Evgenios Levin nuotrauka

Vengrijos valdžia nusprendė iškeldinti 1956 metų Vengrijos sukilimo herojaus Imreso Nagy skulptūrą. Nors tikinama, jog skulptūra tiesiog perkeliama į kitą vietą, tačiau skeptikai teigia, kad simbolinis yra jau pats sprendimas pajudinti monumentą ir vietoje jo atstatyti memorialą, prieštaringai vertinamo tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metų Vengrijos lyderio Mikloszo Horthy laikus.

Pašalintas paminklas Budapešto rudens herojui

„Mes, jauni žmonės, nesugebame suprasti daug dalykų apie vyresniąją kartą. Mes nesuvokiame, kad tie patys partijos ir vyriausybės lyderiai, kurie mokė mus iš suklastotų istorijos knygų, dabar kovoja vieni su kitais, kad galėtų prisiliesti prie šių karstų – tarsi jie būtų laimingi amuletai. Mes nemanome, kad yra kokia nors priežastis, jog dėkotume jiems už tai, kad galėtume palaidoti savo kankinius“, – taip 1989 metų birželio 16 dieną kalbėjo Viktoras Orbanas. Tai buvo kalba, išgarsinusi jį ne tik Vengrijoje, bet ir pasaulyje.

Vyko 1956 metų Budapešto rudens herojaus Imreso Nagy perlaidojimo ceremonija. Pastarajam komunistinis režimas 1958 metais įvykdė mirties bausmę už tai, kad jis norėjo Vengrijos pasitraukimo iš sovietinio Varšuvos pakto ir ragino Vakarus pripažinti Vengriją kaip neutralią valstybę. Be to, 1956 metais į gatves išėję vengrai reikalavo žodžio ir žiniasklaidos laisvės, laisvų daugiapartinių rinkimų. Vengrijai jau išsivadavus iš komunizmo, I. Nagy 1996 metais Kankinių aikštėje buvo pastatytas paminklas.

Stovėjo jis visiškai greta parlamento. Stovėjo iki šiol, nes gruodžio pabaigoje paminklas, prisidengus tamsa, buvo pašalintas iš savo vietos. Sakoma, kad jis bus pastatytas kitur, o vieta atlaisvinta tam, kad būtų galima atstatyti tarpukariu ten stovėjusį memorialą Raudonojo teroro aukoms atminti. Šis memorialas mena trumpai 1919 metais gyvavusio komunistinio režimo aukas. Kaip ten bebūtų, sprendimas yra vertas dėmesio, nes puikiai iliustruoja atminties karus, kurie šiandien vyksta V. Orbano Vengrijoje. Kodėl žmogus, laikomas didvyriu, užkliuvo valdančiajai „Fidesz“ partijai?

Imreso Nagy skulptūra. Wikipedia nuotrauka

Kuo užkliuvo I. Nagy? Pirma versija

Patys valdantieji daugiausiai argumentavo, kad paminklo perkėlimas vykdomas dėl to, kad aikštei siekiama grąžinti kuo panašesnį į tarpukario vaizdą. Tačiau kritikų tai neįtikina.

Pasigirdo balsų, kad I. Nagy skulptūros perkėlimas yra V. Orbano keliaklupsčiavimas prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Šiame kontekste I. Nagy skulptūra yra Dovydo pasipriešinimo Galijotui simbolis, vengrų tautos laisvės troškimo liudijimas, nepabūgęs sovietinių tankų. Pasak internetinio leidinio „Meanwhile in Budapest“ komentatoriaus, jei I. Nagy perlaidojimas 1989 metais simbolizavo komunizmo pabaigą, tai jo skulptūros pašalinimas yra priklausomybės nuo Maskvos sugrąžinimas. Esą šis simbolinis aktas yra V. Orbano nusilenkimas Maskvai.

Taip, pasigirsta ir argumentacija, kad I. Nagy vis tik buvo komunistas, tad jo skulptūra, kad ir kokie bebūtų nuopelnai, vis tik negali stovėti prie pat parlamento. Tačiau tokios argumentacijos kritikai atkerta klausimu, kodėl tokiu atveju nėra pašalinamas komunistų statytas monumentas, skirtas didvyriškiems sovietiniams išlaisvintojams.

Siekiantieji įrodyti augančią Budapešto priklausomybę nuo Maskvos nurodo į sutartį dėl branduolinės elektrinės Vengrijoje statybų, kurios finansuojamos iš rusiškos 10 mlrd. eurų paskolos. Be to, žurnalistas Jamesas Kirchickas savo knygoje „The End of Europe“ („Europos pabaiga“) primena apie tai, kad po to, kai 2014 metais Rusija įsiveržė į Ukrainą, Vengrija, nepaisant savo geografinio artumo konflikto zonai, buvo viena iš garsiausių sankcijų Maskvai kritikių. „Mes šovėme sau į pėdą“, – tų metų rugpjūtį pareiškė V. Orbanas kalbėdamas apie sankcijas Rusijai ir jų atnešamus ekonominius nuostolius. Kitą mėnesį po Rusijos dujų monopolininkės „Gazprom“ atstovo vizito Budapešte Vengrijos vyriausybė buvo sustabdžiusi dujų tiekimą Ukrainai reversiniu būdu.

Kuo užkliuvo I. Nagy? Antra versija

Tačiau bent jau man versija, kad V. Orbaną dėl I. Nagy skulptūros prispaudė Maskva atrodo mažiau tikėtina nei kitas scenarijus, pagal kurį Vengrijos valdantieji tęsia savo pradėtas kovas dėl istorinės atminties. Ir būtent šiame kontekste I. Nagy pasirodė neparankus, todėl ir nuspręsta jo skulptūrą iškeldinti atokiau, o jos vietoje pastatyti jau minėtą tarpukario laikų memorialą. Prie jo dar grįšime netrukus.

Savo puikioje esė rinktinėje „Ieškant prarastos prasmės: Naujoji Rytų Europa“ Adamas Michnikas kalba apie tai, kad I. Nagy yra keblus iššūkis nacionalistams, o tokiu save pozicionuoja V. Orbanas. „Nacionalistas susiduria su sudėtingu pasirinkimu. Siekdamas ginti nacionalinės revoliucijos mitą, jis galėtų šlovinti Nagy taip sukurdamas iš jo patriotą be nuodėmės. Arba gindamas mitą vengrų tautos, kuri niekada nedaro nuodėmių, jis gali pašalinti Nagy iš nacionalinių didvyrių panteono ir atiduoti jį pomirtinei liustracijai ir dekomunizacijai, nes kaip komunistas jis pagal apibrėžimą negali būti Vengrijos istorijos herojus. Bet kokiu atveju nacionalistas rinksis mitą, o ne tiesą“, – rašė A. Michnikas.

Taigi yra dvi išeitys – arba išvalyti I. Nagy biografiją, arba ištrinti jį patį. Kurį mitą ginti rengiasi V. Orbanas? Panašu, kad antrąjį. Pirmasis jam netinka, nes I. Nagy yra tapęs kairiųjų simboliu ir primena, kad ir šie, nors ir klydę, įnešė ženklų įnašą į Vengrijos laisvėjimą. Tokiu būdu jo atminimas tampa kliuviniu kurti savo istorijos versiją, kuri viską atidalina į juoda ir balta, bloga ir gera. Geriečių vaidmuo rezervuojamas V. Orbanui ir jo aplinkai, o blogiečių – kairiesiems, liberalams ir visokiems kitokiems „netikriems vengrams“.

Tiesa, antrojo mito puoselėjimas Budapešto revoliuciją palieka be esminės figūros. Tiesa, jei paminklas vis tik bus perkeltas kitur, tai būtų galima sakyti, kad nepatogus I. Nagy, nors ir neištrinamas, tačiau yra stumiamas tolyn, kad būtų mažiau matomas ir aptarinėjamas. O kas vietoje jo? Tarpukario Vengrijos lyderio Mikloszo Horty laikų paminklas.

Trečia versija. Antitrianoniška žinia

M. Horthy, valdęs Vengriją 1920-1944 metais yra itin prieštaringai vertinama figūra. V. Orbanas pabrėžia, kad, nepaisant visų biografijos dėmių, M. Horthy buvo puikus tarpukario valstybininkas, padėjęs Vengrijai atsistoti ant kojų po žeminančios Trianono sutarties.

Vis tik tos biografijos dėmės yra gana tamsios. Kaip savo knygoje „Europos pabaiga“ rašo žurnalistas Jamesas Kirchickas, Vengrija dar 1920 metais priėmė antisemitinį Numerus Clausus įstatymą, kuris apribojo žydų studentų skaičių universitetuose. Negana to, vėliau M. Horthy sudarė sąjungą su nacistine Vokietija ir fašistine Italija, kartu su jomis Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo dalinantis Čekoslovakijos, Rumunijos, Jugoslavijos teritorijas.

Kaip liudija JAV Holokausto memorialinio muziejaus dokumentai, nuo 1938 metų gegužės iki Vokietijos okupacijos 1944 metais Vengrija priėmė 22 antisemitinius įstatymus. 1941 metais Vengrija į Vokietijos okupuotą Ukrainos dalį išsiuntė 20 tūkst. žydų. Buvo puikiai žinoma, kas laukia deportuotųjų. Tiesa, Holokausto memorialo „Yad Vashem“ skyriuje apie M. Horthy liudijama ir tai, kad M. Horthy iki okupacijos 1944 metais nepakluso visiems A. Hitlerio reikalavimams, kaip, pavyzdžiui, išsiųsti žydus į koncentracijos ir mirties stovyklas. 1943-1944 metais jis ieškojo galimybės pasitraukti iš sąjungos su naciais.

Tačiau 1944 metais M. Horthy vis tik įsakė kariuomenei nesipriešinti ir nepasitraukė iš savo posto, kai į šalį įžengė Vokietijos kariuomenė. Taip, kritikų pastebėjimu, jis legitimavo okupaciją visuomenės akyse. Be to, per okupaciją jis jau sutiko ir su žydų deportacijomis į mirties stovyklas, o savo poziciją pakeitė tik spaudžiamas Raudonojo kryžiaus, Švedijos ir Vatikano. 1944 metų spalį M. Horthy, vėl pradėjęs ieškoti galimybės pabėgti iš koalicijos su naciais, buvo pastarųjų nuverstas ir įkalintas.

Šios biografinės detalės reikalingos tam, kad užduotume klausimą, kodėl Vengrijoje pastaruoju metu regimas M. Horthy reabilitavimas? Jo vardu pavadintas parkas, yra ir gatvių pavadinimų, o šalia vienos bažnyčios Budapešte stovi jo atminimui skirtas biustas. Ar tai reiškia, kad Vengrijos vyriausybė reabilituoja antisemitizmą? V. Orbanas ne kartą yra pabrėžęs, kad jo vyriausybė laikosi nulinės tolerancijos antisemitizmo klausimu. Be to, jis viešai yra pripažinęs liūdną M. Horthy vaidmenį Antrojo pasaulinio karo istorijoje.

Tad veikiausiai tikslesnis būtų kitas paaiškinimas – M. Horthy tinka kaip simbolis, reiškiantis Vengrijos neigiamą požiūrį į Trianono sutartį, apkarpiusią valstybės teritoriją. Būtent V. Orbano vyriausybė nusprendė, kad Trianono sutarties pasirašymo diena turi būti minima kaip Tautinės vienybės diena.

„XXI amžiuje mes privalome sustiprinti tautos vienybę ir neleisti defetizmui ar išorės spaudimui atbaidyti mus nuo rūpesčio vengrų interesais“, – per minėtą Tautinės vienybės dieną kalbėjo ekonomikos ministras Mihaly Varga. Anot jo, Trianono naštos Vengrija nusikratys tik tikėdama savo ateitimi.

Taigi, grįžtant prie klausimo apie I. Nagy skulptūros nukėlimo priežastis, verta svarstyti ir tokį scenarijų, ar, viena vertus, tai nebuvo, nors ir menkas, tačiau simbolinis gestas V. Putinui, o, kita vertus, stipri prieš Trianono sutartį ir visus iš to kilusius padarinius, įskaitant ir valstybių sienas, nukreipta žinia. Juk šiuo atveju svarbu ne tik, koks paminklas nukeliamas, tačiau ir koks atsiranda jo vietoje. Tai, kad vietoje I. Nagy yra atstatomas paminklas Raudonojo teroro aukoms, kalba ne tik apie prieš šimtmetį įvykusius dalykus. Šis paminklas V. Orbanui tinka kaip simbolis, kad tiek tada, tiek dabar jam oponuojantys kairieji yra pavojus Vengrijai, vengrų tautai. Taip gimsta vienpartinė sistema. Todėl ir 1956 metų Vengrijos revoliucijos herojus I. Nagy privalo pasitraukti atokiau.

lrt