Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Režisierius Rimas Tuminas ką tik atnaujino vieną ilgaamžiškiausių savo spektaklių „Revizorius“, pagrindinį vaidmenį patikėdamas aktoriui DAUMANTUI CIUNIUI. Jis Chlestakovo vaidmeniu netrukus debiutuos gastrolėse Kaune bei Alytuje ir pakeis 17 metų spektaklyje vaidinusį Arūną Sakalauską. Prieš gastroles D. Ciunis sutiko atsakyti į keletą klausimų apie tai, su kokiais iššūkiais tenka susidurti perimant kultinius vaidmenis iš legendinių aktorių.

Aktorius Daumantas Ciunis / VMT archyvo nuotrauka

Šiais metais gavote pagrindinį vaidmenį viename iš R. Tumino spektaklių „Revizorius“, kuris, be abejo, yra viena geriausių Lietuvos teatre pastatytų tragikomedijų. Kaip sureagavote išgirdęs pasiūlymą pakeisti A. Sakalauską, sukūrusį vieną žymiausių visų laikų Chlestakovų? 

Labai apsidžiaugiau, kad teks prisiliesti prie šito puikaus spektaklio ir dar tokiu vaidmeniu, o tada nuliūdau – toks geras spektaklis, toks puikus vaidmuo, o taip gaila, kad jau sukurtas Arūno. Ir sukurtas genialiai.

Pasak spektaklio režisieriaus R.Tumino, repeticijų atmosfera buvo puiki, jam buvo malonu stebėti įvairių kartų santykius, jausti tikrą teatrinę atmosferą. Anot jo, buvo tikros kalėdinės repeticijos. Praverkite teatrinio pasaulio užkulisius, atskleiskite – kokiu būdu aktorius perima vaidmenį, kaip atrodo šis procesas? Kas lengviau – sukurti naują vaidmenį ar perimti jau kieno nors sukurtą?

Labai paprastai: turi pjesės tekstą, spektaklio vaizdo įrašą ir dalyvauji repeticijose su partneriais. Iš pradžių išmoksti tekstą, tada pasižiūri vaizdo įrašą, o vėliau, jau turėdamas šiokį tokį supratimą, ką reikės daryti ir kalbėti, eini repetuoti su partneriais. Pats smagumas prasideda tada, kai paaiškėja, kad pjesėje tekstas užrašytas vienoks, vaizdo įraše – kitoks, o atėjus į repeticiją partneriai sako: „Oi, baik tu, čia seniai šito nebesakom.“

Dėl sunkumo – turbūt sunkiau perimti vaidmenį. Turi prisitaikyti prie jau nusistovėjusio spektaklio ritmo ir nuotaikos, kai tuo metu kurdamas naują vaidmenį šituos dalykus gali lemti pats. Perimdamas turi įsilieti į jau esamą spektaklio audinį. Pagauti kai kuriuos, kartais pačiam nesuprantamus, vaidmens niuansus. Tada gelbsti profesija ir intuicija.

Gal pamenate, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą pamatėte šį spektaklį, kokių įspūdžių patyrėte? Ar galėjote kada pagalvoti, kad vieną dieną Chestakovą vaidinsite jūs?

Pamačiau turbūt pirmaisiais studijų metais. Nuo tada man tai vienas geriausių Lietuvos teatro spektaklių. Kad vaidinsiu Chlestakovą, net neturėjau minties.

Teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė apie šį spektaklį yra rašiusi: „Iš pradžių netramdomai kvatojęsis, pamažu imi santūriau kikenti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga.“ Ar jūsų vaidmuo „Revizoriuje“ yra komiškas?

Na, yra spektaklyje vietų pasijuokti. Bet juk ne iš žmogaus juokiesi – iš situacijų, iš nesusikalbėjimo, iš nesutapusių personažų požiūrio taškų. Juokas kyla iš neadekvačių reakcijų į tam tikrą situaciją. O juoktis iš žmogaus yra labai primityvu. Ne, Chlestakovas tikrai nėra komiškas personažas. Tik aplinkybės taip susiklosto, kad papuola į keistą situaciją.

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Aktorė Eglė Gabrėnaitė viename interviu yra pasakojusi, kad „Revizorius“ yra labai daug kur gastroliavęs: Kolumbijoje žiūrovai nepaleido, subūrė didžiulę minią žmonių, ir aktoriai ėjo pro tą minią. Jie plojo, reiškė emocijas nuo pat spektaklio pradžios iki paskutinės akimirkos. Be abejo, kažką panašaus gali tekti patirti ir jums. Ar jau žinote, kur nusimato pirmosios tarptautinės gastrolės su šiuo spektakliu jums?

Pavasarį važiuosime į Kiniją, tačiau ten bus viskas santūriau. Kinijoje žmonės santūresni, o ir dramos teatrą tik pastaraisiais metais pradeda pažinti. Kolegos pasakojo, kad vieno spektaklio Kinijoje metu, aktoriams vaidinant, žiūrovas užlipo ant scenos ir su didžiuliu susidomėjimu ėmė apžiūrinėti ir čiupinėti spektaklio rekvizitą. Tai gal minios susižavėjusių gerbėjų ir nepamatysime, bet įdomybių pasitaikyti gali.

Šis spektaklis apie jauną vaikiną, kuris per klaidą buvo palaikytas ne tuo, kuo jis yra, o ir jis pats patikėjo, kad yra visų mylimas: apsigyveno miesto galvos namuose, praturtėjo, apsuko galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasipiršo... Ir komedija virto tragedija. Sakykite, ar teko gyvenime atsidurti, patirti tokių situacijų kaip Chlestakovui?

Yra buvę, kad po spektaklio kažkur ėjau, sustojau prie sankryžos, girdžiu, moteris telefonu kažkam pasakoja apie ką tik matytą spektaklį, ir suprantu, kad apie tą, kur pats ką tik vaidinau. Pamenu jos pokalbio fragmentus: „Ir supranti, ten tada įėjo toks raumenų kalnas...“ Čia buvo apie mane. O svoris tai mano buvo viso labo 62 kilogramai. Stoviu toks kūdas šalia jos, klausau, galvoju, kaip kartais tave palaiko visai ne tuo, kas esi iš tikrųjų.

Jūs sukūrėte puikius vaidmenis spektakliuose „Dėdės ir dėdienės“, „Savižudis“, „Bedalis ir labdarys“, „Fantazijus“. Šį sezoną vaidinate net dviejose Vilniaus mažojo teatro premjerose: „Manno laimė“ (pagal Thomą Manną) ir „Marti“ (pagal Žemaitę). Abu spektakliai – apie amžinas ir nesibaigiančias žmogaus laimės paieškas. Sakykite, o kur savo kasdienybėje laimės ieškote jūs?

Savo laimės ieškau šeimoje, kelionėse, išvykose motociklu, gamindamas baldus ir padėdamas kitiems aktoriams gerinti darbo sąlygas, siekdamas adekvataus užmokesčio už mūsų, patikėkite, nelengvą darbą. Jau metus esu Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas. Kol kas viskas lyg ir pavyksta.

Vasario mėnesį „Revizorių“, kuriame Daumantas Ciunis atleika pagrindinį vaidmenį, galima pamatyti Kauno „Girstučio“ kultūros centre (vasario 17 d.) ir Alytaus miesto teatre (vasario 28 d.).

Spektaklyje „Revizorius“ vaidins: Daumantas Ciunis, Mindaugas Capas, Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Vytautas Rumšas, Ilona Kvietkutė / Agnė Šataitė, Arvydas Dapšys, Mantas Vaitiekūnas, Edmundas Mikulskis, Jonas Braškys, Inga Burneikaitė, Almantas Šinkūnas, Tomas Kliukas, Tomas Stirna/Balys Latėnas, Larisa Kalpokaitė, Rasa Jakučionytė, Jūratė Brogaitė ir Vilija Ramanauskaitė. 

Pasak režisieriaus, atnaujintas „Revizorius“ bus šiek tiek kitoks, ir tai lems aktorių individualybės. Prieš 18 metų spektaklis buvo vienoks, o dabar – kitoks: tekstas skamba kitaip. Kitaip jis suprantamas ir traktuojamas. Kita minčių eiga, bet niekuomet nesenstanti ir nenusibostanti.