2018 metų pabaigoje Lietuvos istorijos institutas išleido Archeografijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriuose dirbančio mokslo darbuotojo Andrejaus Ryčkovo monografiją „Judo bučinys: valdovo išdavystės samprata Lietuvoje (XIII a. pabaiga – XVI a. vidurys)“. Šios knygos pristatymas vyks vasario 22 d., penktadienį, 17 val., Vilniaus knygų mugės 1.2 konferencijų salėje. Siūlome skaitytojams susipažinti su knygos ištrauka.

Viešosios mirties bausmės

Viešųjų mirties bausmių praktika Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kol kas tik žengia pirmuosius pažinimo žingsnius. Požiūris į mirties bausmių vykdymą istoriografijoje yra atskleidžiamas remiantis tik fragmentiškais šio fenomeno tyrimais. Kaip minėta, Stephenas C. Rowellas yra išsakęs nuomonę, kad mirties bausmė valdovo išdavikams net Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo epochoje buvo skiriama retai. Tai mokslininkas yra linkęs vertinti kaip valdovo galios silpnumą. Iš dalies reikėtų sutikti su šia S. C. Rowello išsakyta nuomone.

Mirties bausmės iš tiesų buvo retas reiškinys visu aptariamuoju laikotarpiu, bet ne tiek dėl paties valdovo galios silpnumo, kiek dėl to, kad valdovas bei didžiojo kunigaikščio institucija turėjo kitokių politinių svertų „susidoroti“ su nepaklusniaisiais. Kaip parodė Jolantos N. Komornickos tyrimas, Prancūzijos karaliaus Pilypo VI Valua valdymo laikotarpiu (1328–1350 m.) išdavystės bylas sprendęs Paryžiaus parlamentas taip pat skirdavo įvairias (pinigines, nemirtinas ir mirties) bausmes. Be to, Karen Bosnos, analizuodama XII a. anglų-normanų naratyvinius istorinius tekstus, priėjo prie išvados, kad išdavikai teismuose mirties bausmės nuosprendžio sulaukdavo tik dviem atvejais – kai išdavyste kaltintus asmenis teisė jų priešai arba kai pats karalius neapkentė tariamų išdavikų.

Šaltiniuose aptinkamos užuominos apie mirties bausmės vykdymą leidžia daryti prielaidas, kad didžiojo kunigaikščio institucija taip pat skyrė svarbų vaidmenį reprezentuodama savo galią šiame vyksme. Nėra išlikusio nė vieno išsamaus viešosios mirties bausmės vykdymo procesą reprezentuojančio šaltinio. Todėl, norint susidaryti visapusišką vaizdinį, bus bandoma pateikti „idealųjį“ modelį, paremtą šaltiniuose pateikiamais fragmentiškais aprašymais ir mirties bausmių vykdymo analogijomis.

Pagoniškoje Lietuvoje viešą mirties bausmę kompensavo kraujo keršto paprotys ir sakralinės apeigos. Tiek vienu, tiek kitu atveju šiam veiksmui įvykdyti nereikėjo aukščiausios valdžios patvirtinimo arba viešumo. Pavyzdžiui, sėkmingų žygių metu belaisvį dievams aukodavo karo vadas, tuo metu vadovavęs kariaunai. Kita vertus, karo vado arba valdovo sakralinis autoritetas galėjo nutraukti šią procedūrą, bet tik tuo atveju, jei tam neprieštaravo dievų valia. Galima teigti, kad, didžiojo kunigaikščio institucija per šių dviejų reiškinių monopolizaciją ėmė kurti viešosios mirties bausmės praktiką. Kaip parodė Kernavės žemutinio miesto ir kapinyno tyrimai, viešosios mirties bausmės instituto apraiškos galėjo funkcionuoti jau XIII–XIV a.

Pirmąsias ryškesnes prievartos mechanizmo apraiškas, paremtas vietiniais rašytiniais šaltiniais, galima užčiuopti dar iki krikšto priėmimo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pradėto „ankstyvosios modernizacijos“ proceso. Kaip atskleidžia ankstyvoji Lietuvos metraščių tradicija ir Vytauto skundas prieš Jogailą bei Skirgailą, Jogaila, keršydamas už savo sesers Marijos vyro Vaidilos nužudymą, susidorojo su viena Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmonos giminės šaka. Mirties bausme buvo nubausta pati Kęstučio žmona, jos tėvo brolis Vidmantas ir vaikaitis Butrimas bei daugelis kitų, kurie šaltinyje liko neįvardyti. Viename iš seniausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto aplinkoje XV a. 2–3-iajame dešimtmečiais sukurtų pasakojimų apie Jogailos ir Vytauto kilmę nurodoma, kad Vidmantas ir Butrimas Vilniuje „buvo suplėšyti ratais“, o likę giminaičiai „nukirsdinti“. Viena vertus, šiam procesui įvykdyti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai reikėjo pasitelkti specifinius resursus bei žmogiškuosius išteklius, kuriuos galėjo pasiūlyti miestietiška aplinka. Paties valdovo aplinkoje ir jo dvare „profesionalių“ mirties bausmės vykdytojų XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje nebuvo. Kaip žinia, profesionalių budelių atsiradimas visų pirma siejamas su magdeburginių miestų radimusi ir sklaida. Kita vertus, iš to paties pasakojimo žinoma, kad Krevo pilyje, nužudant Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį, dalyvavo net penki asmenys, iš kurių du tikrai buvo susiję su artimiausia Jogailos aplinka. Vienas iš jų buvo Jogailos kambarinis Proksa, o kitas nekilmingas žibintojas iš Vitebsko Lisica. Galima daryti prielaidą, kad būtent artimiausi valdovo aplinkos žmonės, esant poreikiui, galėjo imtis budelių vaidmens.

Jogailos kerštas atskleidžia dviejų tradicijų susipynimą. Pirma, Kęstutis Krevo pilyje buvo nužudytas slaptai, paslepiant šį veiksmą nuo visuomenės akių. Antra, su Kęstučio žmonos giminaičiais buvo pasielgta priešingai. Bent jau mirties bausmės forma (suplėšymas rate, nukirsdinimas) leidžia daryti prielaidą, kad ši bausmė buvo vieša ir ją vykdant buvo siekiama įtvirtinti didžiojo kunigaikščio galią Vilniuje. Manytina, kad didžiojo kunigaikščio Kęstučio nužudymas negalėjo būti įvykdytas viešai dėl to, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila baiminosi neramumų ir smurto proveržio, kuris galėjo būti sukeltas potencialių didžiojo kunigaikščio Kęstučio šalininkų Vilniuje. Kaip žinia, nors po Algirdo ir Kęstučio susitarimo Kęstutis valdė Trakus, tačiau taip pat Vilniuje turėjo net savo pareigūnus.

Ryškesnių pavyzdžių iš vėlesnės – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos nėra žinoma. Tačiau reikėtų manyti, kad viešoji mirties bausmė buvo taikyta ir plėtojosi nuo XV a. pradžios. Apie tai galima spręsti iš atsitiktinių užuominų šaltiniuose. Pavyzdžiui, Pamedės oficiolo kronikoje rašoma, kad 1402 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas liepė Vilniuje nukirsdinti šešis miestiečius, ketinusius padėti prie miesto artėjančioms Vokiečių ordino ir Švitrigailos pajėgoms. 1409 m. Ragainės komtūras Vokiečių ordino didžiajam magistrui pranešė, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas suėmė Švitrigailą, kai tas jau ketvirtą kartą bandė išduoti valdovą. Komtūras šią žinią buvo gavęs iš neįvardytų draugų, atvykusių iš Lietuvos, kurie „patys matė, kad Vytautas du galingus kunigaikščius, [Švitrigailos šalininkus], buvo liepęs nukirsdinti“. Jei šių šaltinių duomenys yra patikimi, tuomet tikėtina, kad didžiojo kunigaikščio institucija, pasirinkdama mirties bausmės vykdymo formą, galėjo atsižvelgti į pasmerktųjų statusą. Anot Trevoro Deano, tyrusio nusikaltimus ir teisingumo vykdymą krikščioniškoje viduramžių Europoje, nukirsdinimo bausmė buvo greitesnė ir mažiau skausminga. Greičiausiai, „teigiamas“ požiūris į šią bausmę viduramžiais buvo suformuotas dėl romėnų teisės įtakos, nes romėnų teisėje ši bausmė buvo „rezervuota“ tik pasmerktiems aukštuomenės (lot. honestiores) atstovams. Taip pat neatmestina prielaida, kad 1402 m. Vytauto nukirsdinti miestiečiai galėjo pasižymėti aukštu socialiniu statusu (tokiu kaip ir jų amžininkas bei Jogailos bendražygis Vilniaus vietininkas Hanulas), todėl jiems buvo pritaikyta nukirsdinimo, o ne kokia kita mirties bausmės forma.

Nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio konflikto dėl didžiojo kunigaikščio sosto XV a. 4-ajame dešimtmetyje galima kalbėti apie jau egzistuojančią viešosios mirties bausmės vykdymo praktiką Lietuvoje. 1433 m. Švitrigaila, grįždamas iš sėkmingo žygio prieš Žygimantą Kęstutaitį, kažkur prie Borysavo suėmė vieną iš savo šalininkų – kunigaikštį Mykolą Jonaitį Alšėniškį, matyt, įtardamas pastarąjį išdavyste ir neištikimybe. Su nepatikimu kunigaikščiu nebuvo susidorota iš karto, visų pirma jis buvo nusiųstas į Vitebską. Galbūt ten buvo įvykdytas tyrimas bei teismo procesas, bet apie šiuos veiksmus šaltiniuose neužsimenama. Vėliau Vitebske, matyt, susirinkusių Švitrigailos šalininkų akivaizdoje kunigaikštis Mykolas Jonaitis Alšėniškis buvo nuskandintas Dauguvos upėje. Taip pat Vitebske 1435 m. mirties bausme buvo nubaustas dar vienas Švitrigailos išdavyste įtariamas asmuo – visos Rusios metropolitas Gerasimas. Metropolitas buvo suimtas savo Smolensko dvare. Jį suėmė Švitrigailos šalininkas, Smolensko vaivada Jurgis Butrimas, su išdavystę įrodančiais įkalčiais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio ir Vilniaus vyskupo Motiejaus garantiniais raštais. Kaip nurodoma Pskovo metraščiuose, Gerasimas buvo persiųstas į Vitebską, kur supančiojus grandinėmis ilgą laiką buvo kalinamas, ir tik po to, liepos pabaigoje, sudegintas ant laužo. Manytina, kad ilgas metropolito kalinimas buvo neatsitiktinis.

Liepos pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila Vitebske buvo surinkęs savo pavaldinius ir sąjungininkus naujam žygiui prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį. Viešas mirties bausmės vykdymas susirinkusiems Švitrigailos pavaldiniams galėjo turėti dvejopą simbolinę reikšmę. Viena vertus, per viešosios mirties bausmės vykdymą didysis kunigaikštis demonstravo savo galią, kuri galėjo pasiekti kiekvieną abejojantį arba ketinantį pasitraukti ir prisidėti prie priešininkų stovyklos. Kita vertus, viešas susidorojimas su išdaviku galėjo simbolizuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos šalininkų stovyklos pergalę rengiamame žygyje prieš sosto uzurpatorių.

Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis neatsiliko nuo savo priešininko, ir atrodytų, net „lenkė jį žiaurumu“. Mirties bausmės praktika Žygimanto Kęstutaičio stovykloje buvo panaši į tą, kuri buvo naudota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos aplinkoje. Galima būtų išskirti kelis pagrindinius su mirties bausme susijusius veiksmus: suėmimą, laisvės suvaržymą ir teismo procesą bei mirties bausmės įvykdymą. Šie veiksmai yra būdingi viso aptariamojo laikotarpio mirties bausmių taikymo procesui. Todėl toliau pristatysime kiekvieną iš jų.