaidmenų. Neatsitiktinai Šventajame Rašte ranka iš kitų kūno narių minima dažniausiai (daugiau negu tūkstantį penkis šimtus kartų).

Prisilietimas tampa sakramentiniu veiksmu, gailestingumo, palankumo, švelnumo ženklu – liudijimu to, ką Rytų Bažnyčios tėvai vadina „dieviškąja filantropija”, begaline Dievo meile žmonėms. Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys žino, kad yra ir rankų Evangelija, Geroji Naujiena, kuri verčiama į aštuntąjį – oficialiai nepaskelbtą – Bažnyčios sakramentą: rūpintis ligoniais ir kenčiančiais, padrąsinti ir paguosti nuliūdusiuosius.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai