Kaišiadorių vysk. J. Kukta, arkiv. J. Matulaitis, arkiv. J. Skvireckas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Prieš 92 metus, 1927-ųjų sausio 27-ąją, pal. Jurgis Matulaitis iškeliavo Amžinybėn. Minint šią sukaktį, iškyla 100 metų senumo įvykiai – Matulaičio vyskupystė Vilniuje. Ypač svarbus asmuo, padėjęs išlaviruoti tarp trijų Vilniaus valdžių, buvo geriausias vyskupo patarėjas ir draugas Vilniaus katedros kanauninkas Juozapas Kukta. Kutka buvo vienas iš „Ryto“ švietėjiškos draugijos kūrėjų, Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti centro komiteto vicepirmininkas, o 1918–1922 m. pirmininkas bei Laikinojo Vilniaus komiteto narys.

„Kodėl nepasirodo Kuktelė?“

Lietuviai džiaugėsi, į Vilnių atėjus oficialiai žiniai, kad sostinės vyskupu paskirtas kun. J. Matulevičius-Matulaitis. Atsiminimuose vysk. Juozapas Kukta rašė: „Savo ingreso metu rado net kelias valdžias iš karto: vokiečių su savo „Soldatenrat“, Lietuvos Tarybą, bestiprinančią savo pozicijas viešumoje, ir lenkų neviešo pobūdžio Tarybą, su kuria vieni lenkai tesiskaitė.“ Suprantama, kodėl vyskupui Jurgiui pirmasis mėnuo Vilniuje buvo pilnas staigmenų ir nuovargio. Gerai, kad iš Marijampolės atvykę marijonai kunigai Kazimieras Rėklaitis ir Vincentas Dvaranauskas kartu su Vargdienių seselių vyresniąja Petronėle Uogintaite padėjo bent įsikurti. „Didžioji pagalba buvo kan. Juozapas Kukta, Visų Šventųjų parapijos klebonas. Davė man ir namui reikalingų įrengimų ir ūkio daiktų, ir kas reikėjo supirko, kas reik patarė. Parodė tikrai brolišką širdį“, – rašyta 1919 sausio 5 d. „Užrašuose“.

Kan. Kukta, vyskupo Jurgio švelniai vadintas Kuktele, buvo studijų draugas iš Sankt Peterburgo katalikų dvasinės akademijos. Abu buvo pripažinti gabiausiais kurso studentais. Abiems tuo pačiu metu – 1898 m. lapkričio 20 d. – akademijos rektorius vysk. Karolis Niedzialkowskis suteikė kunigystės šventimus. Pasak marijono t. Jono Kriščiukaičio, sutapo jiedu ten ir nebesiskyrė, nors gyvenimas vieną ,,įsodino“ Vilniuje, antrą grąžino Lenkijon. Keitėsi laiškais, progai pasitaikius, vienas kitą lankydavo ar susitikdavo kurioje nors sutartoje vietoje.

„Pašauk Kuktelę, žinai, kad vyskupui iškilo reikalas su juo pasitarti, – atsiminimuose rašė t. Kriščiukaitis. – Arba: „Kodėl nepasirodo Kuktelė?“ Ir kai pasirodo, vyskupas viską palieka, sėda abu ir kaip du broliai kalba. Žiūrint į juos atskirai ir kartu, sunku atskirti, kurio šypsnys paprastesnis, kurio ramybė didesnė. Buvo tikrai panašūs laikysena ir išmintimi ir kažkuo daugiau.“ Su Vilniumi per 37-erius metus kan. J. Kukta buvo augte suaugęs: dalyvavo beveik visose lietuviškose organizacijoje, gerai pažino kunigus, parapijas, tautybių santykius. Todėl vyskupas jo patarimų klausydavo ir juos labai vertino.

Juozapas Kukta. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

„Su kan. Kukta nuėjome pas Biržiškas“

1919 m. sausio mėnesį bolševikai, suėmę M. Biržišką ir A. Janulaitį, reikalavo, kad jie pasmerktų Lietuvos Tarybą. Po jų – antroji suėmimų banga. „Nugirdęs, kad kai kurie lietuviai kunigai bolševikų suimti, pasikviečiau kan. Kuktą, norėdamas sužinoti, ar tai tiesa. Pasirodė, kad iš tikrųjų bolševikai suėmė kun. Vailokaitį ir kun. Dogelį.“ Taip pažymėjęs savo „Užrašuose“ vyskupas Jurgis su ištikimuoju Kuktele pasirūpino, kad kaliniai gautų maisto, ir ne tik. Kun. Povilas Dogelis atsiminimuose rašė: „Atsiunčia mums vyskupas Jurgis šventųjų relikvijų, kad prie kalėjimo esančioje buvusioje cerkvėje galėtumėm laikyti šv. Mišias. Be to, gauname per Jo Ekscelencijos rankas stacijų kryželį, kurį laikydami rankoje kalėjimo kameroje atlikdavome stacijas ir pelydavome atlaidus.“

Kai po Vilnių pasklido gandas, kad vyskupas varomas iš namų Pilies gatvėje, jis, nenorėdamas, kad kiltų kokios riaušės ar sumišimai, pasiryžo dar griebtis priemonių tą įsakymą atšaukti. „Pasiprašiau kan. Kuktą, kad tuo reikalu nueitų pas p. Vileišienę su bolševikų raštu. Ponia Vileišienė tą raštą įteikė kažkokiai savo pažįstamai lietuvaitei, kuri pas bolševikus tarnauja. Šioji kovo 20 d. įteikė Kapsukui ir Požėlai. Jie sakė esą labai nepatenkinti tuo raštu. Pasiryžo jį atšaukti.“

Sudėtingas ir permainingas politinis gyvenimas vyskupą J. Matulaitį ir lietuvių gimnazijos direktorių M. Biržišką vertė šlietis vieną prie kito, ieškoti bendrų sprendimų. Jis kan. J. Kuktos lydimas paprastai vakaro prietemoj pasibelsdavo į brolių Biržiškų namų duris. „Mes tada kalbėdavomės ir apie kunigų, ypač lenkų, kišimąsi į pasaulietinę politiką, atsiminimuose rašė M. Biržiška. – Nors aš ir visi, kurie tik su juo turėdavo reikalų, matė, kad jis, kaip vyskupas ir kaipo žmogus, yra už mus daug aukštesnis, tačiau jis niekad neduodavo jokiu būdu to suprasti.“ Prabėgus savaitei kitai, vysk. Matulaitis užrašo: „Su kan. Kukta nuėjome pas Biržiškas – buvome kviesti. Ten radome ir advokatą Vrublevskį, kuris, lietuvių kviečiamas, rengiasi važiuoti į Kauną, o paskui gal į Briuselį derėtis su lenkais. Jis lietuviškos orientacijos...“

Juozapas Kukta. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

„Kuktelę reikia skirti administratoriumi“

Lenkams Vilnių okupavus, buvo sudaryta „Vidurinės Lietuvos“ valstybė (Litwa Środkowa). 1922 m. sausio 8 d. vykusius „Vidurinės Lietuvos“ seimo rinkimus boikotavo lietuviai, gudai ir žydai. 1922 m. sausio 19–23-osios naktimis policija suiminėjo žymesnius Vilniaus krašto lietuvių ir gudų veikėjus. Tarp 33 asmenų buvo ir Šventosios Dvasios parapijos klebonas kan. J. Kukta. Lietuvos užsienio reikalų ministras Vladas Jurgutis telegrafavo Tautų Sąjungai, reikalaudamas priversti lenkus paleisti suimtuosius. Pagaliau po derybų vasario mėn. 6 d. kan. J. Kukta su 19 lietuvių ir 13 gudų iš Lukiškio kalėjimo buvo nugabenti į Vilniaus geležinkelio stotį ir išsiųsti į Lietuvą.

Šį įvykį skaudžiai išgyvenęs vyskupas Jurgis, kaip rašė jo sekretorius t. J. Kriščiukaitis, niekam to stengėsi neparodyti, o ir namiškiai buvo linkę geriau patylėti. Prabėgus gal trims savaitėms, vyskupas t. Jonui sako: „Kuktelę reikia skirti administratoriumi tos vyskupijos dalies, kuri yra Lietuvos pusėje.“ Džiugiai nusiteikęs sekretorius rašomąja mašinėle „atkalė“ vyskupo paskyrimo raštą ir pranešimą Lietuvos valdžiai apie kan. Juozapo Kuktos paskyrimą administratorium tos Vilniaus vyskupijos dalies, kuri buvo Lietuvos ribose. Toliau t. J. Kriščiukaitis rašo, kad, metams praėjus, vysk. Matulaitis gavo Lenkijos valdžios paklausimą, ar tiesa, kad kan. Kukta, nubaustas už valstybės išdavimą, yra paskirtas demarkacijos linijos administratorium? Vyskupas atsakė, kad demarkacijos linijai nėra skirtas joks administratorius. Kan. J.Kukta paskirtas administruoti tai Vilniaus vyskupijos daliai, kuri yra Lietuvos valstybėje. Jei kan. Kukta esąs baustas, tai kodėl iki šiol nepranešta vyskupui? Taip viskas nutilo.

1926-ieji. Kaunas. Vasario 15-ąją apaštalinis vizitatorius arkiv. Jurgis Matulaitis užbaigė Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, kurį Vyskupų konferencija tą pačią dieną patvirtino. Kaišiadorių vyskupu pasiūlytas kan. Juozapas Kukta, Vilniaus katedros kanauninkas ir Lietuvai priklausančios dalies apaštalinis administratorius.

Gegužės 1 dieną Kauno katedroje apaštalinis vizitatorius arkiv. Jurgis Matulaitis, asistuojant arkivyskupams Juozapui Skvireckui ir Pranciškui Karevičiui, Juozapą Kuktą konsekravo.