Jėzus išgydo raupsuotąjį (Jean-Marie Melchior Doze, 1864 m.)

Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. 
     Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik, pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. 
     O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.

Skaitiniai E1 (13)

Žyd 3, 7–14: Raginkite vieni kitus, kol dar tebėra „šiandien“

Ps 95, 6–7. 8–9. 10–11. P.: O kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Šventasis Damijonas de Veusteris († 1889) buvo drąsus kunigas misionierius, išdrįsęs darbuotis Havajų raupsuotųjų kolonijoje Molokai saloje. Atvykęs į salą jis pastatė bažnyčią ir kas sekmadienį aukojo Mišias, tačiau į jas ateidavo tik nedaugelis tenykščių gyventojų. Savo pamokslus kunigas pradėdavo kreipiniu: „Jūs, raupsuotieji.“ Keliaudamas po salą jis ragino žmones lankyti bažnyčią, tačiau nesulaukdavo atsako.

Kartą po kelionės Damijonas pastebėjo, kad viena jo koja tapo nebejautri: jis užsikrėtė raupsais. Kitą sekmadienį jis pradėjo pamokslą žodžiais: „Mes, raupsuotieji.“ Žinia žaibu pasklido po koloniją, ir nuo tada bažnyčia būdavo pilnutėlė. Jis tapo vienu iš jų.

Įsikūnijęs Dievas taip pat tapo vienu iš mūsų. Jėzus priėmė nuodėme raupsuotą žmogiškąją prigimtį (2 Kor 5, 21). Jis, kaip išpranašavo Izaijas VII a. pr. Kr., tapo Viešpaties Tarnu, kuris „mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu“ (Iz 53, 4).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai