Poetas Vladas Braziūnas. Igno Stanio nuotrauka

Architektūros žurnalas „Structum“

2018 m. baigiantis Anykščių r. savivaldybės Antano Baranausko literatūrinė premija buvo paskirta VLADUI BRAZIŪNUI – poetui, vertėjui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui – už naujausią eilėraščių rinkinį „Lėtojo laiko aky“.

„Esu žmogus, kuriam svarbus lietuvių supratimas, kad gyvastį reikia saugoti“, – sakė laureatas premijos teikimo ceremonijoje ir atliepė premijos tikslą – saugoti ir vertinti profesionalių kūrėjų grožinės literatūros kūrinius, skiepijančius meilę Lietuvos gamtai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį.

Apie poeziją, kalbos grožį ir Anykščius kalbinamas poetas V. Braziūnas prabyla eilėraščių eilutėmis, taip dar labiau pabrėždamas esantis gilios dvasios žmogus.

Literatūrinių premijų turime daug. Daug jų ir esate gavęs. Koks jūsų asmeninis santykis su premijomis? Kokių jausmų jos sukelia?

Nėra vienos tokios premijos ir tokių vienodų jausmų, kad glaustas atsakymas juos aprėptų. Mėgindamas bendrinti, gal pasakyčiau remdamasis pagrindinėmis lotyniško žodžio præmium reikšmėmis. Taigi premija yra apdovanojimas. Apdovanojimas už ypatingus kokios nors veiklos laimėjimus, nuopelnus. Net ir neturinčiajam autistinių susireikšminimo polinkių premija tarytum sakytų, kad ir iš šalies žiūrinčiam vienatinis tavo gyvenimo laikas, matyt, atrodo praleistas ne visai bergždžiai.

Toks nebylus premijos paliudijimas „tavo naudai“ kartais sunkiausių abejonių akimirkomis nejučia gal vis dėlto padeda galutinai nesutrikti, vėl įsitverti ir laikytis to paties savo triūso rutinos. Žodynas dar sako, kad premija yra ir papildomas atlyginimas, priemoka už gerą darbą.

Kadangi bent poeto darbas mūsų šalyje iš esmės yra nemokamas ar beveik nemokamas, priemoka tad pasidaro ir šiokia tokia teisybės kompensacija žmogui, nusitrėmusiam socialinės atskirties dugnan. Šiaip jau laisvas žmogus dėl savo pasirinkimo skųstis neprivalo, dėl to dugno aš irgi nesiskundžiu: ten juk ir daugumas mano skaitytojų, dugnas tad mus artina, sieja, vienija. Čia panašiai, kaip sakydavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas: aš su savo tikinčiaisiais viename lagerio barake buvau laimingesnis negu kunigai Lietuvoje, nuo parapijiečių aklinai atskirti šventoriaus tvoros. 

Ar domitės literatūros naujienomis, madomis? Gal turite kokių vertingų patarimų knygų mėgėjams?

Literatūros madomis nesidomėjau niekad. Nebent praėjusių amžių. Užtat ir pats, ačiūdie, madingas niekad nebuvau. Domiuosi literatūra, domiuosi kolegomis, ją rašančiais. Bet niekad to nedariau specialiai, kaip nors pabrėžtinai. Tiesiog ieškodavau tokių knygų, kurios man įdomios. Dabar tų knygų jau nebeaprėpiamai daug, tad ieškoti lioviausi: tos, kurioms manęs prireikia, beveik visada pačios mane ir susiranda. Pasirodo, kaip tik tos, kurių ir man reikėjo.

Patarimų? Skaityti patogiai įsitaisius, išjungus visus aplinkos garsus. Nebent jums padeda ramutėlė muzika. Užtenka, prisiskubėjom. Tegul skaitymas būna tikras buvimas – lėtojo laiko aky.

2018 m. Anykščių r. savivaldybės Antano Baranausko literatūrinė premija įteikta poetui Vladui Braziūnui. Anykščių rajono savivaldybės nuotrauka
Vladas Braziūnas. Agnės Grinevičiūtės nuotrauka

VLADAS BRAZIŪNAS: Žmogus privalo kurti savo amžių ir jo žmoniškumą. Žmogus turi nesileisti, kad amžius jį, gražiai šakotą, imtų genėti. Toks būtų garbingas žmogaus buvimas savo vietoj. Tokia, jei kas geistų didesnio žodžio, misija.

Ar jums artima Aukštaitija? Kas jus sieja su Anykščiais? Kaip dažnai ten važiuojate, ką nuvažiavęs veikiate? Ar apėjote lajų taką, ar visokios naujos pramogos aktualios? O gal smagiau, kai ten žmonių nebuvo – vaikštai sau vienas aplink Vienuolio namus, ir ramu?

Aukštaitijoje aukštaičiui viskas artima ir sava. Tiesa, gimtoji mano Aukštaitija yra ten, kur derlus molžemis, klampus to molžemio spalvos alus, lėtos upės, į žiemvakarius per Latviją plukdančios prieš gerą šimtmetį dar skambėjusias sutartines… Ne kartą esu deklaravęs esantis neatšaukiamas pasvalietis.

Anykščiuose… bene pirmąkart esu buvęs 1968-aisiais. Vasarą grupelė vienuoliktokų – jau nebe vienuoliktokų, jau absolventų! – keliavo pastovyklauti prie Rubikių. Kažkodėl pasikvietė ir mane, dvejais metais ir viena klase jaunesnį. Deginom laužą ir mirkom ten ežere iki pusės nuo pat paryčių: užsimerkęs ir dabar dar regiu bangelių raibuliuose mirksinčią plūdę…

Užpernai Antano Baranausko ir Antano Vienuolio memorialinis muziejus pakvietė savaitėlę pagyvent virš Vienuolio vaistinės, pasidairyti po Anykščius bei po visą literatūrinę Anykštiją – vėlei teko išvyst, kaip atrodo gyvas „siaurukas / prie Rubi̇̀kių išniręs iš Pasvalio rūko“... Bet svarbiausia, žinoma, šviesūs žmonės, sutikti ir tada, ir anksčiau bei vėliau – daugiausia irgi visokiais literatūriniais reikalais. Kai jautiesi tarp jų savas, ir Antano Baranausko premiją iš jų rankų imi – lyg tų rankų sušildytą.

Lajų takas apeita, visokios naujos pramogos – nelabai. Tiesa, bardų festivaly eilėraščiai vis dėlto skaityta. 

Antanas Baranauskas turėjo misiją parodyti, kokia vaizdinga lietuvių kalba, o ką jūs manote apie kalbos grožį? Gal dabar, technologijų amžiuje, nebereikia vaizdingumo, o kaip tik  paprastumo?

Prasto paprastumo ir taip pilni dienraščiai bei kitokia žiniasklaida, tad literatūrai, ypač poezijai, tokio paprastumo daugint prasmės nebelieka. Poezija gal turėtų žmogui šnibždėti drąsinimus nebijoti savo kalbos nei savo gyvenimo vaizdingumo ar kitokio paveldėto grožio tikrumo, savo nepamainomo turto, nes kiekvieno žmogaus pasaulio centras yra „ant tėvulio dvaro“, taigi savo kalboje ir savo žemėj, savo gyvensenoj su savais. Visais amžiais, technologijų juolab. Žmogus privalo kurti savo amžių ir jo žmoniškumą. Žmogus turi nesileisti, kad amžius jį, gražiai šakotą, imtų genėti. Toks būtų garbingas žmogaus buvimas savo vietoj. Tokia, jei kas geistų didesnio žodžio, misija. 

Ar dar skaito kas nors poeziją, o gal tai tampa savirealizacija, mažo elitinio literatūros rato skaitiniais? 

Atsiprašau, bet šis klausimas man primena dažną šiandienės žurnalistikos triuką. Lėkštą, užtat veiksmingą. Tarkim, praskiri kokio „Poezijos pavasario“ klausytojų pulkus, priplaki prie pirmo pasitaikiusio poeto, kyšt panosėn mikrofoną ir išpyškini: „O ką jūs manot apie poezijos krizę?“! Reakcija tikrai juokinga, reporteris tikras nugalėtojas! Nes poetas bliūkšta, ima muistytis, markstytis, galiausiai kaltai delbti akis – lyg būtų ją, tą krizę, turėjęs rankose ir iš žioplumo pradanginęs, mat nė nepagalvojęs, kokia čia negirdėta neregėta brangenybė...

Panašiai ir ta savirealizacija, ir elitinis ratas, ir... pats elitas. Nesiimdamas klausimo toliau paprastint, pasakysiu tik viena: poezijos pilni stadionai klausosi tik ten, kur tiesos ar bent jos aido ir telikę vien poezijoj, kitaip sakant – diktatūrų užvaldytose šalyse. Tokį visuotinio dvasios alkio, veikiau maudulio, laiką dar prisimenu. Iš tikrųjų. Normaliose visuomenėse tas dvasios alkis, ačiūdie, tenkinamas estetiškiau. Taigi elitiškiau... Tiesa, čia dar būtina ir ilgą laiką normaliai funkcionuojanti nuosekli švietimo sistema. Deja.

Anykščiai gausūs talentų, kaip manote, ar greta gražios gamtos įkvepiamas ypatingas pajautimas? 

Įkvėpimo keliai nežinomi. Tiesa, Antanas Baranauskas ir Anykščių šilelis – neatskiriami. Galima taip pat nujausti, kad nė akies krašteliu iki tol neregėta (prieš šimtą metų nebuvo ne tik interneto, bet ir televizoriaus) Kaukazo kalnų didybė galėjusi įkvėpti jaunuolį Antaną Žukauską ir taip radęsis prozininkas Vienuolis. Šiaip jau neretas rašytojas, ypač kiek vyrėlesnis, dėl savo įkvėpimų susimąsto, kokių sėklų kada ir iš kur į kišenes jam pribyrėję, ir dažniausiai pradeda nuo vaikystės vaizdų, kvapų ar garsų – taip, kalvotos Anykščių apylinkės tų daigių kūrybos sėklų, be abejo, turtingos.

Bet ir nuo paties žmogaus dvasios imlumo, gal kiek ir įgimto, šis tas priklauso. Pasvalio lygumos, palaukės ar padaržės, anykštėnui gal nuobodybė, vaikystėj man buvo pasaulio atradimų rojus. Po teisybei, riebus Pasvalio lygumų molis talentų, bent literatūros, ko gera, bus priauginęs ne mažiau. Užtat juo didesnė šlovė šviesiems anykštėnams, savuosius ir savųjų atminimą globiantiems, puoselėjantiems išskirtinai, iš tikro pavydėtinai!