Filosofas Robertas Spaemannas (1927-2018). „Wikimedia“ nuotrauka

2018 metų gruodžio 10 dieną mirė garsus vokiečių katalikas filosofas Robertas Spaemannas, popiežiaus emerito Benedikto XVI bičiulis, daugelio knygų ir straipsnių autorius, domėjęsis pačiais esminiais klausimais: ką reiškia būti žmogumi, kaip mes suprantame tai, kad esame asmenys, kas yra žmogiškas orumas. Italų sociologas Sergio Belardinelli R. Spaemanną prisiminė kaip tikrą mokytoją. Anot jo, R. Spaemannas lygindavo filosofo gyvenimo kelią su mergaite iš žymios Hanso Christiano Anderseno pasakos: jis turi garsiai pasakyti tai, apie ką niekas nekalba, nors mato savo akimis.

Robertas Spaemannas gimė 1927 metais. Kilęs iš bohemiškos aplinkos: jo tėvas buvo meno istorikas, motina – šokėja. Radikalūs ateistai, perskaitę Jeano-Jacques'o Rousseau knygas, Spaemannai susidomėjo religija. Skaitymo, domėjimosi ir apmąstymų laikotarpis juodu atvedė į Katalikų Bažnyčią.

Aplinka, kurioje augo R. Spaemannas, buvo kritiška nacionalsocialistų diktatūros atžvilgiu. Nacių valdymo metu R. Spaemannas prisidėjo prie pogrindinės spaudos platinimo. Būdamas septyniolikos jis norėjo sužinoti, kas nutiko žydams, kurie buvo išvežti. Jo neįtikino istorijos, kad žydai buvo paprasčiausiai išsiųsti dirbti į darbo stovyklas. Paauglys klausinėdavo iš Rytų fronto grįžtančių kareivių, kol sužinojo baisią tiesą. Taip tiesos troškimas tapo neatskiriama jo dalimi.

Anot vokiečių rašytojo Martino Mosebacho, R. Spaemanno raštai pasižymi stulbinamu aiškumu – jis niekada nesinaudojo filosofo teise į neaiškų kalbėjimą, būdingą daugeliui (ypač vokiečių) mąstytojų. Jis taip pat nemėgino išrasti  filosofinio žargono ar dialekto. Čia jis pasekė René Descartes'o, kurį taip daug kartų kritikavo, pavyzdžiu.

M. Mosebachas teigia, kad R. Spaemannas Vakarų filosofijos nuopuolį tapatino su atotrūkiu nuo požiūrio, vyravusio Europos filosofijoje du tūkstančius metų, būtent kad būtį, pasaulį aplink mus reikia priimti antropomorfiškai – kaip didingą, unikalų ir vis dėlto savą, o ne tiesiog egoistiškai juo naudotis.

Viena pagrindinių vokiečių filosofo apmąstymų temų buvo asmens sąvoka. Kas yra asmuo? Ką reiškia būti asmeniu? Kaip mes suprantame savo ir kitų asmeniškumą? 
Anot R. Spaemanno, asmuo nėra kažkas, kas egzistuoja atskirai nuo pasaulio – kažkas, kas savo egzistencija gali būti atskirtas nuo žmogiško gyvenimo. Kiekvienas žmogus yra asmuo, todėl vertas žmogiško orumo. Be to, tai, kad esame asmenys, mes suprantame tik būdami su kitais ir per kitus, suprasdami, kad nesame visatos centras ir kiti mus mato taip pat, kaip ir mes matome juos. Galime pasistengti pažiūrėti į save kitų akimis. Tik santykyje su kitais žmonėmis apskritai suprantame pasaulio realumą.

Robertas Spaemannas. „Youtube“ nuotrauka

Asmuo, anot R. Spaemanno, yra kiekvienas žmogus. Visi mes, žmonės, esame asmenys. R. Spaemannas buvo aršus kritikas tokių etikos teoretikų kaip Peteris Singeris, teigiančių, kad negimę arba dar sąmoningumo neįgavę vaikai, arba komoje esantys ligoniai neturėtų būti laikomi asmenimis ir neturi asmens teisių. R. Spaemanno manymu, toks mąstymas gali visiškai nuosekliai privesti prie išvadų, kurias priėjo Derekas Partifas – žmogus nustoja būti asmeniu, kai miega arba laikinai yra nesąmoningos būsenos.

R. Spaemanas sako, kad orumas yra nepažeidžiamas ta prasme, kad niekas kitas negali iš žmogaus atimti jo orumo. Jį žmogus gali atimti tik pats iš savęs, save pažemindamas vienokiais ar kitokiais veiksmais. Kiti žmonės tegali žmogaus orumą pažeisti negebėdami jo tinkamai gerbti. Juk ne pranciškonas konventualas Maksimilianas Kolbe, bet jo žudikai prarado orumą Aušvico koncentracijos stovykloje. Jausti, kad turi žmogišką orumą, vadinasi, žinoti savo vertę. Tačiau tas, kuris ją žino, nemėgina visiems aplinkiniams įrodyti ją turįs.

Dar viena svarbi R. Spaemanno apmąstymų tema buvo meilė. Jo nuomone, nėra kito žodžio, tik galbūt „laisvė“, kuris turėtų tiek tarpusavyje nederančių prasmių. Meilė gali reikšti tėvų meilę vaikams, vaikų tėvams, draugų draugams, piliečio meilę šaliai, vyro ir moters meilę. Judėjų ir krikščionių Šventajame Rašte žodis „meilė“ vartojamas kaip metafora nusakyti santykiui tarp Dievo ir jo tautos arba tarp Dievo ir tikinčiojo. „Meilė“ taip pat vartojamas grynam seksualiniam troškimui išreikšti. Čia žodžio dviprasmiškumas pasirodo aiškiausiai. Vyro ir moters susijungimas gali būti išgyvenamas kaip didžiausia meilės išraiška arba kaip šalčiausio egoizmo aktas.

Žodis „meilė“ turi skirtingas prasmes. Tai, anot R. Spaemanno, puikiai suprato Aristotelis, sakydamas, kad esama trijų rūšių draugystės: draugystė dėl malonumo, draugystė dėl naudos ir draugystė dėl to, kad draugas yra vertas meilės dėl savęs paties. Meilė taip pat gali ieškoti naudos ar malonumo arba mylėti mylimąjį vardan paties mylimojo. Tokia meilė leidžia žengti žingsnį anapus savęs ir pamatyti mylimąjį tokį, koks jis yra: ubi amor ibi oculus – kur meilė, ten regėjimas, sako viduramžių mistikas ir teologas Ričardas Viktorietis.

Meilė, anot R. Spaemanno, yra ir įsipareigojimas, ir jausmas. Jei žmona ar vyras klaustų savo sutuoktinio: „Ar mane myli?“, o šis atsakytų: „Taip, tik nejaučiu jokių jausmų, bet žinai, meilė juk nėra jausmas“, žmonai ar vyrui tai pagrįstai atrodytų keista. Kita vertus, įsipareigojimas mylėti nepriklausomai nuo aplinkybių, ištikimybės pažadas yra meilės dalis. Tikra asmeniška meilė peržengia visus įsivaizdavimus apie mylimąjį ar mylimąją ir mėgstamus visus jo ar jos bruožus. Tas, kas myli, yra pasiruošęs priimti visus ateityje laukiančius mylimo žmogaus pasikeitimus ir sujungti, nesvarbu, tai baigsis gerai ar blogai, savo paties pasikeitimus, savo gyvenimo istoriją su kitu. Mylėti žmogų, vadinasi, mylėti jį net tada, jei ateityje jis pasikeistų. Vienokie ar kitokie bruožai meilę pakursto, bet, kai mylima, bruožai tampa antraeiliai.

R. Spaemannas buvo žymus viešasis intelektualas Vokietijoje – rašydavo straipsnius, dalyvaudavo televizijos ar radijo laidose, kur aptardavo įvairius su morale ir etika susijusius klausimus. Ar galima klonuoti žmones? Ar moralu valgyti gyvūnus? R. Spaemannas turėjo puikų gebėjimą aiškiai, argumentuotai pateikti savo poziciją. Taip pat yra viešai kritikavęs popiežių Pranciškų dėl neaiškumo, palikto Amoris Laetitia apaštališkajame paraginime – teikti ar neteikti Komuniją antrą kartą susituokusiesiems. Anot R. Spaemanno, toks neaiškumas į keistą padėtį pastato tikinčiuosius ir skaldo Bažnyčią.

Robertas Spaemannas. „Wikimedia“ nuotrauka

Filosofo mirtis, be abejo, buvo didelė intelektualinė netektis Bažnyčiai. M. Mosebachas teigė, kad R. Spaemanas buvo vienas iš tų šiuolaikinių filosofų, kurie manę, kad nepaisant visko žmogiškasis protas gali pažinti tiesą. Jis taip pat dėjo pastangas siekdamas parodyti, kad tikėjimas yra puikiai suderinamas su drąsiu, visada tiesos ieškančiu filosofiniu mąstymu.

Kai kuriuose R. Spaemanno tekstuose galima rasti labai asmeniškų pasakojimų ir pasidalijimų. Esė „Ginant antropomorfizmą“ R. Spaemannas pasakoja, kad būdamas penkerių sapnavo raganą, kuri vijosi jį miestelio gatve. Staiga jo galvoje toptelėjo mintis: „Pala, mama man sakė, kad raganų nebūna, o mano mama niekada nemeluoja.“ Taigi, R. Spaemanno žodžiais: „Aš tikėjau savo mama labiau nei tuo, kas buvo man prieš akis, tad išvada buvo paprasta: ragana turi būti tik sapnas, taigi reikia atsibusti prieš raganai, kuri jau kvėpavo man į nugarą, mane sugaunant. Pasitikėdamas mama aš puoliau į gatvės vidurį, pradėjau šokti ir atsibudau. (…) Nebuvo jokio empirinio kriterijaus, įrodančio, kad ragana buvo netikra; rizikuoti hipoteze, kad ji netikra, man leido tikėjimo aktas. Ši patirtis man tapo krikščionių tikėjimo paveikslu.“