Unsplash.com nuotrauka

Bažnyčiai minint Pranciškų Salezą kviečiame skaityti šio šventojo tekstą apie darbą. Pamokymai, kylantys iš amžinybės perspektyvos, nepraranda aktualumo net ir po 400 metų.

Visus savo darbus reikia atlikti atidžiai, rūpestingai; nereikia per daug sielotis, nerimauti ar skubėti. Angelai rūpestingai darbuojasi mūsų išganymui, atidžiai mums padeda, bet be jokio sielojimosi, paskubos ar nerimo. Jų dėmesys ir rūpestis kyla iš meilės; nerimas, sielvartai, skubėjimas būtų visai priešingi jų amžinai laimei. Rūpestingumas ir dėmesys derinasi su ramumu, dvasios taika, o nekantrumas, sielvartas, skubotumas yra priešingi dvasios ramybei.

Atidžiai ir rūpestingai eik savo pareigas, Filotėja, jas yra skyręs tau Dievas ir iš tavęs laukia rūpestingumo ir darbštumo. Tačiau nepulk į tuos darbus staiga, ūmai, nesisielok, saugokis nekantrumo, nes tai drumsčia sąmonę, aptemdo protą, kliudo gerai padaryti prisiimtus darbus.

Kristus perspėjo Mortą, sakydamas: „Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugeliu dalykų.“ (Lk 10,41) Jei ji būtų buvus vien rūpestinga, nebūtų taip susirūpinusi; kai per daug skubėjo ir nekantravo, susilaukė Viešpaties pabarimo.

Kai upė teka lygumomis, ji plukdo laivus, įvairių gėrybių prikrautus, ir ramus lietutis daigina pasėlius, želdina pievas. Patvinusi upė viską griauna ir verčia; ji netinka laivybai. Audringas lietus suguldo javus, smiltimis apsemia pievas. Skubotas ir ūmus darbas negali būti geras. Skubėti reikia pamažu. „Kas greitomis kojomis, tas suklumpa“ (Pat 19,2), sako Patarlių knyga. Greičiau ir daugiau padaro tas, kuris atidžiai dirba. Tranai garsiau zirzia ir greičiau lekia už bites, bet nesugeba medaus dirbti, o tik vašką. Taip ir tie, kurie darbe per daug skuba, nekantrauja, sielojasi ir kelia didelį triukšmą, nieko ypatingai didelio nė gero nepadaro.

Musės įkyrios ne savo didumu, bet apstumu. Taip yra ir su mūsų darbais. Dideli darbai ne taip išvargina, kaip maži, ypač kai jų pasitaiko daug. Ramiai imkis darbų ir pareigų, kurios pasitaiko; rūpinkis jas eiti ramiai, gerai, laikantis tvarkos. Jei panorėtum visus darbus padaryti vienu kartu, ar vieno darbo nebaigusi, pultum prie kito, visi jie niekais nueitų, be reikalo išeikvotum savo jėgas, pavargtum, susigraužtum, kad nepasiekei tikslo.

Visuose reikaluose pilnai pasitikėk Dievo Apvaizda; iš ten lauk pagalbos, kad galop įvyktų tavo sumanymai; darbuokis ramiai, kad pajėgtum veikti kartu su Dievo Apvaizda. Žinok, kad pasitikėjimas Dievu teikia darbams Dievo palaimą ir sulauksi jų naudingų vaisių, vis tiek, ar tau atrodys geri, ar blogi. Daryk, kaip kūdikis daro: viena rankute įsikibęs jis laikosi motinos, o kita raško uogas. Ir tau, beraškant šio pasaulio gėrybes, tenka laikytis dangaus Tėvo dešinės, protarpiais pažvelgiant į jį, kad geriau suprastum, ar tavo darbai, namų ruoša, pareigos jam patinka, ar ne. Tik saugokis, kad nepaleistum tos Apvaizdos rankos, kad nepradėtum galvoti, kad skinant abiem rankom uogas, daugiau jų prisirinksi. Jei paleistų Dievas tave vieną – nė žingsnio nepažengtum, tai vis kur nors užkliūtum ar parvirstum. Bet ir paprastus darbus dirbant, kuriems nereikia didelio dėmesio, dažniau atsimink Dievą, o ne tai, ką darai. Bendrai paėmus, kiekvieną darbą vykdant, o ypač svarbius reikalus atliekant, įprask protarpiais pakelti savo mintį prie Dievo. Jūreiviai, plaukdami į nežinomą šalį, ne tik dairosi aplink, bet ir domisi dangaus žvaigždėmis. Tuo būdu Dievas bus tavo bendradarbis. Jis veiks tavyje ir tau; o kai baigsi darbą, pajusi džiaugsmą.

Šv. Pranziškus Salezas „Išganymo kelias. Filotėja“, Marijonų talkininkų centro leidykla, 2002.