tommynelson.com nuotrauka

„Aš pats apsirengsiu“, „čia mano“, „nenoriu, kad būtum čia“ – tokios frazės tikriausiai girdėtos daugeliui mažų vaikų tėvų. Vieni stengiasi į tai nekreipti dėmesio ir visa tai nurašo įprastam vaiko raidos etapui, kitiems prireikia viso kantrybės aruodo, o treti – pasimetę. Kas darosi su mano vaiku? Juk visai neseniai buvo toks mielas mažas mažylis, telpantis tėvų glėbyje. Vaikų psichologė ir darželių tinklo „Išminčiukai“ vadovė INGRIDA KELIAUSKIENĖ tikina, kad vieno atsakymo nėra, kaip tinkamai elgtis – kelių yra daug – svarbiausia šiuo jautriu laikotarpiu savo veiksmais nepakenkti vaikučiui.

Kaip atpažinti?

„Trečių metų krizė nebūtinai prasideda, kai mažyliui sukanka dveji. Ji gali prasidėti ir antrųjų pabaigoje ar net gerokai daugiau kaip trejų. Tiesiog dažniausiai ji pasireiškia trečiaisiais gyvenimo metais, kai vaikas pradeda save suvokti kaip individą. Jo kalboje padaugėja žodelių „aš“, „mane“, „mano“, „pats“, – teigia psichologė. Vis dėlto prie vaiko didelio noro visą daryti pačiam ir būti savarankiškam gali atsirasti ir nemalonių elgesio elementų – nuotaikų kaitos, isterijos, padidėjęs jautrumas: „Supykęs vaikas gali net pasakyti skaudžių žodžių, jog nemyli mamos ar jos nemėgsta. Supykęs mažylis tiesiog nemoka išreikšti savo emocijų, apibūdinti, kaip jaučiasi, todėl taip gali leptelėti. Jo supratimu, tai žodžiai, kuriais jis gali paveikti kitą, nes kol kas galbūt tik tokius supranta.“

Kalbėtis nurimus

Jau daug metų su vaikais dirbanti psichologė teigia, kad kaip ir visuose vaiko raidos etapuose taip ir šiame – svarbiausia bendravimas ir ramybė. Žinoma, tikėtis, jog su vaiku „skandalo“ metu pavyks konstruktyviai pasikalbėti – nereikia. Pradžioje derėtų vaikutį nuraminti, apkabinti, pabučiuoti, o tik nurimus kalbėtis. Paklausti, kaip jis jaučiasi, kas jam nepatinka ar patinka, kodėl jis kažko nori ar nenori. „Žinoma, tai nereiškia, kad tėvai visuomet turi šokti pagal vaiko dūdelę ir vos tik jam pravirkus paisyti jo norų ar įgeidžių. Egzistuoja pozityvi disciplina, su kurios pagalba vaikas žino ribas ir žino pasekmės, jei jas peržengs“, – sako vaikų psichologė I. Keliauskienė.

Ingrida Keliauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pozityvi disciplina

Pozityvios disciplinos esmė – vaikas turi žinoti, kad egzistuoja pasekmės, jei elgsis netinkamai. Tarkime – jei nesirengsi ar nesitvarkysi kambario, vakare negalėsi žiūrėti filmuko 30 minučių, o tik 10. „Išminčiukų“ vadovė teigia, jog labai svarbu, kad tėvai parinktų adekvačias pasekmės. Nereiktų sakyti, jog jei nevalgysi – daugiau niekada negausi saldainių. Vaikas žino, kad tai nerealu. Vis tiek kažkada gaus, ir todėl jis gali nereaguoti. Geriau reiktų sakyti, jog negaus šiandien saldainių ar panašiai.

Pliaukštelėjimai – ne išeitis

Prasidėjus pirmosioms mažylio dramoms kartais tėvams neužtenka kantrybės – ir jie vis dar tai sprendžia pliaukštelėjimais per sėdynę. Vaikų psichologė kategoriška – smurtas yra nepateisinamas jokiais būdais. Jis nesprendžia problemos, o tik dar labiau gilina ją. „Visų pirma smurtas gimdo smurtą. Smurtą – tiek psichologinį, tiek fizinį, matantis ar patiriantis vaikas kopijuos smurtaujančių veiksmus ir pats pradės smurtauti. O jei nepradės – patiriamas emocijas pradės sublimuoti. Pavyzdžiui, gali pradėti kramtyti nagus“, – sako pašnekovė.

Kas suaugusiajam – tas ne vaikui

Be to, specialistė pataria nepraktikuoti ir palikimo vieno kambaryje. Ir jokiu būdu tamsoje: „Mažam vaikui tai gali atrodyti kaip tragedija, po tokio incidento jis gali pradėti bijoti tamsos ar apskritai bijoti, jog kažkur mama ar tėtė išeis, jį paliks, jis bus niekam nereikalingas. Suaugusiajam 5–10 minučių nėra tokia ilga laiko trukmė. Vaikui tai gali būti traumuojantis laikas.“ Anot jos, mažesnė žala bus daroma, jei pasibaigus isterijai vaiką pasisodinsime prie vieno stalo ir paprašysime tyloje apmąstyti savo veiksmus.

Darželyje vienaip – namie kitaip

Dažnai tėvai stebisi, kaip darželyje atžalos būna tokios paklusnios, ramios, o namie grįžta ir diktuoja savo sąlygas. „Viskas paprasta ir paaiškinama. Darželiuose egzistuoja tvarka ir aiškus ritmas, kurio auklėtojos su vaikais laikosi. Ko namuose kartais pritrūksta, nes tėvai pavargę ar tiesiog nori palepinti vaikus“, – šypsosi pašnekovė. I. Keliauskienė tikina, jog yra pasitaikę atvejų, kai nauji vaikai bando darželio tvarką griauti – tai dažniausiai vienturčiai ar pagrandukai. Bet supratę, jog rutinos nesugriaus – prisitaiko, nes nenori būti vieni: „Natūralu, jei visi valgo ar dainuoja – kaip sėdėsi kampe ir būsi vienas visą laiką? Tai gali būti kelis pirmus kartus, bet netruks amžinai.“

Darželių tinklo vadovė teigia, jog tokiu atveju, kai naujokai pradeda ignoruoti jų darželio tvarką – pasitaiko, bet auklėtojos yra profesionalės, todėl žino, kaip elgtis.  „Adaptacijos metu bet kuriam vaikui reikia daugiau dėmesio, dažniau paklausti, apkabinti, paraginti, pakviesti. Tačiau mūsų auklėtojos žino, jei vaikas kategoriškai atsisako kažką daryti – nereikia per daug lįsti į akis ar pulti guosti, klausinėti. Geriau suteikti jam erdvės, ir kai vaikas šiek tiek pamatys, ką kiti daro, dar kartą paklausti, ar jau dabar nenori prisijungti“, – sako psichologė.