Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Andrius Užkalnis yra paskelbęs liūdną diagnozę: Lietuva – tai „subinių subinė“. Ir tipiška Rytų, o ne Šiaurės Europos valstybė, kaip teigia kažkokia sumauta klasifikacija. Be to, skarmaluota Lietuva nepuošia netgi skurdžios Rytų Europos karūnos.

Išskyrus tiksliai cituojamus žodžius (jie paimti į kabutes), čia glaustai perteikiau esmę to, kaip provokuoti linkęs publicistas vertina Lietuvą. Tokia pat dvasia perteiksiu ir argumentus, kurias remdamasis jis daro tautiečius šokiruojančią išvadą.

Pasak A. Užkalnio, Lietuvos sostinė savo grožybes svečiams atveria architektūros „šedevru“ – Stalino laikų oro uostu. Iš jo kelias veda per išdaužytas, o liūčių metu sumišai su fekalijomis užtvindytas gatves, pro medines suklypusias lūšnas, šlykščius buvusių gamyklų pastatus.

Nepakartojamą vaizdą organiškai papildo sklidini šiukšlių konteineriai, niūriai pilki daugiabučiai musių nutupėtais langais, nušiurusiais balkonais, kuriuose sustatyti rauginti kopūstai ir dviračiai su nuleistomis padangomis.

Šias grožybes vainikuoja lietuvio dvasinis pasaulis. Kamuojamas nevisavertiškumo komplekso, tautietis yra užvaldytas patologiško noro, kad jį paglostytų, pripažintų Lietuvos išskirtinumą, o šalies vertybes įtrauktų į kokį sąrašą gražiausiųjų vietų, kurias būtina pamatyti prieš pakratant kojas.

Klausimas ne tas, ar A. Užkalnis sąmoningai sutirštino spalvas (žinoma, taip!), o tas, ar teisinga jo išvada, jog nevykėlių šalis – Lietuva murkdosi Rytų Europos dugne?

Ne, ši išvada nėra teisinga. Nepaisant to, kad atgrasus sovietų paveldas bjauriais randais išvagojo šalies kraštovaizdį ir suluošino žmones. Nepaisant to, kad mums, tarsi po dykumą klaidžiojusiems žydams, prireiks bent keturiasdešimties metų, kad apsivalytume. 

Štai Vilniaus centre yra vieta, kuri pranoksta netgi A. Užkalnio aprašytas grožybes. Tai greta tviskančių dangoraižių prisišliejusi Šnipiškių dalis, kurioje stūkso viena už kitą bjauresnės lūšnos, o vasarą čia tvoskia aitrus, prie kanalizacijos neprijungto viešojo tualeto ir chloro kalkių dvokas.

Bet! Nors dėl visų bėdų, kaip žinoma, kaltas yra žydinčią Lietuvos SSR sugriovęs Landsbergis, vis dėlto nėra jokių įrodymų, kad jis išsprogdino Šnipiškių kanalizaciją, o žmonių fiziologinės veiklos produktus nukreipė į lauko duobes.

Paradoksas, tačiau būtent šis, miesto centrą darkantis bjaurus lūšnynas su atgrasiomis lauko išvietėmis rodo, jog Lietuvoje įleido šaknis viena iš pagrindinių Vakarų civilizacijos vertybių – pagarba privatinei nuosavybei ir jos veiksminga apsauga.

Savininkų teisės yra gerbiamos, nors jie ir sukėlė nerealias kainas už lūšnas, tiksliau, žemės sklypus, ant kurių jos stovi. Tiesa, viena kita lūšna visiškai „atsitiktinai“ supleškėjo liepsnose, bet tai yra ne taisyklė, o taisyklės išimtis.

Nepaisant didelės pažangos užtikrinant žmogaus teises, vyrauja nuomonė, kad be kyšio Lietuvoje nė žingsnio. Išties, padėtis nėra tragiška. Pagal korupcijos lygį šalis yra ketvirto dešimtuko viduryje, palikdama už savęs tris ketvirtadalius pasaulio valstybių, daugumoje kurių korupcijos lygis yra gerokai aukštesnis.

Tai matosi ir plika akimi – premjeras gyvena ne jam skirtoje rezidencijoje, bet palyginti kukliame bute, o aukščiausieji valstybės pareigūnai netgi oficialių vizitų vyksta visiškai nepritaikytu karo transporto lėktuvu.

Sakysite, šalies politinį gyvenimą krečia skandalai, tarp jų korupcijos skandalai? Teisingai, bet pasakykite, kad jų nėra Laisvojo pasaulio citadelėje – Jungtinėse Valstijose, ir mes turėsim gerą progą skaniai pasijuokti. Juolab kad skandalai ten ne vietinio, o kosminio masto.

O kaip dėl Seimo, kuris taško lėšas, skirtas  parlamentinei veiklai ir neproduktyviai dirba? Taip, parlamentarai dažnai inicijuoja tokias įstatymų pataisas, jog susidaro įspūdis, kad šie minties gigantai dalyvauja konkurse „kas pateiks kvailesnį siūlymą“, ir jiems puikiai sekasi.

Vis dėlto, kai parlamente dėl įstatymų kyla karšti, netgi į rietenas pereinantys debatai, tai dar nėra blogai. Blogai yra tuomet, kai autoritarinių režimų kišeniniai parlamentai įstatymus priima  vienbalsiai ir išsitempę pagal komandą „ramiai“.

Rusų caro arba gudų batkos marionetės ir dresuoti liokajai kitaip elgtis negali iš principo, nes vadinamieji rinkimai tėra valstybinis cirkas su įkyrėjusių klounų numeriais ir iš anksto aiškiais rezultatais.

Tautiečiai nuožmiai ir pagrįstai keiksnodami valdžiažmogiu vis dėlto neturėtų ignoruoti dviejų svarbių dalykų. Pirma, tamsesnių nei Lietuvoje valdžios sugedimo atspalvių yra gerokai daugiau nei penkiasdešimt. Antra, viskas pažįstama lyginant.

Štai ir palyginkime. Lietuva, kurioje rinkimai atitinka tarptautinius standartus, o aštri valdžios kritika yra politinio gyvenimo norma, pagal demokratijos indeksą 2018 m. kartu su Slovėnija dalijasi 36-tą vietą pasaulyje. Iš pokomunistinių valstybių aukščiau tik Estija (23-čia) ir Čekija (34-ta). Rusija ir Baltarusija šiame reitinge užima 144-tą ir 137-tą vietas.

Skeptiškas tautietis sakys: spjoviau aš į tokius reitingus, jeigu Lietuva yra skurdi ir skarmaluota.

„Lietuva dar niekada taip gerai negyveno“, – skeptikus tildo ekonomistai. Ar jie teisūs? Vargu, bet ne todėl, kad sako per stipriai, o todėl, kad per silpnai.

Išties Lietuva gyvena geriau, negu kada nors galėjo svajoti. Mes vartojame gausybę įvairių produktų, daržovių ir vaisių, dalies kurių pavadinimo anksčiau dorai nežinojome, naudojamės technikos stebuklais, apie kuriuos nutuokėme nebent iš nuogirdų ir laisvai vykstame į šalis, iki kurių sovietmečiu buvo kaip iki Mėnulio.

„O ketvirtadalis tautiečių gyvena žemiau skurdo ribos“, – sarkastiškai atšaus skeptikas. Teisingai, bet atlikime virtualų eksperimentą, kad suvoktume, ką tai reiškia. Tarkim, nuo rytojaus dienos visi tautiečiai gaus pusantro karto didesnes visų rūšių pajamas, o prekių ir paslaugų kainos liks, kokios buvo.

Ar pasitenkinimo gyvenimu kreivė šautų aukštyn? Be abejo, bet naivumo viršūnė būtų manyti, kad ji stabiliai ten laikytųsi. Pasitenkinimas trunka neilgai, o vis geresnio gyvenimo troškimas yra amžinas. Tai reiškia, kad mūsų norų šaltiniu netrukus taptų kaimynų – švedų ar vokiečių gerovė.

Jūs juoksitės, bet už santykinės skurdo ribos gyvenančių tautiečių lyginamasis svoris tokiu atveju ne sumažėtų, o padidėtų.

Kadangi nuomonių įvairovė apie gyvenimo lygį Lietuvoje yra begalinė, pasitelksiu statistiką. Bene tiksliausias rodiklis, atspindintis šalies ekonominio išsivystymo lygį, yra bendras vidaus produktas vienam gyventojui pagal realią perkamąją galią.

Tarptautinio valiutos fondo sąraše Lietuva pagal šį rodiklį 2017 m. yra 40- ta tarp 185 valstybių,  pralenkdama visas pokomunistines valstybes, išskyrus Čekiją, Slovėniją ir Slovakiją (atitinkamai 36,38 ir 39 vietos). Tuo tarpu Argentina, į kurią tarsi į Pažadėtąją žemę tarpukariu vyko lietuviai, šiame sąraše tėra 63-čia, o gamtos turtais pertekusi Rusija – 48-ta.

Nepaisant slegiančio ir atgrasaus sovietinio paveldo, Lietuva liko ne suskretusia Pelene, o pakilo iš pelenų. Pagal žmogaus socialinės raidos (gerovės) indeksą 2018 m. Lietuva užima 35-tą vietą pasaulyje ir yra priskirta prie itin aukšto socialinio lygio valstybių.

Ar šie rodikliai reiškia, kad tik per Rytų Europą Lietuva turi šansą patekti į Vakarų Europos valstybių klubą? Panašiai kaip nusidėjėlis per skaistyklą į rojų?

Pagrindo tokiai pesimistinei išvadai nėra. Štai garsus politologas Samuelis R. Huntingtonas knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ Baltijos valstybes tvirtai ir be išlygų priskiria Vakarų civilizacijai. Pasak jo, skirtingos civilizacijos yra nulemtos istorinės patirties, požiūrio į liberalios demokratijos vertybes, tradicijų, kultūros, o svarbiausia – religijos.

Atsiribodamas nuo S. Huntingtono įžvalgų detalesnės analizės (jis skiria devynias civilizacijas), pažymėsiu esminį dalyką. Tai, ką jis laiko Vakarų ir Ortodoksų (stačiatikių) civilizacijomis, atitinka mums įprastą, tegul ir primityvoką valstybių klasifikaciją, priskiriant jas Vakarų arba Rytų pasauliui.

Jeigu kalbėsime tik išimtinai apie Europą, tai Vakarų civilizacijai S. Huntingtonas priskiria Vakarų, Šiaurės, iš dalies Vidurio Europą, o nepriskiria Ortodoksų (stačiatikių) pasaulio. Jam priklauso Rusija, Ukraina, Baltarusija, Moldova, Bulgarija, Kipras, Rumunija, Graikija ir buvusios Jugoslavijos šalys, išskyrus Kroatiją ir Slovėniją. Vakarų pasauliui nepriklauso ir musulmoniškoji Albanija bei Kosovas.

Argi ne tokį Europos įvaizdį mes suvokiame intuityviai, išskyrus nebent demokratijos tėvynę – Graikiją? Simptomiška, kad takoskyra tarp Vakarų ir Rytų, pasak S. Huntingtono, visų pirma eina per sieną, skiriančią Baltijos šalis nuo Rusijos.

Panašią mintį, tik daug anksčiau yra išsakęs Winstonas Churchillis, kuris Baltijos valstybes laikė civilizuotu ir labai gyvybingu Vakarų pasaulio forpostu. Kas gali paneigti didžiojo politikos korifėjaus įžvalgas? Su sąlyga, jeigu kritikas nežiūrės į Lietuvą išimtinai pro unitazo angą ir nespjaus į Lietuvos pažangą, kurią objektyviai atspindi palyginti aukšti ir pelnyti jos reitingai. 

Teksto autorius dr. Karolis Jovaišas – advokatas