Jonas Mekas. Redakcijos archyvo nuotrauka

Sausio 23-iosios rytą mirė Jonas Mekas – nepaprastai plati asmenybė, kurios sluoksnius pažinti vieno vakaro su knygomis ar filmais, interviu išties nepakanka. Iki kaulų smegenų mylintis gyvenimą, apdovanotas nepaprasta charizma ir nesenkančia energija. Vienam garsiausių JAV avangardinio kino kūrėjų, o lietuviams – visų pirma poetui, „Semeniškių idilių“ ir „Dienoraščių“ autoriui, 2018-ųjų gruodžio 24-ąją sukako 96-eri. Stebuklingai ilgas ir prasmingas gyvenimas – sakytum, nėra čia ko stebėtis, kitoks argi gali išpulti gimusiajam Kalėdų išvakarėse? 

Jonas Mekas – amžinas jaunuolis, amžinas šmaikštuolis šelmišku žvilgsniu, negalintis be draugų apsupties, be šokių, dainų ir vyno taurės, visur su ta savo kino kameryte rankose ir elegantiška skrybėle. 

Kartu Jonas Mekas – ir nepamirštamų įžvalgų autorius. Keletą jų, nuskambėjusių 2007 metais šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“, kviečiame prisiminti. 

Jonas Mekas 1973-iųjų rudenį. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Lankydamasis Kaune, Jonas Mekas uždegė Poezijos aukurą. 1971 m. rugpjūtis. J. Narkevičiūtės nuotrauka (Maironio lietuvių literatūros muziejus)
Iš kairės: Paulius Jurkus, Jonas Mekas, Galina Macelytė. Bruklinas, 1953 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Ačiū tau, mirtie, kad mes mirštame. Kad viskas keičiasi, miršta gamtoje, visoje gyvūnijoje. Tai, ką karta, kuri gyveno prieš mane, paliko – aš paveldėjau ir jaučiu pareigą tai išlaikyti, nes juk dirbo visi šventieji, visi poetai, mokslas. Mes daug iš jų paveldėjome, ir jų dėka esame, kas mes esame. Mano pareiga yra toliau tęsti darbą – neišduoti tų šventųjų poetų, rašytojų, dailininkų, meno ir mokslo žmonių. Tų, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė. Mano pareiga jų neišduoti. Mes esame jų viršūnė, jų lapai, o jie yra mūsų šaknys.

***

Niujorkas mane išgelbėjo. Kai atvažiavau 1949-aisiais į Niujorką, buvau suskilęs į šimtą gabaliukų, šukių. Po karo, po visų okupacijų aš buvau pesimistas – visiškai nežinojau, kur esu. O atvažiavau į Niujorką, ir ten buvo tiek energijos. Tiek gyvos, pozityvios energijos. Ir tuojau ji mane pagavo. Tuojau įsijungiau. Visos tos šukės, dalelės vėl pradėjo sueiti, ir tai mane išgelbėjo. Aš vėl pradėjau tikėti: galbūt žmonija, galbūt gyvenimas nebėra taip blogai? Galbūt viską dar galima pataisyti? Verta gyventi! Gyvenimas gali būti gražus!

*** 

Aš nepasirinkau Amerikos. Mane atvežė ir ten numetė. Pradėjau ten leisti šaknis. Dabar aš, aišku, galiu išvažiuoti į kaimelį, turiu užtektinai energijos... Bet tik tiek, kad to niekada nedarysiu, nes man reikia draugų. Aš visados noriu būti su draugais. Aš ne iš tų, kurie vieni. Negalėčiau būti vienas. Sakysim, gamtoje matau saulėlydį ar patekančią saulę, ir aš noriu tuo pasidalyti su kitais, – žiūrėk, kaip gražu! O paskui galime sėdėti ir tylėti, ir žiūrėti. Man visados reikia draugų – pasidalinti.

*** 

Jei nesi apsėstas, negali sustabdyti savęs: jeigu nori ką nors daryti, turi daryti. Aš neturiu laiko galvoti apie save, apie šlovę – aš noriu daryti savo filmus, aš turiu draugų – juk noriu išgerti, pasikalbėti, padainuoti su jais. Neturiu laiko galvoti apie save. Aš sau neįdomus. Man įdomiau, kas yra aplink mane. Todėl filmuoju kitus. Ir dainuoju su kitais. Geriu su kitais. Šoku su kitais.

***

Gyventi reikia be formulių, būti atviram – o tai ir nėra formulė. Neuždaryti langų, durų, žiūrėti, kas dedasi, pažinti, ko nepažįsti, nežinai. Reikia domėtis, žiūrėti, nenuneigti. Kai ką nors pamatau, išgirstu – priimu viską gerai, o paskui jau pažiūriu, ar padariau klaidą. Galbūt restorane maistas atrodo keistai. Bet pabandysiu, sakau. Galbūt bus gerai. O jeigu nusivyliau, kitą kartą neužsisakysiu. Reikia žiūrėti į viską pozityviai, optimistiškai. Jeigu kas nors neina taip gerai, mes galime pabandyti tai pakeisti. Ir su žmonėmis taip.

*** 

Sakoma, katė turi devynis gyvenimus. Mes irgi jų turime. Aš gimiau Semeniškiuose. Gimiau, užaugau Lietuvoje – tai buvo mano pirmas gimimas. Bet antrą kartą gimiau, kai susidūriau su kultūra, su pasauliu. O trečias gimimas buvo, kai pradėjau dirbti. Pirmas šaltinis buvo mano vaikystė, Lietuva, kaimas, antras šaltinis – kultūra, o trečiame naudojau tuos abu šaltinius. Tęsiu savo gyvenimą. Mano gyvenimas vis dar atviras, ir aš nežinau – galbūt esu šeštame ar septintame gyvenime. Kaip tos katės ir katinai... Mes visą laiką augame, keičiamės, ateiname iš dangaus, iš žemės, iš juodžemio, per motiną ir tėvą. Tai mūsų pirmas gimimas, bet tai tik pradžia einant į gyvenimą, į kultūrą, į pasaulį. Taip su atskirais, pavieniais žmonėmis, bet taip pat – ir su tautomis, valstybėmis. Lietuva dabar galbūt eina per šeštą septintą gyvenimą. Įėjo į Europą ir eina toliau. Ir įeis į pasaulį.

***

Kaip išlikti pačiu savimi? Niekas nėra tokios formulės išradęs. Nes niekas nežino, kas jis pats tikrai yra. Jeigu žinočiau, kas aš esu, tai turėčiau išeiti iš savęs ir žiūrėti iš šalies: a, dabar aš matau, kas esu... Bet negaliu nei savęs visiškai suprasti, nei tikrai save matyti. Galbūt kai mirsiu... Bet dabar ne – tokios formulės nėra.

***

„Jono Meko išminties pamokos man buvo labai svarbios dviem klausimais: jūs pasakėte žodžius, kad jūs pats sau neįdomus ir kad jūs neturite laiko. Man atrodo, kad tie, kurie neužmiršta šitų dalykų, turi šansą ką nors nuveikti šitame pasaulyje.“ (Leonidas Donskis Jonui Mekui, LRT laida „Be pykčio“, 2007 m.)

Parengė Jurgita Jačėnaitė