Pixabay.com nuotrauka

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Humphrey Carpenter „J.R.R. Tolkien: A Biography“ (1977), Harper Collins, 2016.

Tai pirmoji J. R. R. Tolkieno biografija. Ji pasirodė 1977-aisiais, praėjus ketveriams metams po rašytojo mirties. Įžangoje biografas nupasakoja susitikimą su „Žiedų valdovo“ kūrėju 1967 m. jo paties namuose, tiksliau, garaže, kur Tolkienas laikė skaitytojų laiškus, knygas ir popierius. „Atrodė tarsi kokia keista dvasia apsimetinėtų senyvu profesoriumi. Kūnas žingsniuoja po šį aptriušusį priemiesčio kambarėlį, tačiau protas kažkur toli toli, klajoja po Viduržemio kalnus ir lygumas.“

Tolkieno laiškus ir knygą apie Inklingų draugiją vėliau išleidęs H. Carpenteris gavo rašytojo šeimos leidimą naudotis visu nepublikuotu rašytiniu jo palikimu – dienoraščiais, laiškais. Taip pat jis darė interviu su rašytojo broliu, trimis sūnumis ir dukra, buvusiais kolegomis, leidėjais, bičiuliais. Šaltinių įvairovė leido autoriui sukurti skalsų chronologinį pasakojimą – nuo jo motinos Mabel Suffield kelionės iš Birmingamo Anglijoje į Blumfonteiną Pietų Afrikoje pas būsimą vyrą Arthurą Tolkieną, kur vienas iškiliausių XX a. rašytojų ir gimė, iki jo mirties sulaukus 81-erių. Tolkieno vaikystė ir jaunystė buvo sudėtinga: nepritekliai, motinos netektis, uždrausta meilė būsimai žmonai Edith, Pirmasis pasaulinis karas, ilgos darbo valandos, siekiant išlaikyti savo šeimą, dažnai keičiamos gyvenamosios vietos. Nuo 1925 m., kai jis atvyksta profesoriauti į Oksfordą iš Lydso, išoriškai mažai kas keičiasi – auga vaikai, vystosi akademinė karjera, mezgasi bičiulystės, tačiau vidinis gyvenimas – intensyvus. Intelektas ir vaizduotė kuria kalbas, joms – pasaulį, jam – mitologiją. Rašoma naktimis, kai baigiasi ilga įsipareigojimų šeimai, universitetui, bičiuliams diena.

Šią knygą nuoširdžiai rekomenduoju visiems Tolkieno mitologijos gerbėjams. Biografija padeda suvokti, kaip rašytojas žvelgė į pasaulį ir žmones, kas jam buvo svarbu, kokios gyvenimiškos patirtys formavo kūrybos temas. Manau, kad išversta į lietuvių kalbą ši knyga rastų skaitytojų ratą.

P. S. Tikri Tokieno fanai žino jį buvus uoliu kataliku. Vyriausias jo sūnus Johnas – kunigas. Įdomu tai, kad į katalikybę iš anglikonybės parėjo jo motina Mabel, kai viena, vos sudurdama galą su galu, augino du sūnus. Ji tapo katalike suprasdama, kad papiktins šeimos narius ir neteks taip reikiamos paramos. Biografijoje pažymima, kad J. R. R. Tolkienas savo motiną laikė tikėjimo kankine ir brangino jos besąlygišką pasiaukojimą išauklėti jį ir brolį katalikiškai.

Rasa Baškienė, bendradarbė

Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“, Kitos knygos, 2016, iš anglų kalbos vertė Tadas Juras.

Ką tik baigiau skaityti šv. Kalėdų proga dovanų gautą knygą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Jos autorius – Yuval Noah Harari yra Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Ši knyga – apie mus, Homo sapiens žmonių rūšį, kuri vienintelė išliko iš bent šešių žmonių rūšių, po Žemę vaikščiojusių prieš 100 tūkst. metų. Galima tik spėlioti apie priežastis, dėl kurių išnyko Homo neanderthalensis, Homo erectus, Homo denisova, Homo floriesensis ir kitos rūšys. Versijų bent kelios, bet genetikus apstulbino šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių liekanų DNR tyrimo rezultatai: paaiškėjo, kad šiuolaikiniai Europos ir Vidurio Rytų gyventojai turi bent 1–4 proc. neandertaliečių DNR. O Melanezijos salyno ir Australijos aborigenų bent 6 proc. DNR sutampa su denisoviečių DNR!

Žmonijos istoriją autorius suskirsto į keturias dalis: „Kognityvinė revoliucija“, „Žemės ūkio revoliucija“, „Žmonijos susivienijimas“ ir „Mokslo revoliucija“. Kažkada mūsų protėviai buvo medžiotojai ir rankiotojai, gyvenę įvairiaspalvį, iššūkių kupiną gyvenimą, maitinęsi labai įvairiu maistu. Kartu su kognityvine revoliucija atsirado mitai, legendos, dievai ir religijos. Pasak autoriaus, tik Homo sapiens galėjo kalbėti apie tai, kas iš tiesų neegzistuoja, ko negali pauostyti ar palytėti. Ir tai – didžiulė revoliucija žmogaus vystymosi istorijoje.

Prieš maždaug 10 tūkst. metų žmonės „beveik visą savo laiką ir pastangas ėmė skirti manipuliavimui keletu gyvūnų ir augalų rūšių“. Prasidėjo žemės ūkio revoliucija, kurią Harari vadina didžiausia istorijos apgaule. Žmonės, norėdami užsitikrinti maisto garantiją, savo valia įsikinkė į sunkią žemės ūkio darbų katorgą, iš kurios kelio atgal jau nebebuvo.

Kūrėsi imperijos, amatai, mokslai, atsirado pinigai ir hierarchija. Per pastaruosius 500 metų žmonijos, investavusios į mokslinius tyrimus, galia augo neįsivaizduojamu greičiu. Ir kas galėtų paneigti, kad sparčiai besivystančios naujosios technologinės pažangos dėka žmonija kažkada pavirs nauja Homo sapiens rūšimi?

Donatas Puslys, bendradarbis

Antanas Sutkus „Planet Lithuania“, Steidl, 2018. 

Jau porą mėnesių iš rankų nepaleidžiu fotografo Antano Sutkaus albumo „Planeta Lietuva“. Puikiai atrinktos fotografijos, nuostabi paties leidinio kokybė – tikiu, kad tai yra brangi dovana pačiam šiemet 80 metų jubiliejų švęsiančiam fotografui.

A. Sutkaus fotografijos nėra tokios, kurias gali greitai apžvelgti ir versti kitą puslapį. Jos įtraukia ir nė nepajunti, kaip fotografija ima apaugti pasakojimu tau pačiam atsakinėjant į kylančius klausimus: „Kas šis žmogus? Kodėl jis čia? Ką jis jaučia? Ką liudija jo kūno kalba?“ Žmogus yra ašis, aplink kurią sukasi A. Sutkaus planeta Lietuva. Pamenu, kad kadaise paklausiau, ko fotografas siekia savo nuotraukomis – užfiksuoti greitai prabėgančią akimirką, dokumentuoti laikmečio dvasią? O jis atsakė, kad nei to, nei to, nes svarbiausia, anot A. Sutkaus, yra siekti, jog menas tarnautų žmogaus sutaurinimui, sužmoginimui.

Apmąstydamas šiuos jo žodžius, prisiminiau tai, ką apie savo portretus daugiausiai laiškuose broliui rašė dailininkas Vincentas van Goghas. „Aš esu susirūpinęs pasauliu tiek, kiek turiu jam am tikrą įsipareigojimą ir pareigą – kaip dėkingumo ženklą palikti tam tikrą suvenyrą piešinio ar tapybos darbo pavidalu. Ne tam, kad patenkinčiau vieną ar kitą judėjimą, o tam, kad palikčiau darbą, kuriame išreikštas tikras žmogaus jausmas“, – rašė jis pridėdamas, kad portretuose nesiekia atkartoti tikrovės, o spalva ir potėpiais siekia prasikasti giliau – iki pat žmogaus charakterio esmės. Būtent tą randu ir A. Sutkaus darbuose – ne tik paprastą pastangą estetiškai įamžinti žmogų, tačiau kilnų užmojį fotografijoje atskleisti ir žmogaus asmenybę. 

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Evelyn Waugh „Vargingi kūnai“ (1930), vertimas į lietuvių kalbą Rasos Drazdauskienės, Tyto alba, 2010.

„Nespręsk apie knygą pagal viršelį“ – turbūt niekam šis posakis, suprastas visiškai pažodžiui, nėra tinkamesnis kaip lietuviškiems Evelyno Waugh knygų vertimams. Nors abiejų knygų („Vargingi kūnai“ ir „Sugrįžimas į Braidshedą“) viršeliai atrodo kaip įspėjimai, kad jų papuošti veikalai yra trečios arba ketvirtos kategorijos meilės romanai, šis įspūdis būtų nepaprastai apgaulingas.

Evelynas Waugh – XX a. pirmos pusės rašytojas, anglas, ne tik parašęs ne vieną literatūros klasika laikomą knygą, bet ir nugyvenęs knygos siužeto vertą gyvenimą: dėl palaido bohemiško gyvenimo išmestas iš Oksfordo universiteto, tapęs žymiu moderniu rašytoju, aktyviai dalyvavęs menininkų grietinėlės gyvenime, Waugh šokiravo visuomenę atsivertęs į katalikų tikėjimą. Dažnai laikomas snobu, elitistu, itin bjauraus charakterio žmogumi vis dėlto Waugh sugebėjo visam laikui įrašyti savo vardą į britų literatūros istoriją.

„Vargingi kūnai“ – labai satyriškas, labai juokingas, vietomis fantasmagoriškas ir kartu nepaprastai rimtas kūrinys. Jame aprašoma aplinka, kurioje ne vienerius metus gyveno pats Waugh. Tai – auksinio jaunimo, nerūpestingo, išlaidaujančio, šia diena gyvenančio uždaro aukštuomenės klano pasaulis. Knygos veikėjai – tragikomiški personažai, besivaikantys pramogų, apsvaigę nuo savo jaunystės, tačiau visiškai praradę prasmės jausmą. Jų gyvenimus pasiglemžė vakarėlių ir pobūvių siautulys, be sustojimo geriamas šampanas, paskalos ir bet kokios realybės jausmo praradimas. Jie lengva ranka švaisto pinigus, geria, vakarieniauja prabangiuose restoranuose, linksminasi pačiais keisčiausiais būdais, tačiau nė nebando užmegzti autentiško santykio vieni su kitais ir galima matyti, kad išties jaučiasi siaubingai nelaimingi. Pasaulis panašus į nesibaigiantį vakarėlį jo gyventojams seniai pasidarė nuobodus, o vienintelis knygos veikėjams žinomas būdas nuobodulį išblaškyti – surengti vakarėlį. Prie skaitymo malonumo prisideda ir išraiškingas stilius, kurį puikiai perteikė vertėja Rasa Drazdauskienė.

Waugh net neketino parašyti tiesiog linksmo ir ironiško romano. Komiškas pasakojimo paviršius slepia labai rimtai svarstomus prasmės klausimus. Skaitydamas knygą dažnai juokdavausi iki ašarų, tačiau staiga ji priversdavo mane sustoti ir surimtėti. Komiškus įvykius knygoje keičia tragiški, o juos vėl komiški, ir tai vyksta nepaprastu tempu. Skaitai apie į absurdiškus nuotykius įsivėlusį, įžymybių gyvenimą sekantį žurnalistą, juokiesi ir negali sustoti, kol staiga supranti, kad skaitai apie savižudybę. Knyga nuolat juokina, šokiruoja, vėl juokina ir vėl šokiruoja. Matyt, tai ir yra E. Waugh talentas – rašyti ironiškai ir kartu nepaprastai rimtai, o jo knygas užvertus lieka didžiulis noras džiaugtis kasdieniu gyvenimu.

Toma Bružaitė, bendradarbė

Aldona Ruseckaitė „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Mokykloje lietuvių kalbos mokytoja tikrai įkvėpė mane įsimylėti Vytautą Mačernį. Ir ne tik dėl to, kad ji mūsų kra6tietis, žemaitis. Mokytoja veždavo mus ir į Šarnelę, ir į Žemaičių Kalvariją, eiles skaitydavom ne tik klasėje, bet ir prie jo kapo. Anuomet visai mielas buvo tas idealistiškas sentimentalumas, dramatiškas jausmingumas. Vėliau atėjo laikas, kai buvo šiek tiek gėda prisipažinti, kad buvau Mačernio kūrybos mylėtoja, kaip tik dėl to sentimentalumo ir, atrodė, pernelyg didelio jausmingumo.

Visai neseniai užtikau kažkada nuskaitytą Mačernio eilėraščių rinkinėlį ir iš naujo įsimylėjau šio poeto kūrybą. Šalia to sentimentalumo ir jausmingumo išryškėjo poeto pranašiškos įžvalgos, plačios ir kartu gilios žmogaus ir pasaulio sandaros vizijos, išmintingas realizmas ir kandi, truputį išdidi, bet taikli ironija.

Tą poeto kūrybos patyrimą sustiprino ir Aldonos Ruseckaitės romanas apie Vytautą Mačernį. Kaip pati autorė prisipažino, tai nėra tiksli biografija, nes daug poeto gyvenimo detalių nežinome. Bet gal tai kaip tik yra šio romano privalumas – toji improvizacijos laisvė, kurią suteikia pasirinktas formatas, leidžiantis perteikti ne tik žinomas gyvenimo nuotrupas, bet ir sujungti jas į nuoseklų pasakojimą, kuris atskleidžia kur kas daugiau nei biografinius faktus. Manau, romanas taikliai vaizduoja Mačernį – žmogų, pilną vidinių prieštaravimų, mąstantį giliai ir plačiai, nesitenkinantį kompromisiais, ypatingai jautrų ir gal dėl to nuolat draskomą besikeičiančių emocinių būsenų, be proto mylintį gyvenimą, ir tuo pačiu nuolat besiilgintį anapusybės, beprotį idealistą, kažkur randantį jėgų įveikti nusivylimus ir skurdžią tikrovę. Kaip tik tokį Mačernį įsivaizduodavau, kai su lietuvių kalbos mokytoja vaikščiodavome Šarnelės laukuose, tik anuomet dar buvo anksti tai sudėti į žodžius.