2019-uosius galerija „Kunstkamera“ pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai“. Parodos ašis – darbai, sukurti remiantis, permąstant, aproprijuojant jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar.

Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai nauja, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.

Kokie tiksliai pirmavaizdžiai slypi už Sigitos kūrinių, niekuomet nėra eksplicitiškai nurodoma. Tai gali būti ir bendros religinės ikonografijos scenografijos, ir atviresni ar labiau paslėpti pokalbiai su įvairiais ankstesniais autoriais, nuo barokinių meistrų iki Samuolio.

O kartais Sigita pakeičia savo judėjimo trajektoriją ir, atvirkščiai, dabarties momentą įsodina į amžinąją istorijos dirvą. Pirmavaizdžiu tampa dabartinės aktualybės nuotrupa: tarkime, Sirijos karo pabėgėlės su vaiku ant rankų nuotrauka, pastebėta laikraštyje ar internete, virsta amžinąja Madona.

Bet kokiu atveju Sigitos paveiksluose mes jaučiame laiko srovenimą ir galime juo paėjėti tam tikrą atkarpą. Tas laikas kartais būna tiesus ir atsitrenkiantis į galutinį apokaliptinį faktą, o kartais tai yra amžinojo sugrįžimo mitinis laiko ratas. Tuomet nebėra aišku, kas yra pirmavaizdis, o kas – jo kartotė. Juk ta pati kartotė pasitarnaus kažkam kaip pirmavaizdis.