Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčios vitražai. Audriaus Kapčiaus nuotrauka

Ne dažnai pasitaiko bažnyčių smailiaarkiuose languose spindinčius saulėje vitražus pamatyti nusileidusius iš padangių ant žemės. Iš arti pasigėrėti subtilia jų tapyba ir piešinių detalėmis. Kauniečiams ir miesto svečiams tokia galimybė pasitaikė: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pristatomi reti ir vertingi krikščioniškojo meno kūriniai – daugiau kaip pusę amžiaus iš visuomenės akiračio dingę vieni seniausių vitražų Lietuvoje.

Vertingiausias, autentiškiausias jų – „Nukryžiuotasis su angelais“ – sukurtas XIX a. pabaigoje žymiosiose „Geyling“ vitražo dirbtuvėse Vienoje (2016–2017 m. vitražas restauruotas Daugio Bumbulio ir Dalios Mulevičienės), o jį subtiliai papildo keturių evangelistų vitražai, manoma, sukurti 20-ia metų vėliau kitose Vienos dirbtuvėse. Iš evangelistų autentiškiausias – šv. Jono vitražas. 

Vitražo „Nukryžiuotasis su angelais“ fragmentas. Raimondos Norkutės nuotrauka
Vitražo „Nukryžiuotasis su angelais“ fragmentas. Raimondos Norkutės nuotrauka

RAIMONDA NORKUTĖ: Pažvelkite į vitražus iš arčiau, iš taip arti, kaip nesate įpratę, ir pajauskite to laiko dvasią, subtilų braižą, kūrinių dvasinę gelmę.

Nukryžiuotojo vitraže išlikusi „Geyling“ dirbtuvių signatūra

Parodą kuruojanti menotyrininkė dr. RAIMONDA NORKUTĖ minėjo, kad šių vitražų retumą, unikalumą geriausiai iliustruoja faktas, kad Lietuvos vitražo istorija iki XX amžiaus apsiriboja vos keliais Vakarų Europos dirbtuvėse sukurtais pavyzdžiais: XVI a. nedidelio formato vitražu, esančiu Lietuvos dailės muziejuje, ir XVIII–XIX a. vitražais Vilniaus Šv. Jonų bei Rokiškio Šv. Mato bažnyčiose. Tik pastarieji, pasak menotyrininkės, išlikę gerokai prastesnės būklės, palyginti su Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčios vitražais, kurie M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir eksponuojami.

Nukryžiuotojo su angelais“ vitražas vertingas visų pirma tuo, kad sukurtas 1880–1881 m. „Geyling“ dirbtuvėse – tai liudija išlikusi dirbtuvių signatūra ir vitražo piešinys „Geyling“ dirbtuvių archyve. Beje, tyrinėjant jį paaiškėjo, kad ir Rokiškio bažnyčios vitražai taip pat sukurti tose pat dirbtuvėse 1884 m., tik jie prastesnės kokybės, – pasakojo R. Norkutė. – Vitražų išlikimo istorija byloja apie sudėtingus bažnytinio paveldo istorijos vingius Lietuvoje. Pagrindinis parodos vitražas vertingas dėl retos ikonografijos, kompozicijos tapybiškumo ir subtilios „Geyling“ dirbtuvių tapybos ant stiklo.“

Įspūdingasis Nukryžiuotojo vitražas Kauno Švč. Sakramento bažnyčios įsigytas iš uždarytos Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios kartu su keturių evangelistų vitražais 1934-aisiais. Sovietmečiu, prieš bažnyčioje įrengiant kino teatrą, siekiant vitražus apsaugoti nuo sunaikinimo, muziejaus direktoriaus iniciatyva jie buvo išmontuoti, supakuoti ir nuo to laiko saugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Pasak menotyrininkės, vitražai į Lietuvą minimais metais atkeliavo apdaužyti: vieni labiau, kiti – mažiau. Ir tuo metu Lietuvoje buvo bene vienintelis profesionalus vitražininkas – vienas savičiausių XX a. Lietuvos dailininkų, stebinantis talento platumu, Stasys Ušinskas. Vitražams atkeliavus į Lietuvą, S. Ušinskas tuo metu Kauno meno mokykloje dėstė vitražą ir scenografiją, o po studijų Paryžiuje turėjo parsivežęs spalvoto stiklo vitražams, be to, jau buvo sukūręs keletą vitražų Lietuvos bažnyčioms. Būtent jam ir buvo patikėtas garsiųjų vitražų restauravimas.

Šv. Lukas evangelistas. Audriaus Kapčiaus nuotrauka
Šv. Matas evangelistas. Raimondos Norkutės nuotrauka
Šv. Jono evangelisto simbolis erelis. Raimondos Norkutės nuotrauka

RAIMONDA NORKUTĖ: Skirtingų dirbtuvių sukurti vitražai tarpusavyje labai dera, harmoningų pastelinių spalvų evangelistai įsikomponuoja greta ryškaus Nukryžiuotojo ir sukuria vieningą ansamblį papildydami ir kartu išlaikydami „Nukryžiuotąjį su angelais“ kaip prasminį akcentą.

S. Ušinsko restauracija – gruboka

Pats restauravimo ir įmontavimo į bažnyčios langus procesas tarpukariu užtruko beveik penkerius metus: pirmiausia buvo restauruotas svarbiausias Nukryžiuotojo vitražas (už Didžiojo altoriaus jis buvo sumontuotas jau 1934 metais), paskui paeiliui – evangelistų vitražai. Paskutiniai du, šv. Morkaus ir šv. Mato, bažnyčioje sumontuoti 1938 metais, – vitražų restauravimo istoriją S. Ušinsko rankomis pasakojo parodos kuratorė. – Eksponuojamame Nukryžiuotojo vitraže taip pat palikta ir S. Ušinsko restauruotų fragmentų. Tiesa, jo stiklai labiau foniniai ar esantys angelų tunikų draperijose, bet ne veiduose ar kitose kūno dalyse.“ 

Restauruotuose evangelistų vitražuose ankstesnės S. Ušinsko restauracijos elementų, pasak menotyrininkės, nepalikta – jie visi pakeisti naujais, palikti tik išlikę autentiški dirbtuvių stiklai. R. Norkutės manymu, matyt, S. Ušinskas nesiekė sukurti vientisos visumos, jo tapyba gruboka, neprofesionali, palyginti su autentišku dirbtuvių braižu.

„Tikimės, kad šalia vitražų pavyks išeksponuoti ir S. Ušinsko restauruotus stiklus, kad būtų galima palyginti originalią dirbtuvių techniką ir tarpukario restauracijos rezultatus“, – teigė ji.

Kodėl S. Ušinskas nesiekė geresnės kokybės, parodos kuratorės tikinimu, tyrėjai kol kas turi per mažai informacijos: „Kauno Švč. Sakramento bažnyčios vitražuose (ypač evangelistuose) yra daugiau tapybos ant stiklo nei tapybos stiklu. Galbūt kruopštumo reikalaujančias detales S. Ušinskas patikėjo atlikti kitiems, o gal dėl to, kad vitražai sumontuojami aukštai bažnyčios languose ir retas gali įžiūrėti subtilumus, kaip kad dabar salėje.“ 

Vitražų restauratorių darbas reikalauja ypatingo kruopštumo. „Autentiški stiklai yra įskilę, apdužę, jie klijuoti ir įvairiai sutvirtinti, o naujieji stiklo blokai ir detalės atkurtos pagal S. Ušinsko stikluose užfiksuotą piešinį ir originalų dirbtuvių braižą išlikusiuose autentiškuose stikluose, taip siekiant atkurti kuo vientisesnį pirminį vaizdą. Mes tikrai dėkingi S. Ušinskui už jo atliktą darbą, nes juk galiausiai jis padėjo išlaikyti pirminį piešinį, kompoziciją, o braižą galima atsekti pagal išlikusius stiklus“, – pasakojo R. Norkutė. 

Vitražo „Nukryžiuotasis su angelais“ fragmentas. Raimondos Norkutės nuotrauka
Šv. Jonas evangelistas. Raimondos Norkutės nuotrauka
Šv. Luko evangelisto vitražo fragmentas. Raimondos Norkutės nuotrauka

Vitražai grąžinti bažnyčios nuosavybėn, bet ar galės rudenį grįžti į bažnyčios langus, o ne į dėžes, priklauso ir nuo mūsų visų indėlio atnaujinant vieną labiausiai nukentėjusių Kauno bažnyčių.

Šv. Mato vitražo restauravimo peripetijos 

Keistų nutikimų ir laimingų sutapimų susiję su vitražų išmontavimu bei saugojimu. Vitražus išmontavus ir sudėjus į atskiras dėžes, pasak R. Norkutės, į muziejų pateko keturios dėžės – tai yra Nukryžiuotojo ir trijų evangelistų vitražai. 

Matyt, darbininkai vitražus supainiojo, nes dėliojant evangelistų atvaizdus paaiškėjo, kad vienų ornamentinių detalių trūksta, o kitų yra kiek daugiau, negu reikia. Dėžėse išliko tik trijų evangelistų figūros su simboliais, užrašais ir architektūrinio fono detalėmis. Dėžėse nebuvo stiklo blokų su šv. Mato, kaip evangelisto, simboliu ir užrašu, ir čia galima pasidžiaugti vienu netikėtumu. Visi keturi evangelistai niekada nebuvo užfiksuoti istorinėse fotografijose, išskyrus šv. Mato vitražą, kurio neišliko nei užrašas, nei simbolis, bet būtent jis yra matomas senojoje dvasinės akademijos koplyčios fotografijoje. Ji labai prisidėjo prie evangelistų kompozicijų atkūrimo, nes paaiškėjo, kad šv. Mato figūrą turime, trūksta tik užrašo ir simbolio. Galbūt vitražai buvo supainioti jau tarpukariu“, – svarstė menotyrininkė. 

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Nukryžiuotojo vitražas eksponuojamas nuo 2017 m. rudens. Po kelių mėnesių jis papildytas dviejų evangelistų – šv. Jono ir šv. Morkaus (restauratoriai – D. Bumbulis, D. Mulevičienė) vitražais, kurį laiką jie eksponuoti, bet vėliau grįžo atgal pas restauratorius tolesniam visų Švč. Sakramento bažnyčios vitražų atkūrimui. 

Laiko alegorija. XVII a. Raimondos Norkutės nuotrauka
Madona su kriauše. XVI a. pr. Raimondos Norkutės nuotrauka

Salėje galima apžiūrėti ir vertingas baroko skulptūras: apaštalų, jėzuitų, angelų atvaizdus, yra labai įdomi retos ikonografijos laiko alegorija iš XVII a.

500 metų Lietuvos bažnytinio meno istorijos kūriniai 

Parodoje šalia vitražų, ypač įspūdingai atrodančių į parodos salės langus pašvietus saulei, pristatoma Kauno Švč. Sakramento bažnyčios vitražų istorija, jų ikonografija ir simboliai, daugiau galima sužinoti apie Vienos „Geyling“ vitražo dirbtuves. Parodoje „Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija“ eksponuojami kūriniai, sukurti nuo XV a. pabaigos iki XX a. pirmosios pusės iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių: itin vertingos Madonos – labai brangūs išlikę tokio pobūdžio dailės kūriniai iš seniausio krikščioniškojo meno laikotarpio Lietuvoje, t. y. gotikos, menantys išskirtinę pagarbą Dievo Motinai. 

Salėje galima apžiūrėti ir vertingas baroko skulptūras: apaštalų, jėzuitų, angelų atvaizdus, yra labai įdomi retos ikonografijos laiko alegorija iš XVII a., parodą svariai papildo ir pasimokiusių liaudies meistrų darbai, kryždirbystės tradicijos liniją atspindintys Vinco Svirskio kūriniai. 

Kontekstiniai parodos kūriniai, pasak parodos kuratorės, ne tik ženklina penkių šimtmečių laikotarpio liniją, bet ir yra atkeliavę iš labai skirtingų vietų, ne visų jų tikslios istorijos ir kilmė yra žinomos. Bet visi eksponatai mena Lietuvos krikščioniškosios kultūros kelionę nuo seniausių laikų iki dabarties.

Pažvelkite į vitražus iš arčiau, iš taip arti, kaip nesate įpratę, ir pajauskite to laiko dvasią, subtilų braižą, kūrinių dvasinę gelmę. Šie kūriniai išties įdomūs ir verti jūsų dėmesio,– parodos lankytojams patarimų teikia menotyrininkė dr. R. Norkutė. – Skirtingų dirbtuvių sukurti vitražai tarpusavyje labai dera, harmoningų pastelinių spalvų evangelistai įsikomponuoja greta ryškaus Nukryžiuotojo ir sukuria vieningą ansamblį papildydami ir kartu išlaikydami „Nukryžiuotąjį su angelais“ kaip prasminį akcentą.“ 

Menotyrininkė pasvarstė ir apie tai, koks tolesnis likimas laukia šių vitražų – jie yra grąžinti bažnyčios nuosavybėn, bet ar galės rudenį grįžti į bažnyčios langus, o ne į dėžes, priklauso ir nuo mūsų visų indėlio atnaujinant vieną labiausiai nukentėjusių Kauno bažnyčių.

„Prisidėsime, pasistengsime ar paliksime likimo valiai?“ – svarstė pašnekovė.

Paroda veiks iki 2019 m. rugsėjo 1 d.