Gedimino Kajėno nuotrauka

„Atmintis mus daro žmonėmis“, – teigia prof. PAULIUS SUBAČIUS, apibendrindamas pokalbį apie Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos istoriją. Bažnyčios istoriko klausiame, kaip prasidėjo paskutinysis 25 metų seminarijos istorijos etapas, kaip ji buvo kuriama, kokių lūkesčių turėta ir kuo ji galiausiai tapo.

Kodėl buvo atkurta Vilniaus kunigų seminarija?

Pagal Kanonų teisę ir praktiką, vyskupija ne tik turi teisę turėti seminariją, jai tai ir rekomenduojama. Seminarijas vyskupijos turėjo iki okupacijos, tad bandymas jas atkurti – natūralus. Tačiau tuometinis arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio motyvas, ko gero, nebuvo tiesiog atkūrimas. Apskritai Eminencija atkūrimų nevertino kaip didelio gėrio, dažnai mėgino kurti naujas struktūras. Kaune veikusi seminarija kaip ugdymo vieta Vilniaus arkivyskupijos netenkino.

Rimtesnius mokslus baigusių žmonių Lietuvoje nebuvo. Darbo Šventojo Sosto institucijose dėka arkivyskupas buvo gerai susipažinęs su situacija: kas ką gali dėstyti, rašyti, kokių reikia kompetencijų. Jis visada labai atsargiai sakydavo: „koks tas mano daktaratas“, „joks aš čia ne mokslininkas“ ir t. t., bet jis buvo „labai daktaras“, palyginus su visais tais, kurie tuo metu turėjo akademinius laipsnius. Ne todėl, kad tie žmonės buvo intelektualiai nepajėgūs, tiesiog savarankiško skaitymo ar pogrindinių studijų deramam išsilavinimui įgyti nepakako.

Intelektualinio seminarijos lygio kėlimo siekis matomas iš to, kad arkivyskupas kvietė prelatą prof. Antaną Rubšį būti rektoriumi. Jis pasirinko labiausiai išsilavinusį, aukščiausią akademinę poziciją turintį žmogų, kurį, be to, gerai asmeniškai pažinojo. Kai prel. Rubšys atvažiavo į Lietuvą, visi pamatė, koks jis geras dėstytojas, šiltas žmogus, moka pajuokauti: vis paminėdavo, kiek kartų Dievas Šventajame Rašte juokauja. Prelatas labai tiko rektoriaus pareigoms, bet Šventojo Rašto vertimas ir sveikatos problemos lėmė, kad imtis pareigų negalėjo.

[...]

Evgenios Levin nuotrauka

Kokios seminarijos siekė arkivyskupas A. J. Bačkis?

Kaip tuometinis arkivyskupas patyrė, po nepriklausomybės atgavimo daugeliu atveju Lietuvos kunigų mąstymas nebeatitiko Bažnyčios veikimo laisvės sąlygomis galimybių: bendradarbiavimo, atsivėrimo pasauliui, supratimo, ką reiškia tikrai būti Visuotinės Bažnyčios dalimi. Vienintelis būdas siekti ilgalaikių pokyčių, o ne tik spręsti dienos problemas, buvo įkurti seminariją, ruošti kunigus pagal visai kitus pagrindus, kitaip atrinkti kandidatus.

Buvo siekiama aukšto intelektualinio lygio, bet, nepaisant to, akcentuotas ne mokymas, o ugdymas. Man atrodo, kad nepavykus pritraukti prel. Rubšio tapo akivaizdu, jog kažin ko čia vietoje akademine prasme sukurti nepavyks. Žmones reikia ugdyti, o gabius siųsti į Romą. Žmonių studijuoti išvažiavo daug, faktiškai visi, kurie galėjo: visiems rado stipendijas, kur gyventi, ką daryti. Taigi mąstyta taip: pirmiausia kandidatai turi būti motyvuoti, žinoti, ką daryti, rasti savo pašaukimą, o tada intelektualinis ugdymas vienu ar kitu būdu bus pasiektas.

Per visą dvidešimtmetį mačiau tokią arkivyskupo nuostatą: žmogus gali nebūti stebuklingai intelektualus, bet turi būti aišku, kad jis yra savo vietoje, jog jo išsilavinimas, pasirengimas atitinka užimamą poziciją. Svarbiausia, kad nebūtų imitacijos. Būtent veidmainystę atvirai kritikuoja popiežius Pranciškus, Bažnyčios viduje sukeldamas įtūžį ir isteriją. Ši imitacija, šis prasilenkimas tarp lygių, tas vaidinimas to, kuo nesi, ko negali ir ko neišmanai – anuomet tai labiausiai „žudė“. Tokia nuostata arkivyskupas tarsi sakė seminaristams: jus gerbs ne pagal postus ar laipsnius, o už tai, kad jūs žmonės, kad atvirai kalbate, kad stengiatės daryti, ką galite, dėstyti, kaip galite.

Gerai pamenu pirmąjį seminarijos kursą, ne kartą ėmiau interviu tame kariniame miestelyje. Pirmieji seminaristai, vicerektorius taip ir sakė: mes čia kuriame bendruomenę. Kartu kalbamės, kartu meldžiamės, kartu valgyti darome ir tiesiog bandome susigyventi. Paskui bus studijos. Iš principo seminarija turėjo būti įkurta, nes kitaip Eminencija nebūtų galėjęs realizuoti vyskupijos pertvarkymo plano.

Ar matytumėte dar kokį nors svarbų vėlesnį posūkį seminarijos istorijoje?

Laikas atskleidė, kad seminarijai, kaip ir visai Bažnyčiai Lietuvoje, teko pergyventi labai sudėtingą visuomenės transformaciją. Palyginus su kitais vyskupais, seminarijos atžvilgiu Jo Eminencija turėjo mažiausiai optimizmo, bet ir jis, žinoma, tikėjosi dvigubai daugiau, pirmiausia dėl pašaukimų. Tie beveik trys šimtai seminaristų, kurie nepriklausomybės pradžioje mokėsi Kaune, atrodė kažkas ypatingo. Esant tokiam skaičiui kandidatų, niekas tuo metu tikrai negalvojo, nors ir nuspėjo entuziazmą nuslūgsiant, kad gali būti blogiau nei sovietmečiu, jog pašaukimų faktiškai gali nelikti.

Niekas nesuvokė, kaip giliai transformuosis posovietinės visuomenės, kaip tai paveiks religines bendruomenes, žmonių tikėjimą. Niekas negalėjo prognozuoti, kad sovietmečiu sukurta visuomenė bus dekonstruota iki nulio ir jei kas rasis – tai naujai. Nors tai vadinama transformacija, iš tikro egzistavę socialiniai ryšiai buvo visiškai sugriauti. Dabar sakyčiau, kad transformacija net ir neįvyko. Todėl mūsų visuomenėje matomas kitiems kraštams nebūdingas pokytis (turiu galvoje Europą, Aziją ir kitur) – dvasininkas prarado bet kokį socialinį kapitalą.

Išorinės, socialinės motyvacijos eiti į kunigus neliko. Žiūrint sociologiškai – kalbu atvirai – vis tiek dalis žmonių į seminariją eina dėl socialinio kapitalo. Klausimas yra net ne apie turtą, bet apie reikšmę visuomenėje. Galime labai gražiai kalbėti apie evangelinius motyvus, bet gyvename šioje žemėje, ir pats Šventasis Raštas kalba apie šios žemės netobulumą. Reikia priimti faktą, kad ryžtis kunigystei pastūmėja ir žemiškos paskatos. O jos Lietuvoje praktiškai pradingo. Todėl ir kandidatuoja tik vienetai. Vien evangelinių motyvų vedamų žmonių nėra ir negali būti daug.

Taip pasikeitus visuomenei, žmonės turi ieškoti pašaukimo, o ne lipti bažnytinėmis socialinėmis pakopomis, tai yra „priprasti būti“ prie altoriaus. Skirtingai nei daugumoje vyskupijų, kur daugiausia dėmesio skirta patarnautojams, Vilniuje buvo ieškoma kitų būdų ugdyti pašaukimus. Tai skamba labai drastiškai – pavojinga vidury žiemos atidaryti langus ir žiūrėti, kas bus. Visgi mums nereikia klapčiukų, šių dienų pasaulyje jie neturi ką daryti. Nuo tokių Bažnyčios tik tuštėja. Reikia kitokių kunigų. Bet tuomet reikia nusiauti raudonus ar baltus batus ir apsiauti juodus, kaip Pranciškus.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija. Evgenios Levin nuotrauka

Kauno ir Vilniaus seminarijas lyginote kaip dvi skirtingas trajektorijas. Ar manote kad skirtingumas išliks?

Tai yra sisteminis dalykas, turbūt todėl kanonų teisėje ir sakoma, kad kiekviena vyskupija, jei gali, turi turėti savo seminariją. Žmogus yra netobulas ir vien dėl to negali visiems tikti. Jokia dvasingumo tradicija netinka visiems, dėl to nėra vienos vienuolijos, nėra vieno dvasinio mokymo, nėra vienos charizmos. Faktas, kad čia mokėsi žmonių iš kitų vyskupijų ir iš šios vyskupijos kandidatai išėjo kitur, rodo, kad žmonės ieško savo kelio ir nebūtinai į tai reikia žiūrėti tik negatyviai.

Turbūt svarbiausias klausimas yra šis – ar Vilniaus seminarija savo užduotį atliko?

Kokia dabartinė kunigija? Tokia, kokia ir Lietuva. Aš sakyčiau, kad seminarija iš turimų kandidatų padarė geriausia, ką tokiomis sąlygomis galėjo. Įdėtos maksimalios pastangos, o žmonės ateina iš savo šeimų, iš savo visuomenės ir savo mokyklų.

Atsimenu tikrą anekdotą. Priėmimo komisija mato, kad kandidato pažymėjime iš visų disciplinų ketvertai – mažiausias teigiamas pažymys. Pirma mintis, kad atestatas suklastotas. Paskambinus į mokyklą paaiškino, kad jis tikrai visiškai nieko nemokėjo, bet „toks geras berniukas“. Na, to kandidato nepriėmė. Tačiau ką daryti, jei tokie žmonės ateina?

Daug kas mini Arso kleboną, bet Arso klebonas buvo vienas toks. Neraštingas kunigas gali būti labai geras, bet tai tik išimtis. Žmogus yra vientisas – jam būtinas dvasinis-intelektualinis brendimas. Seminarija negali per kelerius metus atlikti gimnazijos ir dvasinio formavimo darbo, negali išmokyti specialių mokslų ir pan. Ir vis dėlto, nepaisant daugybės blogybių, manau, kad tikrai padaryta 95 proc. to, ką buvo galima padaryti.

Ar seminarija tapo tokiu intelektualiniu centru, kokiu galėjo tapti?

Ji nėra intelektualinis centras, nes tokiam reikia bent kokių septynių intelektualų. Tokios jų koncentracijos čia niekada nebuvo. Pavyzdžiui, kunigas prof. Vidas Balčius buvo inkardinuotas Vilniaus arkivyskupijoje. Galėjo Eminencija jam pasakyti eiti dirbti į seminariją, niekas nebūtų galėjęs paprieštarauti. Bet Eminencija yra Visuotinės Bažnyčios žmogus tikrąja to žodžio prasme, todėl klausė: o ką mes atiduosime Visuotinei Bažnyčiai? Tiek daug iš jos gavome, turime kažką ir atiduoti.

Buvo gal dar vienas kitas žmogus, kurį buvo galima „pririšti“ prie seminarijos. Bet aišku, kad  seminarija pirmiausia yra ugdymo vieta. Akademinės studijos vyksta kitur. Kadangi tai aukštoji mokykla, valstybė reikalauja vykdyti atestacijas ir t. t., dėl to atliekamas minimalus akademinis darbas, leidžiamas ir žurnalas, dėl kurio nėra labiau gėda nei dėl kitų Lietuvos žurnalų. Tai nėra gerai matoma, žibanti šviesa, bet tvarkingai suredaguotas, nėra žemiau europietiško vidurkio. Apskritai Lietuvos humanitariniuose moksluose pasaulinių aukštumų nėra.

Ar dabar, kai jau Vilniaus šv. Juozapo seminarijos didieji atkūrimo darbai baigti, mums turėtų būti svarbi seminarijos istorija nuo pat jos įkūrimo? Ar svarbu save įvardinti kaip tos pačios institucijos tęsėjus nuo 1582 m.?    

Atmintis mus daro žmonėmis – gyvuliukai atminties neturi. Tai nereiškia, kad visi turi žinoti kažkokias datas. Svarbiau už pačią seminariją tai, kad ji – Vilniaus arkivyskupijos istorijos sudėtinė dalis. Kiek ši seminarija yra Vilniaus arkivyskupijai būdingos krikščioniškos tapatybės dalis, tiek ji turi atsiminti šitą ir visas kitas seminarijas: ir senąją, ir vyriausiąją, kuri vėliau tapo akademija ir buvo iškelta į Peterburgą, ir Alumnatą, skirtą mokyti ir ugdyti unitus. Visa tai reikia atsiminti, bet stiprybė kyla iš šiandienės veiklos, o atmintis tiesiog daro žmonėmis. Tačiau, jei neatsimeni, kas buvo prieš du šimtus metų, kaip gali atsiminti, kas buvo prieš du tūkstančius?