Spagečiai ant medžių (BBC apgaulė). online-english-lessons.eu nuotr.

Kažin ar visi, susiruošę pas privačias paslaugas teikiantį psichologą, atranda laiko pasidomėti jo kompetencija ir kvalifikacija? Lietuvoje kol kas psichologų veikla nėra reglamentuojama, tad panašu, jog psichologo paslaugas gali teikti bet kuris, pasivadinęs psichologu. Nors profesinė etika psichologus įpareigoja gerbti kiekvieno žmogaus orumą ir individualumą, vis dėlto tarp jų atsiranda tokių, kurie viešoje erdvėje nevengia klijuoti įžeidžiamų etikečių kitiems asmenims. Tuomet kyla pagristas klausimas: ar toks psichologas dar labiau nesužalos sunkioje krizėje atsidūrusio žmogaus, ieškančio pagalbos?

Šį pavasarį LR Seime bus svarstomas Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektas, kuriuo remiantis psichologų darbas bus licencijuojamas. Apie tokio įstatymo priėmimo būtinybę kalbamės su Lietuvos psichologų sąjungos prezidente NERINGA GRIGUTYTE.

Šį pavasarį Seimą pasieks naujojo Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektas. O kaip yra dabar? Kas gali teikti psichologo paslaugas? Kokie reikalavimai keliami tokiems specialistams?

Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Neringa Grigutytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiuo metu psichologo praktinė veikla valstybiniu lygiu nėra reglamentuota. Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktuose apibrėžiama mokyklos psichologo profesija, pernai Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino medicinos psichologo normą, tačiau nėra įstatymo, nustatančio minimalius profesinius reikalavimus ir apibrėžiančio, kas gali teikti psichologines paslaugas tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Siekiant užtikrinti psichologinių paslaugų kokybę, 2015 m. buvo patvirtintas Psichologijos studijų krypties aprašas (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. v-923 „Dėl psichologijos studijų krypties aprašo patvirtinimo“), reglamentuojantis psichologų rengimo kokybę. Šiame apraše nurodoma, kad užsiimti nepriklausoma profesine psichologo veikla gali tik asmenys, baigę ir psichologijos bakalauro, ir psichologijos magistro studijas, kurios yra specializuotos pagal konkrečią psichologijos sritį. Psichologų rengimo kokybė Lietuvoje jau suderinta su europiniais reikalavimais, tačiau vadintis psichologu ir sakyti, jog teikia psichologines paslaugas, gali kiekvienas, ypač dirbantis privačiai. Tik atsiradus teisiniam reglamentavimui ir apibrėžus kvalifikacijos ir atsakomybės reikalavimus bus galima apsaugoti klientus. Dėl šios priežasties dabartinė Vyriausybė savo programoje psichologinių paslaugų reglamentavimą yra įrašiusi kaip vieną iš uždavinių.

Dėl licencijų galės kreiptis tik Lietuvos psichologų sąjungos nariai. Kodėl keliamas toks reikalavimas?

Jeigu licencijavimas bus įtvirtintas kaip psichologų praktinės veiklos reglamentavimo forma, visi psichologines paslaugas teikiantys asmenys turės turėti licenciją. Dabartiniame Psichologų praktinės veiklos įstatymo projekte licencijavimas yra atiduodamas savivaldai, tai yra pačiai psichologų bendruomenei. Kaip licencijuojanti institucija yra numatyta Lietuvos psichologų sąjunga (LPS). Svarstyti ir kiti savivaldos variantai, pvz., Psichologų rūmai (kaip Advokatų rūmai, Antstolių rūmai, Architektų rūmai ir pan.). Nepriklausomai nuo to, kuri įstaiga išduos licencijas, visi psichologai, kurie dirbs praktinį darbą, turės turėti licenciją.

Kaip manote, ar priėmus šį įstatymą galėtų atsirasti asmenų, kurie psichologines paslaugas teiktų be licencijos? Žmonės ne visuomet pasidomi, pas kokį specialistą eina. Kaip būtų vertinami tokie precedentai?

Žmonės ne visada pasidomi ir net nebūtinai žino, kas gali teikti psichologines paslaugas. Priėmus šį Psichologų praktinės veiklos įstatymą psichologines paslaugas galės teikti tik tie specialistai, kurie turės licenciją. Šis įstatymas nėra skirtas, kaip kartais teigiama, apriboti šarlatanus ar būrėjus. Jie ir toliau galės daryti tai, ką daro, tik tai negalės būti vadinama psichologo paslaugomis. Taip klientai nebus klaidinami ir aiškiai žinos, kad jeigu kreipiasi psichologinės konsultacijos, tai ją suteiks psichologas.

Ar gali psichologas viešojoje erdvėje vertinti asmenį, vadindamas jį liguistu? Ar tą leidžia psichologų Etikos kodeksas? Ar toks vertinimas galėtų išgąsdinti psichologinių problemų turinčius žmones, kurie vėliau nebeišdrįs kreiptis į psichologus? Klausiu remdamasi konkrečiais atvejais, nuskambėjusiais viešojoje erdvėje. Jei psichologas nepriklauso LPS, jo nesaisto Etikos kodeksas?

Lietuvos psichologų sąjunga, didžiausia psichologus vienijanti asociacija Lietuvoje, priklausanti Europos psichologinių asociacijų federacijai, turi profesinės etikos kodeksą, kurio turi laikytis visi nariai. Tačiau ne sąjungos nariai nėra įpareigoti laikytis profesinės etikos kodekso. Jei psichologas nepriklauso LPS ir dirba pagal darbo sutartį, jo veikla yra apibrėžta pareiginėmis instrukcijomis, kuriose profesinės etikos klausimas neminimas arba nėra detalizuotas. Na, o privačiai dirbančio ir profesinei asociacijai nepriklausančio psichologo veikla niekur nėra apibrėžta, todėl jis gali visiškai nejausti būtinybės savo veikloje vadovautis profesine etika. Nors visuose universitetuose mokoma psichologo etikos ir dauguma psichologų supranta profesinės etikos reikšmę, tačiau praktikoje pasitaiko visaip.

Yra buvę, kad patys psichologai kreipiasi į LPS etikos komitetą, norėdami pasikonsultuoti dėl kylančių etikos dilemų. Tačiau dažniausiai dėl galimo psichologo profesinės etikos pažeidimo kreipiasi klientai arba tretieji asmenys. Ne visada psichologai būna pažeidę profesinės etikos principus. Kodekse yra išskiriami ir aprašomi keturi pagrindiniai psichologo profesinės veiklos etikos principai: pagarba žmogaus teisėms ir orumui, profesinė kompetencija, atsakomybė ir profesinis garbingumas. Psichologo veikloje svarbi pagarba žmogaus teisėms, orumui, individualumui, kuris gali būti susijęs su asmens lytimi, orientacija, tapatybe, amžiumi, religija, socialine padėtimi, asmens funkcionavimo lygmeniu. Kodekse nurodoma, jog psichologas turi suprasti savo socialinę atsakomybę, numatyti galimas savo veiklos pasekmes, siekti apsaugoti klientą nuo galimos žalos ir suprasti, kad savo pasisakymais ir veikla formuoja požiūrį į psichologus ir psichologiją apskritai. Tad etikečių klijavimas vertintinas kaip galimas profesinės etikos pažeidimas. 

Kaip bus vertinami tokie vieši psichologų pasisakymai, priėmus Psichologų praktinės veiklos įstatymą? Kokiais atvejais bus stabdoma arba atimama psichologų licencija?

Įstatymo projekte numatyta, jog psichologų praktinė veikla atliekama vadovaujantis Psichologų profesinės etikos kodeksu. Galimus profesinės etikos pažeidimus vertintų Etikos komitetas, kurio išvados būtų teikiamos Licencijavimo komitetui. Kalbant apie viešus pasisakymus, naudojantis psichologo vardu, reikėtų paminėti, jog psichologų etikos kodeksuose pirmiausia nurodoma, kad psichologo profesija remiasi pagarba žmogaus teisėms, orumui, individualumui ir kt. Todėl nepagarbūs pasisakymai, kai prisistatoma ne privačiu asmeniu, o profesijos atstovu, yra nepriimtini profesinės etikos požiūriu. Be abejo, psichologų bendruomenė turėtų į tokio pobūdžio pasisakymus reaguoti. Reagavimo būdai turės būti apibrėžti poįstatyminiuose aktuose, bet paprastai griežčiausios priemonės, tokios kaip licencijos stabdymas, yra skiriamos tik po to, kai nepadeda švelnesnės priemonės. Priemonės turėtų būti skiriamos individualiai, atsižvelgus į etikos kodekso pažeidimo prigimtį, žalos, kylančios dėl neetiško elgesio, lygį ir į informaciją, galinčią sušvelninti nusižengimą.