Kunigas Alfonsas Lipniūnas. 1934 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka.

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2018 m. Nr. 2)

Susidomėti kunigu Alfonsu Lipniūnu paskatino jo veikla Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, taip pat informacija apie tai, kad kartu su Baliu Sruoga ir kitais Lietuvos inteligentais kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. O ir žurnalo redaktorė Agnė Grinevičiūtė paragino parašyti apie Pumpėnų apskrityje gimusį, Panevėžyje ir Vilniuje kunigavusį nepaprastą žmogų. Tad kas gi buvo šis kunigas, apie kurio lietuviškus pamokslus ir labdaringą veiklą sudėtingais lietuvių sugrįžimo į Vilnių, sovietmečio ir vokiečių okupacijos metais prisiminė kelios vilniečių kartos, kuris aktyviai dirbo su jaunimu Panevėžyje ir visoje Lietuvoje?

Alfonsas Lipniūnas Lipnickas gimė 1905 m. Talkonių kaime. Šeimoje augo devyni vaikai, Alfonsas buvo šeštasis. Pradžios mokyklą Pumpėnuose pradėjo lankyti kiek vyrėlesnis, 13-os metų. Kadangi buvo labai stropus, stengėsi ir greit pasivijo bendraamžius. Vėliau išlaikė egzaminus į antrą Panevėžio gimnazijos klasę. Vertėsi privačiomis pamokomis, nes tėvams buvo sunku išmokslinti keletą vaikų. A. Lipniūnas dalyvavo ateitininkų ir skautų veikloje, savarankiškai išmoko vokiečių kalbą. Jo bendramoksliai buvo Adolfas Šapoka, Stasys Bačkis, Kazys Inčiūra. Meno kuopoje (Lietuvos moksleivių literatų būrelis, 1922–1944 m. veikęs Panevėžyje) jam vadovavo rašytojas, kunigas Julijonas Lindė-Dobilas, dailės būrelyje – skulptorius Juozas Zikaras. 1925 m. A. Lipniūnas įstojo į Kunigų seminariją Kaune. Bendramoksliai prisimena, kad studijų metais jaunuolis buvo uždaras, tylus, bet visur dalyvaudavo, vasaromis būrė vietos jaunimą, tapo tarsi visos Pumpėnų parapijos jaunimo vadu.

A. Lipniūnas į kunigus įšventintas 1930 m. Pumpėnuose. Paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir Jaunimo centro direktoriumi, įsitraukė į ateitininkų veiklą, lankė aplinkinius kaimus, dalyvavo renginiuose, pavasarininkų šventėse. 1930 m. Švietimo ministerija suspendavo ateitininkų veiklą gimnazijose, o skautų organizaciją suvalstybino. Kadangi A. Lipniūnas ir toliau aktyviai bendradarbiavo su ateitininkais bei pavasarininkais, nukentėjo per šiuos draudimus. Panevėžyje jis organizavo šv. Vincento Pauliečio būrelį, kurio nariai lankė prieglaudas, ligonines, kalėjimus, nešdavo maisto. Jis mokėjo kitus patraukti, įtikinti, rėmė neturtingus moksleivius, pavasarininkų organizacijose steigė labdaros ir paramos fondus. 1932 m. išlaikė licenciato egzaminus.

Buvo nuvykęs į eucharistinį kongresą Dubline, o apie kelionėje aplankytas vietas išleido knygą „Penkių valstybių sostinėse“, skirtą besimokančiam jaunimui. Panevėžyje globojo moksleivius ateitininkus, rėmė ir pinigais jų laikraštėlį, rengė ekskursijas. Skaitė pranešimą jubiliejinėje pavasarininkų konferencijoje, buvo pakviestas į JAV dalyvauti katalikų federacijos seime. Į JAV vyko 1933 m. gegužę, lankėsi Kanadoje. Grįžusį vyskupas išsiuntė tęsti studijų į Lilio miestą Prancūzijoje, studijuoti sociologijos, semtis patirties dirbant su jaunimo organizacijomis. Dar dvejus metus A. Lipniūnas praleido Paryžiuje, kur Katalikų institute ir Sorbonoje klausėsi paskaitų. Vokiečiams užėmus Klaipėdą ir 1939 m. pavasarį perkėlus Pedagoginį institutą iš Klaipėdos į Panevėžį, pastarajame A. Lipniūnas ėmė dėstyti sociologiją. 1939 m. spalį Pedagoginis institutas perkeliamas į Vilnių, tad vyskupas kunigą išleido į šį miestą, kur labai trūko lietuvių dvasininkų. Aušros Vartų koplyčioje A. Lipniūnas pradėjo laikyti mišias.

1931/1932 m. m. abiturientai ateitininkai su kun. A. Lipniūnu ir kun. J. Žitkevičiumi. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka

Atvykęs į Vilnių domėjosi jaunimo, studentų reikalais, kvietė juos pasikalbėti, pasiūlė surengti Katalikų vyrų sąjungos konferenciją. Netrukus Vilnių okupavo sovietai. Vyskupas Mečislovas Reinys A. Lipniūną paskyrė Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku. Sumą lietuviams laikydavo sekmadieniais. Kruopščiai rengėsi pamokslams, sakė juos ir katedroje, ir Aušros Vartų koplyčioje. Šv. Teresės bažnyčios zakristijoje moksleiviams vykdavo tikybos pamokos. Pozityvi kunigo nuotaika, energija, iškalba į pamokslus sutraukdavo visus Vilniaus krašto lietuvius, net ateistus. A. Lipniūno pamokslai buvo drąsūs, įtaigūs, išmintingi, nes mokėjo jiems rasti tinkamą formą, jau buvo įgudęs veikti nelegaliai. A. Lipniūnas žavėjo nuoširdumu, entuziazmu, ryžtu, paskatinimu.

Jis vystė labdaringą veiklą, rėmė neturtingus studentus, moksleivius. Jo iniciatyva įkurtas Laisvės fondas karo ir okupacijos metais padėjo aprūpinti maistu per Šv. Jonų bažnyčios rinkliavas. Tai buvo nelegali veikla, nes vokiečiai uždraudė laisvą disponavimą maisto produktais. Svarbiausias Laisvės fondo tikslas buvo materialiai paremti lietuvius, kad nepaliktų Vilniaus, nors šis fondas rėmė ir kitataučius. Kunigas aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, kuris buvo nukreiptas prieš nacių skelbiamas karo ir darbo jėgos mobilizacijas. A. Lipniūnas buvo Vilniaus universiteto kapelionas, kvietė studentus naudotis savo biblioteka. Nuo 1941 m. subūrė Vytauto Didžiojo gimnazijos ateitininkus, įkūrė Vilniaus ateitininkų sąjungą. Jos nariai lankė ligonius, skurstančias šeimas, išnešiodavo maisto paketus. 1943 m. kovą kunigas kartu su kitais lietuviais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą Lenkijoje.

II ateitininkų kuopa. 1931 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka

Atsiminimuose A. Lipniūną mini Štuthofo kalinys – žurnalistas Rapolas Mackonis. Jis prisimena, kaip kunigas šv. Kūčių vakarą aukojo mišias, kaip palaikė žmonių tikėjimą, viltį, gerumą. Prisiminė jį kaipo nediduką, bet iškalbų, nuolat besišypsantį, autoritetą, sustiprinusį viltį ir priminusį paliktus namus. R. Mackonis rašo, kad A. Lipniūnas dėl įtaigių pamokslų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje vadintas „lietuvišku Skarga“. R. Mackonis mano, kad į Štuthofo koncentracijos stovyklą kunigas pakliuvo dėl savo pamokslų, kuriuose jaunimą ragino nestoti į Lietuvos legioną, neiti į Vokietijos darbo tarnybą.

Lenkiją užėmus sovietinei armijai A. Lipniūnas apsikrėtė šiltine, nuo kurios ligoninėje mirė 1945 m. Palaidotas Lenkijoje, Pucke, prie Baltijos jūros. (1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje. – red. past.)

II parengiamoji klasė. 1932 m. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo kunigo Jono Paliūko asmeninio fotografijų archyvo nuotrauka

Kaip formavosi šis tiek Vilniui, tiek Lietuvai nepaprastai svarbus tikėjimo, vilties ir meilės simbolis, tapęs legenda? Istorikas Sigitas Jegelevičius kunigo pastoracinėje ir visuomeninėje veikloje išskiria tris laikotarpius. Pirmiausia akcentuotini 1930–1935 metai, kai A. Lipniūnas paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir Panevėžio vyskupijos jaunimo reikalų vedėju. Jis pradėjo dirbti sunkiomis sąlygomis, valdžiai mokyklose uždraudus ateitininkų veiklą. Dėl to, kad nesiskaitė su šiuo draudimu, buvo ne kartą įspėtas, baustas piniginėmis baudomis. Ši patirtis jam labai pravertė Vilniuje, nes teko laviruoti tarp lenkų, sovietinės valdžios ir vokiečių okupacinės politikos. Kitas periodas apima 1939–1943 m., kai Vilniuje dirbo Pedagoginio instituto lektoriumi, kunigų seminarijos profesoriumi, Vilniaus universiteto studentų kapelionu, telkė katalikišką jaunimą.

Nors galėjo pasilikti Panevėžyje, tačiau patriotinės nuostatos ginė į Vilnių. Jame labai trūko lietuvių kunigų, o savanorių atsirado nedaug. Paskirtas kapelionu nuo 1940 m. vasario Šv. Jonų bažnyčioje sekmadieniais pradėjo aukoti mišias. Kasdien jas laikė Aušros Vartų koplyčioje. 1940 m. vasarą pasikeitė pastoracinės veiklos sąlygos. Sovietinė valdžia suvokė religijai atsidavusio kunigo, įtaigaus pamokslininko įtaką, stiprinančią ir patriotinius jausmus. Mokėdamas lenkų kalbą, A. Lipniūnas užmezgė ryšius su lenkų kunigais, Vilniaus lenkų inteligentija. Vokiečių okupacijos metais pogrindyje suorganizavo net 27 studentų būrelius. Svarbiausias tautinio antinacinio pasipriešinimo rezultatas – sužlugdyta mobilizacija į darbą ir armiją. Trečiasis periodas truko nuo 1943 m. iki 1945 m., kai Štuthofe dirbo pastoracinį darbą.

Apibendrinant kunigo asmenybę, galima pažymėti, kad jis laikytas Vilniaus lietuviškosios tradicijos simboliu. A. Lipniūnas dirbo vienu sudėtingiausių istorinių periodų, išliko daugelio panevėžiečių, vilniečių ir kitų atmintyje.

logo