Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Girdėjau, kaip jis juokavo ir sakė tėčiui, kad pati ant jo užlipau.“ „Viską papasakojau tėvams, tačiau jie ragino policijai nieko nepasakoti ir sakė, kad bus geriau, jeigu meluosiu. Pareigūnams atvažiavus sakiau, kad buvau pas draugę ir nieko nenutiko.“ „Mama ir teisme kartojo, kad esu kalta tik pati.“ Šias frazes videoreportaže ištarė žiaurią ir sveiku protu nesuvokiamą seksualinio išnaudojimo istoriją – net ne užsienyje, o čia pat Lietuvoje – patyrusi jauna moteris. Ačiū Dievui, viskas susiklostė į gera, ir anonimiška norėjusi išlikti mergina dabar apie dešimties metų senumo skaudžius įvykius jau gali kalbėti gana ramia širdimi.

Tikiu, kad viską galiu pasidaryti ir pasiekti pati, ir tam šalia vyro nereikia. Aš su sunkumais išmokau susitvarkyti“, – kalbėjo pašnekovė ir panašaus likimo nuskriaustoms merginoms patarė visų pirma nebijoti kalbėti ir ieškoti pagalbos.

„Vos atsikėlus rytą į mokyklą mama jau būdavo neblaivi“

Gimiau nedideliame Lietuvos miestelyje, augau daugiavaikėje šeimoje – aš ir dar keturi vaikai. Esu vyresnėlė, todėl dažnai reikėdavo saugoti ir prižiūrėti mažuosius, nes tėvai nuolatos girtuokliaudavo. Pamenu, vos atsikėlus rytą į mokyklą mama jau būdavo neblaivi, grįždavau iš mokyklos – tėvai ir vėl išgėrę. Namuose visuomet būdavo daug nepažįstamų žmonių, namai buvo atviri kaimo girtuokliams.

Su sesėmis vengdavome grįžti namo, nes turėdavome stebėti, kaip tėvai su nepažįstamaisiais vartoja alkoholį, tačiau sugėrovams išsiskirsčius geriau nebūdavo: tėvai imdavo bartis, tėtis smurtaudavo prieš mamą. Dažnai per konfliktus būdavo naudojamas fizinis smurtas, krisdavo puodai, peiliai, viskas duždavo. Kai konfliktas kildavo žiemą, būdavome varomos miegoti į tvartą ant šieno.

Dažnai bėgdavau iš namų neapsikentusi to, kas vyksta, o buvau dar visai mažas vaikas. Pasiguosti ir pasipasakoti galėjau tik vienam žmogui, kuriuo tuo metu pasitikėjau – vyresnei draugei, kuri turėjo du vaikus. Ji nuolatos stengėsi mane apsaugoti. Tėtis yra reikalavęs jos net susimokėti už tai, kad nakvoju pas ją. Ji sumokėdavo dešimt litų, tačiau to nebuvo gana, vėliau tėtis pasiūlė susimokėti keturiasdešimt litų ir pasiimti mane visam laikui. Pinigus iš karto išleisdavo alkoholiui. Vėliau draugė išvyko gyventi į užsienį, ir aš likau viena.

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Jis juokavo ir sakė tėčiui, kad pati ant jo užlipau. Tuomet man buvo vos dvylika“

Kartą grįžusi namo radau kaip visuomet geriančius tėvus ir būrį netoliese gyvenančių vyrų. Pamenu, buvo šilta vasara, su sesėmis sėdėjome lauke prie namo durų. Vienas vyrų čiupo mane ir ranka uždengė burną, mėginau priešintis, bet jis mane nusitempė į daržinę ir išprievartavo. Tėvai per daug dėmesio į tai, kas įvyko, nekreipė, tiesa, mama tąkart iškvietė policiją.

Visą naktį praleidau toje daržinėje, tik paryčiais nubėgau į verandą, joje kabėjo daug drabužių, ten ir pasislėpiau. Vėliau tą pačią dieną viską papasakojau tėvams, tačiau jie ragino policijai nieko nepasakoti ir sakė, kad bus geriau, jeigu meluosiu. Pareigūnams atvažiavus sakiau, kad buvau pas draugę ir nieko nenutiko. Tik vėliau sužinojau, kad tos pačios kompanijos dalyvis prieš kurį laiką išprievartavo ir mano jaunesnę seserį, jai tada tebuvo devyneri. Tąkart mama pranešė policijai, vyko teismas, o vyras, išprievartavęs mano sesę, sėdo į kalėjimą. Matyt, tėvai nenorėjo daugiau turėti reikalų su policija.

Jaučiausi sugniuždyta. Kitą rytą prievartautojas grįžo į mūsų namus ir atsinešė pakuotę alaus. Girdėjau, kaip jis juokavo ir sakė tėčiui, kad pati ant jo užlipau. Tuomet man buvo vos dvylika. Tėtis gerdamas jo atneštą alų mane vadino prostitute. Jis nuolatos mus siųsdavo skolintis iš kaimynų pinigų alkoholiui. Jei atsisakydavome, tėtis prie savo bičiulių mane vadindavo baisiausiais žodžiais. Iš linksmo vaiko tapau uždara, neturėjau kam atsiverti ir pasiguosti. Visi aplinkiniai mane badė pirštais. Kaime gandai greitai pasklido. Negalėjau pasikalbėti net su savo pačios motina. 

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Į kambarį buvo nuolatos vedami vyrai. Jų buvo labai daug. Tuo metu man buvo penkiolika“

Po kiek laiko iš kalėjimo išėjo mano sesę išprievartavęs vyras. Atvykęs į mūsų namus jis įtikinėjo visus, kad suprato padaręs klaidą. Teigė norintis įrodyti, kad pasikeitė. Tą dieną jis pasiūlė man važiuoti su juo į kino teatrą. Labai norėjau, nes tokia proga pasitaikydavo tikrai retai. Automobilyje buvo ir jo sužadėtinė, tačiau į kino teatrą taip ir nenuvažiavome. Buvau nuvežta į viešbutį. Man nuolatos buvo grasinama, kad būsiu nužudyta, buvau mušama. Iš viešbučio kambario negalėjau niekur išeiti. Į kambarį buvo nuolatos vedami vyrai. Jų buvo labai daug. Tuo metu man buvo penkiolika. Vos treji metai nuo tos dienos, kai mane išprievartavo daržinėje. 

Pamenu, ateidavo labai daug vyrų, man valgyti davė nedaug, visą kūną skaudėjo, nuolatos verkiau. Fizinis skausmas buvo lengviau pakeliamas nei tai, ką jaučiau savo viduje. Kartą man buvo liepta vienam iš klientų į alkoholį supilti kažkokių vaistų. Žinoma, padariau, kas buvo liepta. 

Po penkiolikos minučių vaistai jau veikė, ir mane pardavinėjęs vyras tą žmogų apvogė. Pasiėmė viską, ką rado vertinga. Vėliau man tai padėjo ištrūkti iš šio siaubingo gyvenimo etapo. Pardavęs vogtus daiktus jis buvo sučiuptas policijos.

O ant vogtų daiktų buvo rasti ir mano pirštų atspaudai. Tuomet policija mane surado ir išsivežė apklausai. Tai buvo proga papasakoti, ką patyriau. Žinoma, viskas taip paprastai nesibaigė: už vagystę gavau metus lygtinės bausmės ir turėjau tam tikromis valandomis būti namuose. Man tai buvo nesuprantama, juk visa tai dariau ne savo noru. 

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Nuo vieno iš klientų dar ir pastojau. Man buvo šokas“

Kai buvau suimta, papasakojau viską – kad buvau išprievartauta, pardavinėjama vyrams ir vežiojama po butus bei viešbučius. Prasidėjo teisminiai procesai, o nuo vieno iš klientų dar ir pastojau. Man buvo šokas. Nežinojau, kas tas nėštumas, o dar buvau grąžinta pas tėvus namo. Mama teisiniame procese buvo viena iš liudininkių, todėl žinojo viską, kas buvo su manimi daroma. Tačiau tą patį vakarą vėl vartojo alkoholį ir visam kaimui pasakojo, kad buvau pardavinėjama. Negalėjau praeiti gatve. Iš manęs juokėsi ir tyčiojosi visas kaimas. Likau viena, nepasitikėjau niekuo, nežinojau, ką daryti, todėl kreipiausi į vaiko teisių tarnybą, kad mane paimtų iš tėvų, tačiau niekas nesiėmė veiksmų.

Vėliau parašiau prašymą, kad mane išvežtų į vaikų socializacijos centrą, kuris buvo mieste. Žinojau, kad ten būsiu saugi ir gausiu pavalgyti, o svarbiausia – būsiu paimta iš tėvų namų. 

Kai buvau perkelta ten ir sužinojau, kad laukiuosi, jaučiausi siaubingai, nesulaukiau jokios psichologinės pagalbos. Nė negalėjau suvokti, kas yra motinystė, juk nesu turėjusi geros motinos pavyzdžio. Sapnuodavau košmarus, nuolatos jausdavau baimę, o dar vyko teisminiai procesai. Mama ir teisme kartojo, kad esu kalta tik pati – nuo tos dienos supratau, kad mano gyvenime motinos nėra. Kokia mama savo prievartaujamam vaikui gali sakyti, kad jis pats dėl to kaltas? Juk buvau tik išsigandęs vaikas. 

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Iš vaikystės pozityvaus pamenu tik tai, kad su kaimo vaikais bėgiodavome pievomis, lipdavome į medžius“ 

Labai liūdna, kad tėvai niekada taip ir neatsiprašė. Kartais atrodo, kad jie neturi sielos.

Mano sesės yra nepilnametės, tačiau šiuo metu visos gyvena užsienyje. Sulaukusi pilnametystės jauniausią seserį net pasiėmiau globoti. Iš vaikų socializacijos centro buvau perkelta į vaikų namus. Ten manimi tikrai labai rūpinosi. Vaikų namų vadovė darė viską, kad nebūčiau grąžinta tėvams. Ji buvo vienintelis žmogus, kuris mane visapusiškai palaikė. Susitaikiau su mintimi, kad esu nėščia ir kad būsiu mama. Vaikų namuose gaudavau dienpinigių. Tuo metu mano sesės vis dar gyveno su tėvais kaime. Tėvai man nuolatos skambindavo ir sakydavo, kad reikia pinigų dujoms, elektrai ar maistui. Siunčiau jiems savo dienpinigius, kad galėčiau padėti likusioms namuose sesėms. 

Be abejo, tėvai visus mano siunčiamus pinigus išleisdavo alkoholiui. Net ir gimus vaikui tėtis skambindavo prašydamas dešimties eurų, o kai sakydavau, kad neturiu tokių pinigų, buvau išvadinama kaimo prostitute.

Tėvų pajamos buvo tik pašalpos, kurias jie gaudavo už vaikus. Vaikystėje be leidimo paimti kiaušinį ar dešros iš šaldytuvo negalėjome. Jei tai padarydavome, tekdavo valandų valandas stovėti kampe. Kartą taip stovėdama nualpau, nežinau, ar nuo išsekimo, ar kitų priežasčių, tačiau tai prisimenu labai aiškiai. Dažniausiai gaudavome virtų kruopų, kartais mama nupirkdavo pigiausios daktariškos dešros, tačiau tėtis valgė kiaušinius ir kitus produktus, kurie mums buvo draudžiami. Jei paimdavome ką nors iš jam skirtų produktų, dažniausiai būdavome lupamos diržu. 

Iš vaikystės pozityvaus pamenu tik tai, kad su kaimo vaikais bėgiodavome pievomis, lipdavome į medžius. Mokykloje nebuvo geriau nei namuose. Tik auklėtoja buvo gera, ji man plaudavo veidą, nes ateidavau purvina. Tačiau aplinkiniai vaikai iš manęs tyčiodavosi, kad vaikštau su padėvėtais ir dar purvinais drabužiais. Tik trečioje klasėje supratau, kas yra švara, kai išmokau pati skalbti drabužius. Žinoma, patyčių tai nesustabdė. 

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

„Žmonėms nepasakoju savo gyvenimo istorijos. Bijau, kad nesupras ir būsiu atstumta“

Neturėjau gyvenime artimo žmogaus, kuris mane palaikytų, mane nuolatos visi badė pirštais, visos kaimo moterys ir močiutės viską žinojo ir kaltindavo, žemindavo mane, vadindavo paleistuve. Vienintelė vieta, kur man visapusiškai padėjo, tai buvo „Carito“ organizacija.

Gimus vaikui, gaudavome ir rūbelių. Dabar džiaugiuosi, kad nuolatos stengiausi mokytis, domėtis. Gimus vaikui supratau, kad turiu juo rūpintis. Nors nežinau, kas yra biologinis tėtis, savo vaiką myliu labiau už viską pasaulyje. Niekada nevartojau alkoholio, stengiausi būti kitokia nei mano tėvai. Norėjau suteikti savo vaikui geresnį gyvenimą nei tai, ką gavau iš savo tėvų. 

Kai augau kaime, nesupratau elementarių dalykų apie gyvenimą. Bet mano patirtis šiandien leidžia kabintis į gyvenimą ir nepasiduoti. Dirbu dviejuose darbuose ir mokausi. Svajoju stoti į aukštąją mokyklą. Vos gavusi vaikui vietą darželyje įsidarbinau. Dabar per mėnesį turiu vos vieną laisvą dieną. Bet ir ji nėra skirta poilsiui: nuvedusi vaiką į darželį tvarkausi namus, gaminu maistą. Žmonėms nepasakoju savo gyvenimo istorijos. Bijau, kad nesupras ir būsiu atstumta. Žinoma, kol kas neišmokau pasitikėti žmonėmis. Ypač vyrais. Tikiu, kad viską galiu pasidaryti ir pasiekti pati, ir tam šalia vyro nereikia. Aš su sunkumais išmokau susitvarkyti. 

Turiu gražų ir sveiką vaiką – ko daugiau gyvenime reikia? Stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai. Su tėvais santykių nepalaikau. Kartais jie man skambina, bet niekada neklausia, kaip man sekasi, dažniausiai tik paprašo pinigų.

Merginoms, kurios išgyvena tai, ką išgyvenau aš, svarbiausia nebijoti kalbėti. Nebijoti ieškoti pagalbos ir paramos. Juk jei mes bijosime kalbėti, tai niekada nesibaigs. Tai kaip užburtas ratas, iš kurio labai sunku ištrūkti. Moteris turi save gerbti, ir nesvarbu ar suaugusi, ar dar tik mergaitė. Dabar aplinkui yra labai daug pagalbos – tik svarbiausia netylėti. Džiaugiuosi, kad tada išdrįsau prabilti, juk gal ir šiandien būčiau prievartaujama, o gal ir išvežta į užsienį. 

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Prekyba žmonėmis Lietuvoje ir pasaulyje

  • Klaidinga manyti, kad mūsų ar mūsų artimųjų tai paliesti negali. Kalbant apie prekybos žmonėmis reiškinį Lietuvoje, reikia pabrėžti, kad Lietuva visų pirma yra aukų kilmės šalis. Kasmet Lietuvoje pradedama vis daugiau ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, tačiau oficiali statistika neatspindi realaus problemos masto.

  • Lietuviai, kurie įvairiais verbavimo būdais yra įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą, dažniausiai yra išvežami į įvairias užsienio šalis, tačiau prekyba žmonėmis prasideda jau čia, Lietuvoje. Vėliau neretai aukos patenka į tarptautinius prekybos žmonėmis tinklus, iš kurių ištrūkti yra labai sudėtinga. Prekyba žmonėmis Lietuvoje dažnai tebėra tapatinama su prostitucija ir moterų išnaudojimu.

  • Vis dažniau į prekybos žmonėmis tinklą patenka vaikų ar subrendusių vyrų, daug tokių pavyzdžių yra ir Lietuvoje, tačiau apie tai mažai kalbama viešojoje erdvėje.

  • Klaidinga manyti, kad į prekybos žmonėmis tinklą patenka tik asmenys, susiduriantys su socialinėmis problemomis.

  • Kaip rodo prekybos žmonėmis atvejų analizė, įtraukimo į prekybos žmonėmis tinklus būdai – labai įvairūs, bet dažniausiai vienokie metodai naudojami, kol dar žmonės yra Lietuvoje, o visai kitaip elgiamasi jau išvykus iš šalies. Lietuvoje populiariausi būdai – pažadai, apgaulė, įklampinimas į skolas – realias ar menamas, o išvykus iš šalies elgesys pasikeičia į tiesioginius grasinimus ar net fizinį smurtą.

  • Visame pasaulyje, ne išimtis ir mūsų šalyje, vis dažniau įvairių sričių specialistai atkreipia dėmesį ir į interneto technologijų reikšmę prekybos žmonėmis srityje. Įvairūs pažinčių portalai, uždarų grupių bendravimo svetainės ar socialiniai tinklai tampa sunkiai kontroliuojama žmonių verbavimo priemone.

  • Prekyba žmonėmis – labai dinamiška ir greitai kintanti nusikaltimų sritis. Vyraujantis požiūris „man taip neatsitiks“ arba „jie patys kalti“ ne tik nepadeda apsaugoti nuo prekybos žmonėmis nukentėjusių žmonių, bet ir prisideda prie šios veiklos skatinimo.

  • Iš Baltijos šalių kasmet išvežama arba savo noru išvažiuoja apie 3 tūkst. moterų, daugiausia iš Lietuvos.

  • Savarankiškai iš prekeivių žmonėmis išsivadavę asmenys dažniausiai net nebando ieškoti pagalbos. Jie grįžta į savo namus, stengiasi viską pamiršti ir gyventi toliau, tačiau toks jų elgesys ne tik nepadeda jiems patiems, bet ir skatina buvusius jų išnaudotojus veikti toliau.

Kreipkitės pagalbos ir netylėkite. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ bendruomenė, Pagalbos nukentėjusiesiems nuo smurto programa (vadovė Angelė Lazauskienė, el. p. pagalba@vilnius.caritas.lt, tel. +370 699 90 866).