Patrick Fore/Unsplash nuotrauka

Alfa kursas, dar pristatomas kaip krikščionybės įvadas, prasidėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Jungtinėje Karalystėje. Šis evangelizacinis mokymas perteikia esmines krikščionybės tiesas neformalioje aplinkoje, todėl nenuostabu, kad jis susilaukia didelio susidomėjimo. Per metus visame pasaulyje vyksta daugiau nei penkiasdešimt penki tūkstančiai tokių kursų. XFM radijuje laidoje „Horizontai“ apsilankė šio kurso dalyvis, jau kuris laikas jame savanoriaujantis Nerijus Švendravičius.

Nerijau, kas Jus paskatinoateiti į Alfa kursą?

Žmona. Ji pirma atėjo į šį kursą, ir kas vakarą grįžusi man viską labai aiškiai papasakodavo. Aišku, mes diskutuodavome, mėgstu kartais pašaržuoti situaciją, tiesiog, kad diskusija gyvesnė būtų. Joanitų vienuolyne surengė suaugusiųjų Alfą kursą, kam per trisdešimt. Nuėjau ir aš sužinoti, kas ir kaip yra, o gavau daugiau klausimų negu atsakymų. Bet kai yra klausimas, tai yra variklis, nes tu visada gali ieškoti atsakymų. Kai neužduodi sau klausimo, tai viskas būna vienos spalvos. Tiesiog lėkšta.

Kalbantis su Jumis susidaro įspūdis, kad Jums nebuvo sunku žengti tą pirmąjį žingsnį?

Taip. Vėliau pasilikau savanoriauti ir dabar jau kelintą kartą esu šio kurso savanoris. Ateityje taip pat planuoju tęsti šią veiklą vienoje ar kitoje tarnystėje vienokia ar kitokia forma. Manau, kad šis judėjimas yra tas, prie kurio verta prisidėti, kuris neša pridėtinę vertę. Sutinku, kad žmogui, kuris nieko nežino apie šį kursą, sunku žengti pirmą žingsnį. Visada sunku, kai yra nežinomybė, o juolab, kai tai susiję su religija, Bažnyčia. Tie žmonės, kurie patyrė, kurie išėjo Alfą kursą, manau devyni iš dešimties rekomenduotų tai savo draugui. Kokia ten jau baigtis, kaip seksis toliau pažinti krikščionybę, čia jau kitas klausimas, bet pačioje pradžioje, nors yra baimės, bet manau, kad visi prasilaužia. 

Alfa kurse prisimenu Jus sakant, kad pats dažniau lankėtės bare nei bažnyčioje. Kaip pasikeitė Jūsų laikysena įsitraukus į šio kurso veiklą?

Aš įsivaizduoju, kad kiekvienas labai asmeniškai sprendžia tuos klausimus. Galbūt kažkam tai tikrai yra labai lengva nustoti vaikščioti į barus. Aš irgi galvojau, kad viskas, daugiau nebevartosiu visiškai jokio alkoholio. Tačiau kartais tai reiškia, kad dar ne šiandien, dar neįvyko tas apsisprendimas. Jau dešimt metų, kai mečiau rūkyti, – tai buvo apsisprendimas. Kai jis įvyksta, tada viskas labai paprasta. Šiandien galiu pasakyti, kad nevengiu užsukti į barą išgerti alaus. Žmogaus laikysena, ar jis būtinai turi visiškai nevartoti alkoholio, ar jis gali pavartojęs išlikti moralus prieš save ir kitus, tai, manau, yra labai svarbu. Neseniai su žmona  buvome Ispanijoje. Ten prie pietų stalo įprasta pateikti vyną. Matome prie kito stalo atsisėda trys policininkai su uniforma, ir jiems taip pat pateikia butelį vyno. Jie trise išgeria tą butelį ir toliau eina tarnauti valstybei. Pas mus tai būtų neįprasta. Atsakant į klausimą, galiu tik pasidžiaugti, kad man vis mažiau lieka laiko užeit į barą ir vis dažniau į bažnyčią.

Alfa kursą lanko žmonės su įvairiais įsitikinimais, įvairiomis patirtimis. Kaip atrodo pati kurso pradžia, kai grupelėse susirenka visiškai nepažįstami žmonės?

Galiu papasakoti apie savo patirtį. Pirmas susitikimas grupelėje, bažnyčioje. Įvairūs žmonės pagal profesijas ir pagal amžių. Tokia sistema, kad kuo įvairesni žmonės susirinktų. Tikrai galvojau, ką aš bendro turiu su jais. Aš tai normalus, o jie visi skirtingi. Apie ką mes čia šnekėsime. Bet po kiek laiko ne tik bendrą kalbą randi su tais žmonėmis, bet jie tampa ir artimi. Panašius komentarus girdėjau ir iš kitų žmonių, kurie pirmą kartą atėjo į kursą. Jie teiraujasi, gal panašesnius žmones galima suburti į vieną grupelę, tada mes tikrai galėtume išplėtoti tą temą, padiskutuoti, o dabar visi skirtingi. Ateina žmonės, kurie, pavadinkime, katalikiškame tikėjime turi rimtus pagrindus ir žinias, ir jie klausia, kodėl aš čia, aš  jau viską žinau, bet po kiek laiko jie supranta, kad ne tik turi gauti, bet ir duoti. Tie patyrimai, suvokimai paties žmogaus būna tikrai geri. Kad galėtum būti savanoriu, turi išeiti šį kursą. Tik taip gali suprasti, ką išgyvena šie žmonės nuo pat pirmo susitikimo iki paskutinio. Kai po penkiolikos savaičių apsikabina ir išsiskiria kaip geriausi draugai. Tik pradžioje atrodo, kad visi žmonės yra labai skirtingi, tačiau jie visi vienodi. Visiems gera dalintis. Vieni dalinasi per pirmą susitikimą, kiti per penktą. Temos yra labai atviros ir paliečiančios visus. Kiekvienas turi ką pasakyti, o jeigu neturi kuo pasidalinti, jis visada gali paklausti, kas jam įdomu ar neaišku. Dėl to ir gerai, kad grupelė susidaro iš skirtingų žmonių, kurie gali vienas kitą papildyti, dalyvauti diskusijoje.

Alfa kurso viena didžiausių populiarumo priežasčių yra ta, kad tai kursas skirtas ir netikintiems ir ieškantiems, ir pažengusiems tikėjimo kelionėje. Kokių klausimų šiame krikščionybės įvade dažniausiai kelia besilankantys žmonės?

Dažniausiai tai būna teiginiai: „aš niekada apie tai nežinojau“ ir panašiai. Nors šiais laikais atrodo informacijos kiekis, netgi slegia mus kasdien, o pasidomėti kažkokia konkrečia tema nepavyksta. Galiu papasakoti istoriją apie vieną bičiulį, kuris yra praėjęs šį kursą. Jis važinėdavo į karines misijas ir kaip tik po šio kurso jis ten praleido kurį laiką. Jis man rašo: „Žinai, čia yra bažnyčia, bet ne tame esmė.“ Jis sako: „ Aš čia jau esu buvęs daug kartų, bet niekada nemačiau jos, o dabar ją matau.“

Šį kursą esate išėjęs ir kaip dalyvis, ir kaip savanoris. Kuris vaidmuo buvo Jums smagesnis?

Aš neskirstau. Patirtys skirtingos. Aš sau atsakiau, kad tai būtinai turi būti vienas ciklas, tiek kurso išklausymo, tiek savanoriavimo. Išklausymas yra įsivažiavimas, o toliau jau savanoriavimas, pagalba kitiems, kurie atėjo išklausyti - jau yra tartum nuolankumo mokykla. Mes, savanoriai, kai susirenkame ir užduodame klausimą, o kodėl mes čia, šiame kurse, atsakymų būna įvairiausių. Vieni, kad kitiems padėtų, kiti ieško bendrystės. Paskutiniame praėjusių metų kurse aš sau sakiau: kad man to reikia, aš dabar noriu imti, aš noriu nuolankumo mokyklos, žmonių artumo ir supratimo, kas tai yra bažnyčia, suvokti, kad bažnyčia ne pastatas, o bendruomenė.

Pakalbėkime apie Bažnyčią. Jos vaidmuo visuomenėje iki šiol yra vertinamas nevienareikšmiškai. Kaip Alfa kurse sekasi patraukliau pristatyti Bažnyčią?

Tai ir yra viena pagrindinių šio kurso misijų. Kiekvienas žmogus savyje atpažįsta, kad jis turi tikėjimą. Kai sakoma, kad Bažnyčia yra bobučių, taip ir jų. Kaip ir visas pasaulis. Kaip ir parke atrandame ir močiutę sėdinčią, ir mažą vaiką žaidžiantį, ir jaunuolį, filosofuojantį apie meilę, taip ir Bažnyčia yra visų. Jeigu mes ją nurašysime, tokia ji ir bus. Jeigu mes eisime ir darysime pokyčius, ji vėl bus kitokia. Tai nereiškia, kad man Bažnyčioje viskas patinka. Nesu labai didelis choralų, vargonų muzikos gerbėjas, bet jau pakankamai supratau, kad nereikia labai smarkiai kritikuoti, todėl, kad kažkam tai patinka. Man patinka šiuolaikiniai šlovintojai. Prisimenu prieš kokį dvidešimt metų lankiau būrelį pas tikybos mokytoją ir mes ėjom su bendraklaisiais į bažnyčią su gitaromis, giedoti. Tikrai močiutės į mus žiūrėjo skersai ir sakė: „Kokį koncertą čia jie daro, juk čia bažnyčia, taip negalima.“ Pažiūrėkite dabar į bažnyčią. Jos pilnos jaunimo ir aš manau, kad tos močiutės džiaugiasi, kad tas jaunimas ateina su gitaromis ir šlovina Dievą. 

Yra sakoma, jei nenori pyktis su draugais ir artimaisiais yra dvi esminės temos, kurių negalima liesti. Tai politika ir religija. Pritari tam?

Iš dalies. Kitą kartą, kad vyktų diskusija kaip tik verta paimti kokią nors temą, kad galėtum išgirsti kito žmogaus nuomonę. Labai gerai, kai su draugu, su kuriuo susitinki bažnyčioje, su žmona, su kuria kalbi apie krikščionybę, diskutuoti. Kai bendrauji su žmogumi, kuris priešiškai yra nusiteikęs galima pamatyti kitus kampus. Be abejo, bet kuriose diskusijose reikia elgtis korektiškai. Diskusijos su kitaip manančiais yra netgi įdomesnės, nes gali rasti atsakymus, arba išsikelti klausimus, į kuriuos gali ieškoti atsakymų. Mano aplinkoje prie to paties stalo sėdintys žmonės gali sakyti, kad Dievo nėra, o šalia esantys gali pasakyti, kad Jis ne tik yra, bet ir yra gyvas. Dažnai mes neliečiame tos temos, kartais kas nors ją specialiai ištraukia. Nėra buvę, kad dėl to būtume susipykę su žmonėmis su kuriais bendraujame. Manau, kad visose diskusijose reikia vengti radikalizmo, nes visur galima surasti bendrus taškus ir prieiti sutarimo. Jeigu tikslas yra susipykti ir manyti, kad tik aš teisingai manau, tampa nebeįdomu, diskusija baigiasi. 

Kalbėti apie Dievą, tikėjimą, religiją nėra lengva. Ar praėjus krikščionybės įvadą, vadinamąjį Alfa kursą, tampa lengviau?

Galbūt po kurso yra toks noras išeiti į gatvę iškėlus rankas, bet nelabai norisi būti panašiu į tuos žmones, kurie įrodinėja tam tikras tiesas kitiems. Aš nemanau, kad tai reikia daryti, ypač po šio kurso, ar paskaičius kažkokią įdomią knygą. Kalbėti apie tai su kitais, išsakyti savo nuomonę tikrai tampa drąsiau, nes pamatęs tą bendruomenę, pamatai kiek skirtingų žmonių jungia tikėjimas. Tai ne vien katalikai, bet ir kitų konfesijų atstovai. Aš manau, kad ieškantis žmogus anksčiau ar vėliau patikrins visas tiesas. Jeigu žmogus sustoja kurioje nors vietoje, apsistoja ties tam tikromis dvasinėmis praktikomis, sakyčiau, nieko tokio, praeis ir tai. Dabar kuriasi naujos bendruomenės. Jos skelbia žodį atvirai, visiems ir tikrai atranda tą klausytoją. Bent jau kiek aš matau čia, Vilniuje salės yra pilnos. 

Parengė Ignė Lembutytė ir Rokas Simanavičius